Įžvelgė didžiulę naudą: be GMO neišsiversime

Daugelis mūsų išgirdę trumpinį GMO iš karto prisimename nesibaigiančius ginčus dėl genų inžinerijos technologijų panaudojimo žemės ūkyje ir maisto pramonėje. Tačiau šįkart maisto pramonę palikime nuošalyje ir panagrinėkime sritį, kur GMO gali labai pasitarnauti.

Mokslininkai nustatė, kad GMO gali pasitarnauti mažinant aplinkos taršą. O tai aktualu ir Lietuvai, kur ši problema taip pat egzistuoja. Kalbant apie taršą, visų pirma omenyje turima į aplinką patekusius naftos produktus, kurie daro didžiulę žalą ir juos surinkti labai sunku. Kaip tik čia didelę reikšmę įgauna GMO.

Kai kurios šalys tai jau išbandė arba bet jau galvoja, kaip GMO pritaikyti šiai sričiai. GRYNAS.lt domisi, ko iš jų gali pasimokyti ir Lietuva.

„Patobulintos" bakterijos gali panaikinti taršą

Be abejo, bet kokie ginčai turi teigiamą pradą, nes galiausiai išsiaiškinama, kur slypi tiesa, tačiau yra ir blogoji žinia. Kol vyksta ginčai dėl GMO naudojimo kasdieniam maistui, kai kam jau pradeda atrodyti, kad genų inžinerijos technologijos yra vien tik blogis. O juk šios technologijos naudojamos toli gražu ne vien abejotino saugumo sojos kūrimui.

Štai „paprastos“ užduotys. Kaip likviduoti naftos išsiliejimą, analogišką tam, kuris įvyko tanklaivio „Exxon Valdez“ avarijosmetu? Kaip iš grunto pašalinti išsklaidytą taršą (sunkiuosius metalus, organinius junginius ir net radioaktyviąsias medžiagas)? Kaip žymiai sumažinti oro taršą nesant galimybei didinti želdynų plotų?

Nustebsite, tačiau atsakant į šiuos klausimus mokslininkų akys vis dažniau krypsta į GM technologijas. Ir ne tik krypsta, o ir jau sukurti ir naudojami bakteriniai preparatai, kurie skirti skaldyti naftos produktus dirvoje ar vandenyje. Ne veltui prisiminiau Aliaskoje įvykusią katastrofą, kuomet 5 tūkst. tonų naftos pateko į aplinką ir užteršė per 1500 km krantų. Likviduojant avarijos pasekmės buvo panaudotas genialiai paprastas būdas taršai naikinti. Avarijos vietoje buvo pradėti naudoti dideli kiekiai azoto trąšų, kurios paskatino dirvoje esančių bakterijų spartų dauginimąsi ir jos vos per 2 metus sunaikino daugiau teršalų nei tai buvo galima padaryti mechaniniais būdais per 10 metų. Ir tai buvo paprasčiausios natūraliai aplinkoje esančios bakterijos, kurias žmonės tiesiog „paskatino“ atlikti darbą.

Taigi visai dėsningai kilo klausimas: jei įprastos bakterijos gali tiek daug, tai kokius stebuklus parodytų specialiai modifikuoti organizmai? Šiandien bioremediacijai, o būtent taip vadinasi procesas, kuomet aplinkos valymui naudojami taršą absorbuojantys organizmai, sukurti mikroorganizmai jau sėkmingai „darbuojasi“ naftos pramonėje. Ir rezultatai tikrai įspūdingi. 95 proc. pašalintos naftos taršos iš grunto esant prastoms klimatinėms sąlygoms – tokį rezultatą pasiekė Jamalo (Rusijos šiaurė) naftininkai, pradėję naudoti bakterinius preparatus.

Dar didesnės perspektyvos atsiveria modifikavus vadinamąsias ekstremofilines (t.y. išgyvenančias ypatingai prastomis sąlygomis) bakterijas. 1996 m. JAV tyrinėjant branduolinių medžiagų kapinyną buvo atrastos bakterijos, kurios kuo puikiausiai jautėsi aplinkoje, kur radiacijos lygis būtų pražudęs bet kurią iki tol žinotą gyvą būtybę. Maža to, šios bakterijos kuo puikiausiai versdavo radioaktyviąsias medžiagas sąlyginai nepavojingais junginiais. Akivaizdu, kad šis atradimas neprasprūdo pro genetikų akis ir jau dabar žinoma apie sukurtas bakterijų formas, kurios gali būti naudojamos, o gal net ir yra naudojamos, branduolinių avarijų metu arba valant radioaktyvių atliekų kapinynus.

Rašau „gal“ , nes nepaisant to, kad apie šių bakterijų egzistavimą žinome jau senai ir net pasigirsdavo kalbų, kad jos jau naudojamos Černobylio ar Fukušimos elektrinių avarijų likvidavimui, tačiau iki šiol nėra nei vieno viešai prieinamo patikimo informacinio šaltinio tam patvirtinti arba paneigti. Taip pat bakterijos gali praversti naikinant plastiko atliekas ir tyrimai šia linkme taip pat aktyviai vykdomi.

Tuopa - geriausia taršos naikintoja

Tačiau yra problema, kurios sprendimas yra ypatingai sudėtingas. Tai – išsklaidyta neorganinių medžiagų tarša, pvz., sunkieji metalai. Ir šiuo atveju bakterijos, net ir modifikuotos, nėra tinkamos pagalbininkės. Reikėjo kito sprendimo ir mokslininkų akys nukrypo į augalus.

Jau senai žinome, kad kai kurie augalai yra tikri taršos naikinimo rekordininkai. Pavyzdžiui, briuselio kopūstai puikiai surenka šviną iš dirvos. Ir ne tik jį, o dar ir varį, kadmį, cinką ir nikelį. Kai kurių augalų savybė būti gyva „kempine“ jau pritaikoma ir pramonėje. Taip, špinato savybė akumuliuoti didelius nitratų kiekius yra puikiai panaudojama maisto pramonėje. Jei jus matote mėsos gaminio sudėtyje nuorodą, kad konservantas buvo špinatų ekstraktas – neskubėkite džiaugtis „natūralumu“, nes savo esme tai lygiai tas pats, jei būtų panaudota mums puikiai žinoma salietra. Ko gero, daugelis puikiai žinome, kad nėra geresnio medžio su tarša kovoti nei tuopa.

Taigi nieko nuostabaus, kad Vašingtono universiteto mokslininkai sukūrė „supertuopą“ t.y. genetiškai modifukuotą augalą, kuris net 100 kartų efektyviau šalina iš dirvos, pavyzdžiui, trichloetileno taršą. Beje, įdomumo dėlei negaliu nepaminėti, kad vienas toks medis atstotų arba kelias dešimtis mūsų miestuose įprastų liepų, arba net visą mišką spygliuočių. Beje, šis medis ne tik absorbuoja, bet ir skaldo pavojingą taršą į nepavojingas medžiagas. Panašūs tyrimai vykdomi ir su tabaku ir rapsais, kuriant augalus, galinčius absorbuoti ir nukenksminti gyvsidabrį. Rezultatas – 80 proc. gyvsidabrio genetiškai modifikuoti augalai ne tik absorbavo, tačiau ir transformavo į nepavojingus junginius.

Bet ir tai dar nėra technologijų panaudojimo viršūnė. Jau dabar nagrinėjamos galimybės naudoti vienu metu ir bakterijas, ir augalus, taip kovojant su kombinuota tarša, pvz., valant gruntą, užterštą ir naftos produktais, ir metalais, kaip tai dažniausiai būna pramoninėse teritorijose.

Tiesa, nepaisant įspūdingų rezultatų, mes vis dar nematome „gyvų filtrų“ miestų gatvėse, kaip ir iki šiol parduotuvių lentynose nėra absorbentų, pagamintų naudojant gyvus GM mikroorganizmus.

Reikia atsakyti į kelis klausimus

Ir čia pats laikas prisiminti tai, nuo ko ir pradėjau straipsnį. Prieš paleidžiant į aplinką bet kokį genų inžinerijos produktą pirmiausiai turime būti tikri, kad jis netaps pabaisa. Akivaizdu, kad, pvz., GM augalai natūralioje aplinkoje taps mitybos grandinės dalimi. Kaip tai paveiks aplinką žinant, kad pavojingų medžiagų koncentracija tuose augaluose bus keliasdešimt, o gal ir kelis šimtus kartų didesnė nei įprastuose? Kaip iškilus būtinybei šiuos augalus greitai pašalinti iš aplinkos? Be to, jei augalas vien tik absorbuos taršą, ankščiau ar vėliau jį reikės taip pat utilizuoti pagal visas pavojingų atliekų šalinimo taisykles.

Dar sudėtingesnis yra modifikuotų mikroorganizmų naudojimas. Mes ir apie natūraliai aplinkoje esančius nelabai ką žinome ir net yra teigiama, kad vos 1 proc. gamtoje esančių mikroorganizmų yra ištirta, o čia atsiranda dar daugiau nežinomųjų. Tuo labiau prieš akis jau yra naftą ardančių bakterijų panaudojimo Meksikos įlankoje pavyzdys, kur galimai jos ne tik ramiai „valgė“ ten buvusią naftą, tačiau galimai pradėjo pulti jūros gyvūnus ir net žmones. Būtent parazitinės Mycoplasma genitalium bakterijos pagrindu sukurta ir Cynthia pavadinta naftos naikintoja yra „įtariama“ sukėlusi ne tik kelių tūkstančių paukščių žūtį, tačiau ir sukėlusi mirtinus susirgimus žmonėms.

Tačiau nepaisant visų pavojų, yra akivaizdu, kad tolimesnis GM organizmų kūrimas aplinkosaugai nesustos, tuo labiau, kad kitos technologijos, skirtos išsklaidytos taršos šalinimui, pvz., nanodalelių filtrai, vis dar labai toli nuo to, kad jas būtų galima naudoti didelės apimties darbams.