Gyvena ten, kur šlapia
Nors bebras atrodo nedidelis, neagresyvus laukinis gyvūnas, tačiau diskusijų jis kelia ne ką mažiau nei didieji Lietuvos žvėrys. Dėl savo brangaus, drėgmei atsparaus kailio vienu metu bebrai buvo išnykę visoje Europoje. Manoma, kad prie to prisidėjo intensyvi medžioklė. Po Antrojo pasaulinio karo šie gyvūnai daug kur reintrodukuoti. Vilniaus Universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius vardija Lietuvos kaimynes šalis, kur bebrų vėl netrūksta.
„Lenkijoje bebrų daugiau šiaurės vakarų dalyje, Latvijoje bebrų populiacija labai panaši kaip ir mūsiškė, o štai Estijoje jų gyvena šiek tiek mažiau“, – sako A. Ulevičius.
Anot mokslininko, puikias išgyvenimo sąlygas bebrams Lietuvoje diktuoja ne tik gamta, bet ir žmogus. Bebras yra pusiau vandens žinduolis ir prisitaikęs gyventi vandens telkinių pakrantėse. Lietuvoje, kaip žinia, vandens telkinių labai daug. Be to, bebrai Lietuvoje atrado dar vieną labai patogią buveinę – melioracijos kanalus.
„Lietuvoje bebrams labai patrauklūs melioracijos kanalai. Apie 40 proc. populiacijos bebrų gyvena melioracijos kanaluose. Tai teritoriniai gyvūnai, užauginti jaunikliai palieka tėvus ir vėl dauginasi. Jiems palanki aplinka“, – aiškina A. Ulevičius.
Pastebimi bebrų skaičiaus svyravimai
Aplinkos ministerija GRYNAS.lt žurnalistams surinko Lietuvoje gyvenančių bebrų statistiką nuo 1950 metų, kuomet šių graužikų šalyje paskaičiuota tik 58. Metams bėgant bebrų Lietuvoje tik daugėjo – 1990 metais jų čia buvę jau 11650. Matyt, dėl intensyviai vykdomos melioracijos ir šlapynių mažėjimo, 1993 metais bebrų suskaičiuota 8400.
Neįtikėtinas bebrų populiacijos pagausėjimas užfiksuotas 1995 metais – net 18500 graužikų. Toliau bebrų skaičius laikėsi panašus su tam tikrais svyravimais.
Tačiau žinduolių ekspertas A. Ulevičius išvadų daryti neskuba, nes, anot jo, skaičiavimai ne visada atspindi realius gyvūnų skaičius.
„Visų pirma, reikėtų suprasti, kad duomenys, užfiksuoti popieriuje, ne visada yra gamtos atspindys. Bebrų populiacija negali greitai ir labai pastebimai keistis. Tik apskaita būna vienais metais vienokia, kitais metais kitokia“, – sako A. Ulevičius.
Bebrai – ūkininkų siaubas
Labiausiai į bebrų skaičiaus svyravimą reaguoja ūkininkai. Jau ne vienerius metus GRYNAS.lt redakcija gauna laiškus, kuriuose klausiama, kaip iš sodybos „iškraustyti“ bebrus. Žurnalistų kalbinti ūkininkai aiškina, kad šie graužikai yra didžiausias žemės ūkio ir sodininkystės priešas.
„Mes matome labai didelį bebrų pagausėjimą. Jie padaro užtvankas, užsemia mums laukus, išmirksta laukai ir netenkam derliaus. Kremta ir pasėlius, bet ne tiek daug nuostolių padaro, kaip statydami užtvankas. Tie įstatymai... Vasarą jų medžioti negalima... Išvis įdomu, ar juos kažkas medžioja, kad jie čia taip plinta. Baisi tragedija – praktiškai pora metų čia negalima ūkininkauti“, – pasakoja šalia Nemuno ūkininkaujantis Modestas.
Paklaustas, ar ieškojo būdų, kaip pagerinti situaciją, ūkininkas teigia, kad išeities jis jau nebematantis.
„Galima niekur nesikreipti, nes niekas čia nepagerėja. Bendravome ir su medžiotojų būreliu ir su gamtos apsauga, bet jie čia visi žalieji, nieko iš jų“, – sako Modestas.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus atstovė Marijona Lukaševičienė mano, kad didieji graužikai iš tiesų pridaro problemų ūkininkams, tačiau kai kurie atranda būdų, kaip su jais kovoti.
Anot jos, dalis Ignalinos rajono ūkininkų priklauso medžiotojų būreliams, todėl kai tik prasideda bebrų medžioklės sezonas, stengiamasi padirbėti iš peties.
„Nemažas būrys ūkininkų yra medžiotojai. Todėl kai yra skirtas laikotarpis medžioti bebrus, tikrai juo naudojamasi, stengiamasi sumedžioti kuo daugiau bebrų. Mes esame ūkininkai ir įpratę, kad už mus niekas nieko nepadarys, problemų neišspręs“, – teigia Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė.
Nėra medžiotojų ir ūkininkų susitarimo
Bebrų medžioklė trunka nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. tarp ūkininkų pasigirsta kalbų, kad galbūt reiktų pailginti šių graužikų medžioklės sezoną, nes būtent tada, kada negalima jų medžioti, jie padaro daugiausiai žalos. Tačiau gamtininkai ir žinduolių specialistai su tuo nesutinka ir aiškina, kad pavasarį – vasarą bebrai poruojasi, atsiveda jauniklių, kurie pratinasi prie savarankiško gyvenimo, todėl tuo metu juos medžioti būtų paprasčiausiai nehumaniška.
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas mano, kad sprendžiant šią problemą labiausiai trūksta medžiotojų ir ūkininkų komunikacijos.
„Trūksta komunikacijos tarp ūkininkų, miškininkų ir medžiotojų. Nesvarbu, ar bebras bus lauke, ar miške, jam vis tiek reikės vandens. Bebrams patinka reguliuoti vandenį, statyti užtvankas. Ūkininkai niekad neišvengs šitos problemos. Juolab, kad jei yra griovys, atsiras ir bebras. Mano galva, kai kada reikia leisti tam bebrui ramiai gyventi. Ir, žinoma, bendrauti su medžiotojais. Jeigu kažkuriame regione, vietovėje bebrų labai daug ir jie niokoja ūkininkų derlių, medžiotojas tikrai neatsisakys jų sumedžioti“, – tvirtina R. Ribačiauskas.
Mokslininkai: bebras – labai reikalingas gyvūnas
Tačiau, anot mokslininko A. Ulevičiaus, bebras – svarbus gyvūnas ekosistemoje. Jis palaiko šlapynes, ko Lietuvoje labai trūksta, kuriose gyvena retų rūšių organizmai. VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto docentas pažymi, kad gamtai bebras žalos nedaro – juo skundžiasi tik žmogus.
„Bebrų daroma žala, pirmiausia, yra žmogaus suvokimu. Jeigu bebro veiksmai kertasi su žmogaus interesais, tai jau daroma žala. Jeigu laikytis tokios nuomonės, tuomet bebrai daro žalą miškams, juos grauždami, be to, palaiko šlapynes, dėl kurių medžiai numiršta. Kitas daromas poveikis yra laukams. Jei laukai melioruoti, tai bebrai suardo melioracijos kanalus, pablogina drenažo sistemų darbą. Bet vėlgi, jei tos drenažo sistemos žmogaus neprižiūrimos, bebrai labai greitai jas užima ir sugriauna iki galo“, – aiškina specialistas.
Nuostolius kompensuoja medžiotojai
Užlieti laukai ar nugraužti jauni medeliai ūkininkams yra dideli nuostoliai. Pagal Medžioklės įstatymą, juos kompensuoti privalo medžiotojai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas sako, kad medžiotojams ne kartą teko atlyginti žalą ir ne tik už bebrų padarytus nuostolius.
Medžiotojas tęsia, kad už žemės ūkio naudmenoms padarytą žalą medžiotojai (medžioklės ploto naudotojai) turi atsakyti tokiu atveju, jei žemės savininkas kreipiasi į kiekvienoje savivaldybėje esančią Gyvūnų žalos atlyginimo ir nuostolių įvertinimo komisiją. Komisija pagal nustatytą terminą turi atvažiuoti ir įvertinti žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų patvirtintą metodiką. Joje numatyta, ką privalo padaryti pats savininkas, kad žala būtų pripažinta.
Kitaip tariant, ūkininkas turi teisę gauti kompensaciją tuo atveju, jei pats ėmėsi visų galimų priemonių, kad išvengtų bebrų žalos. Vienas jų – bebrų užtvankos išardymas. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškininkystės sk. vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė pabrėžia, kad tai galima daryti tik mechaninėmis priemonėmis.
„Žemės sklypo savininkai, valdytojai arba naudotojai turi teisę mechaninėmis priemonėmis ardyti tas užtvankas, kurias pasistato bebrai, tačiau tai darydamas jis neturi naudoti sprogmenų, cheminių medžiagų“, – teigia specialistė.
Ūkininkams turi patarimų
Tačiau ūkininkai skundžiasi, kad užtvankos išardymas tiek ir te padeda: bebrai ją atstato per vieną naktį. Tokiu atveju siūloma žvalgytis modernesnių priemonių, kuriuos leistų sugyventi su bebrais.
Nors konstrukcijos daugeliu atvejų ir išgelbėtų ūkininkų derlių, jos nėra pigios. Moderniomis sistemomis, įrenginiais, kurie galėtų ir ūkininkams, ir miškų valdytojams padėti išvengti bebrų daromos žalos, turi rūpintis patys žemės savininkai.
Savo lėšomis ūkininkai privalo prižiūrėti ir melioracijos kanalus, kurie yra jų sklypo teritorijoje. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškininkystės sk. vyriausioji specialistė J. Urbelionytė sako, kad jei ūkininkai jais pasirūpintų, patirtų mažiau nuostolių.
„Visų pirma, reikia pradėti nuo to, kad melioracijos kanalus jų savininkai privalėtų prižiūrėti, o ne palikti likimo valiai. Tol, kol kanalas yra prižiūrimas, kol jis yra valomas ir iškertami bet kokie ten pasirodantys krūmai, nušienaujami kanalo krantai, bebras niekada ten neapsigyvens. Kol nebus kanalai prižiūrimi, tol jokios naudos iš mūsų kovos su bebrais kanaluose nebus. Tai yra mano turtas ir aš privalau juo rūpintis. Tai nurodo ir Melioracijos įstatymas“, – pabrėžia pašnekovė.
Anot mokslininkų, kol kas bebrų populiacija išlieka pastovi, todėl, kaip siūlo specialistai, reiktų pradėti „sugyventi“ su bebrais: arba įsirengti brangius, tačiau padedančius išvengti nuostolių įrenginius, arba ieškoti kitų būdų, kurie sumažintų kiekvienais metais patiriamą žalą.