Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) šių metų vasario mėnesį pristatė pirmąjį Lietuvoje požeminio vandens hidrologinį atlasą. Atlaso atsakingasis redaktorius Jonas Satkūnas leidinio pristatyme pabrėžė, kad jame sudėta visa turima informacija apie požeminį vandenį.
„Atlase sudėta visa mūsų dabar turima aktuali hidrogeologinė informacija tekstiniu ir kartografiniu pavidalu. Leidinys yra tarsi daugybės kartografinių žemėlapių sąvadas“, – sakė J. Satkūnas.
J. Satkūnas pristatė katalogo autorius: buvusį ilgametį Geologijos tarnybos darbuotoją, geologijos mokslų daktarą Kęstutį Kadūną, vis dar dirbantį LGT Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vyr. specialistą Petrą Pūtį ir hidrogeologą Petrą Gedžiūną.
Didžiausią įtaką požeminio vandens kokybei daro žemės ūkis ir urbanizacija
Kaip pasakojo požeminio vandens hidrologeologinio atlaso sudarytojai, mintis Lietuvai turėti tokį katalogą gimė kur kas anksčiau, tačiau tik šiemet, kai valstybė mini šimtmetį, pavyko ją visiškai įgyvendinti.
„Atlasas yra kelių paruošiamųjų etapų rezultatas. 2002–2004 metais sukurta požeminio vandens apsaugos ir naudojimo strategija, ją patvirtino tuometė Vyriausybė. Tarnyba buvo viena iš jos rengimo dalyvių. Strategijoje sudėlioti visi žingsniai, kuriuos reikėjo įgyvendinti. Vienas jų – išteklių vertinimas. 2006–2007 metais geologai buvo paruošę Požeminio vandens išteklių įvertinimo programą, skirtą 2007–2025 metams. Vienas iš punktų joje buvo paruošti hidrogeologinį atlasą“, – įvykių eigą dėliojo vienas iš leidinio sudarytojų K. Kadūnas.
Požeminio vandens hidrologinis atlasas yra svarbus, Lietuvos geriamojo vandens išteklius ir jų būklę apžvelgiantis leidinys. J.Satkūnas skaičiuoja, kad Lietuvos vandenvietėse hidrogeologų ištirti požeminio vandens ištekliai yra 3,72 mln. kubinių metrų per parą, o šiuo metu išsiurbiama tik apie 0,4 mln. kubinių metrų vandens per parą.
„Taigi, turime daug geros kokybės ir gerai ištirto požeminio vandens išteklių. O daugelis šalių, nors įdeda pastangų ir investicijų, neturi tinkamos kokybės požeminio vandens. Dažniausiai jame yra padidėjusi toksinių elementų, pavyzdžiui, arseno, koncentracija arba jo siurbimas sukelia nepageidaujamų žemės paviršiaus deformacijų“, – komentavo J. Satkūnas.
Vis dėlto, anot J. Satkūno, turime skaičiuoti ir prognozuoti turimo vandens išteklius, jo kokybės pokyčius, nes statistika rodo, jog vandens sunaudojimo augimas du kartus viršija gyventojų skaičiaus augimą. Kaip rodo požeminio vandens hidrologiniame atlase pateikti duomenys, požeminio vandens kokybei daugiausia įtakos turi ūkinė veikla ir urbanizacija.
Didžiausios koncentracijos – didmiesčiuose
Tačiau Lietuvos požeminio vandens hidrologinio atlaso sudarytojai įsitikinę, kad objektyviai įvertinti tam dėl tikrų sektorių pasklidusios taršos poveikį požeminiam vandeniui sunku dėl kelių priežasčių: gruntinio vandens cheminė sudėtis yra labai plati, nes jo cheminė būklė – įvairios ūkinės veiklos, vykdomos žemės paviršiuje, atspindys. Norint ją objektyviau įvertinti reiktų labai didelio monitoringo tinklo, šiam tikslui naudojami šachtiniai šuliniai, kaip rodo specialūs tyrimai, dažniausiai atspindi tik artimiausios jų aplinkos poveikį, o ne regioninę gruntinio vandens cheminę būklę.
Tačiau, kaip teigiama atlase, pasitelkus turimus duomenis apie pasklidąją (sukelta žemės ūkio veiklos) ir sutelktąją taršą (ją sudaro miestų ir gyvenviečių nuotekų valyklų, taip pat lietaus, pramonės ir gamybinių nuotekų išleistuvų tarša), juos kritiškai įvertinus, statistiškai apdorojus kartografus, galima atsakyti į kelis klausimus.
Visų pirma, kiek Lietuvoje yra pasklidosios taršos šaltinių ir koks jų poveikis gruntiniam vandeniui.
Lietuvos požeminio vandens hidrologiniame atlase pateiktuose kartografiniuose žemėlapiuose galima matyti nitratų, amonio, fosfatų koncentracijas visoje Lietuvoje, lyginti, kur koncentracijos yra didžiausios, o kur jos neviršija gamtinės vertės.
Pagal pateiktą nitratų koncentracijos gruntiniame vandenyje prieaugio žemėlapį, didžiausia jų koncentracija nustatoma urbanizuotose teritorijose, konkrečiau, didmiesčiuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje. Radviliškio, Utenos,Tauragės, Anykščių, Jonavos, Telšių teritorijose taip pat fiksuojamas nitratų koncentracijos prieaugis.
Pagal atlase pateiktą amonio koncentracijos gruntiniame vandenyje kartografinį žemėlapį, didžiausias amonio koncentracijos prieaugis buvo užfiksuotas taip pat didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje. Amonio koncentracijos prieaugis kartografiniame žemėlapyje pažymėtas ir Utenos, Ukmergės, Jurbarko, Telšių, Kretingos apylinkėse.
Fosfatų koncentracijos gruntiniame vandenyje prieaugis užfiksuotas tose pačiose teritorijose kaip ir nitratų bei amonio.
Perspėja dėl šulinių vandens kokybės
Iš visų trijų žemėlapių matyti, kad teritorijų, kuriose nitratų, fosfatų ir amonio koncentracijos būtų artimos gamtiniam (natūraliam) fonui, yra kur kas mažiau nei teritorijų, kuriose fiksuojami šių medžiagų koncentracijų prieaugiai. Kaip teigia atlaso sudarytojai, duomenų analizė rodo, kad didžiausias pasklidosios taršos poveikis gruntiniam vandeniui yra urbanizuotose teritorijose ir intensyvios žemdirbystės plotuose.
LGT Hidrologijos skyriaus Požeminio vandens poskyrio vedėja Jurga Arustienė pažymi, kad netoli anksčiau išvardytų miestų įsikūrę gyventojai, vis dar naudojantys šulinio vandenį, turėtų būti ypač atsargūs: yra didelė tikimybė, kad jų geriamas vanduo užterštas.
„Mūsų išskirtose urbanizuotose teritorijose, paėmus gruntinio vandens mėginį iš tose vietose esančių šulinių, tikrai bus vietų, kuriose nitratų, fosfatų, amonio koncentracijos viršys ribinę geriamojo vandens vertę. Tai reiškia, kad tokio vandens poveikis gali būti ypač stiprus nėščioms moterims, kūdikiams. Žemėlapiuose pažymėtos raudonos vietos rodo, kad tokių teritorijų Lietuvoje, kuriose gruntinis vanduo yra pavojingas, yra“, – informuoja J. Arustienė.
Specialistė tęsia, kad urbanizuotose teritorijose nitratų, amonio, fosfatų taršos šaltinių yra ne vienas, nes, anot jos, žmogaus veikla miestuose kai kur vyksta šimtmečiais ir visa tai palieka pėdsaką.
Kaimo vietovėse, mažesniuose miesteliuose kaip pagrindinį gruntinio vandens taršos šaltinį J. Arustienė įvardija žemės ūkį. Tačiau, kaip matyti iš hidrologiniame atlase pateiktų kartografinių žemėlapių, nitratų, amonio, fosfatų koncentracija gruntiniame vandenyje mažiau apgyvendintose teritorijose mažesnė.
„Kaimų vietovėse, mažesniuose miesteliuose pagrindinis gruntinio vandens taršos šaltinis yra žemės ūkis. <...> Dirbamuose laukuose, jei yra šulinys, jame taip pat galima rasti nitratų, amonio, fosfatų koncentracijų prieaugį. Tačiau dirbamose žemėse įprastai fiksuojamos vidutinės nitratų koncentracijos, kurios tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai nedaro, nors žemėlapiai, kuriuose yra parodytos nitartų koncentracijos, labai gražiai pademonstruoja žemės ūkio indėlį į gruntinio vandens taršą. Jeigu žmogus šulinio vandens ir nenaudoja, nitratai, amonis, fosfatai teršia paviršinius vandenis“, – aiškina LGT specialistė.
Būtina tikrinti ir vandenviečių vandens kokybę
Geriamojo vandens kokybę turi užtikrinti jo tiekėjai. J. Arustienė pabrėžia, kad geriamojo vandens kokybė vandenvietėse reguliariai tikrinama, nes, jei vandenvietė atvira, yra nemaža jos taršos tikimybė, ypač šalia didmiesčių.
„Vandenvietes, kuriose kaupiamas geriamasis vanduo, reikia nuolat tikrinti. Ypač tas, kurios yra labiau atviros, t. y., kaip iš viršaus tas sluoksnis, kuris naudojamas gerti, yra pridengiamas. Toms vandenvietėms, kurios gerai uždengtos, grėsmės kaip ir nėra, tačiau yra atviresnių vandenviečių ir jose jau tenka sekti vandens būklę. Pavyzdžiui, Varėnos vandenvietę, nes ji nepridengta. Joje matome miesto įtaką. Aišku, nitratų koncentracijos nepavojingų verčių neviršija, tačiau tikrai pastebima, kaip miestas veikia geriamojo vandens kokybę. Bet yra sistema, pagal kurią nuolat sekama tiekiamo geriamojo vandens kokybė“, – informuoja pašnekovė.
Tikrinti geriamojo vandens kokybę turėtų ir priemiesčių gyventojai, kurie turi individualius geriamojo vandens gręžinius.
J. Arustienė pabrėžia, kad Lietuvai dėl geriamojo vandens trūkumo rūpintis nereikėtų, tačiau būtina prižiūrėti ir užtikrinti tinkamą jo kokybę. Bet kokie didesni ar ilgalaikiai taršos šaltiniai gali užteršti geriamąjį vandenį.