Kas gali pasiūlyti nepriekaištingai sveiką ir gardų maistą, kai net ekologiškos daržovės bei vaisiai turgelių prekystaliuose kartais kelia abejonių? O gi pati gamta – negudraujanti, netaupanti ir neuždarbiaujanti, dosniai atiduodanti derlių ir neklausianti – ar mes jo verti.
Jei ją atidžiau stebėsime, daug ko išmoksime. Jei ją atkartosime – gebėsime ūkininkauti taip pat sėkmingai, kaip tą daro pati gamta. Neišsiplečiant trumpai priminsime, kad tai yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus.
Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma natūrali gamtos sąveika. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu žemė nekasama, nepurenama, leidžiama susikurti natūraliai dirvožemio struktūrai – didžiausią darbą atlieka pati gamta. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, mikroorganizmų, augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti. Šįkart pakalbėsime su gamtinės žemdirbystės žinovais ir praktikais apie tai, kodėl ši agrotechnika tokia patraukli ir nenuginčijamai verta tiek produkcijos valgytojo, tiek ūkininko, tiek mokslininko dėmesio.
Kai pasaulinė maisto gamyba tapo neatsiejama nuo labai plačiai šioje srityje taikomos chemijos pramonės ir kai genų inžinerijos specialistai skelbiasi patobulinę maisto DNR, kyla ciniškas klausimas, kas iki šiol negerai buvo su gamta, kad šitaip stipriai reikėjo ją tobulinti? Aklai neįtikėjusiems biotechnologijų stebuklais ir vis dar vertinantiems natūralumą, šiandieninėje maisto pramonės situacijoje maisto kokybės vertinimo rodikliais tampa ne tai, kokių medžiagų savyje turi maistas, o tai ko nėra produkto sudėtyje – pirmenybė teikiama maistui BE GMO, augintam BE pesticidų, herbicidų ir kitokių toksiškų medžiagų, gamintam BE konservantų, BE dažiklių, kvapiklių, stipriklių ir kitos papildomos chemijos.
Nechemizuoto žemės ūkio produkciją auginantys ir tiekiantys ūkininkai priversti pereiti sudėtingas biurokratines procedūras, mokėti didelius pinigus tam, kad dokumentu būtų patvirtinta, jog jų produkcija yra mažiau žalinga aplinkai ir žmonių sveikatai nei kiti tos pačios grupės produktai, kurie neturi to dokumento. Įvairūs maisto kokybės sertifikatai ir produkto etiketės dažnai tarnauja tam, kad paneigtum žalą, kurios NEPADAREI ir NEKETINAI daryti. Taip šiandien suvokiama ekologija ir maisto kokybės vertinimas. Bet ar to užtenka, kad maistą vadintume natūraliu, kokybišku ir pilnaverčiu? Kokioje pozicijoje šiuo požiūriu atsiduria gamtinė žemdirbystė (GŽ)?
Mantas Baršys (GŽ produkcijos augintojas, www.viskoko.lt): Maistas, užaugintas be mineralinių trąšų ir ribojant organines trąšas, plačiai paplitusios ekologiškos daržovės, augintos be sintetinių augalų apsaugos priemonių, dažniausiai neturi savyje nuodingų medžiagų. Bet ar galime laikyti jį kokybišku? Dėl ko mes iš viso vartojam augalinį maistą?
Pirmiausia dėl mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų – vitaminų, fermentų, hormonų ir pan. Mineralinių medžiagų kiekis priklauso ne tiek nuo augalo rūšies (prisiminkit, kaip lengvai įvairiuose šaltiniuose nurodoma kiek ir kokių mineralinių medžiagų yra vienoje ar kitoje daržovėje), kiek nuo dirvožemio.
Su mineralais pramoniniuose dirvožemiuose – liūdna situacija. Daug metų dirbtos žemės ir kultūrinės pievos yra visiškai nualintos dėl nuolatinio organinės medžiagos išnešimo ir negrąžinimo. O jei grąžinama – tai tik keletas mineralinių druskų. Taip pat situaciją blogina natūralaus gamtos atsistatymo proceso varžymas – „piktžolių“ naikinimas, dideli monokultūrų plotai. Natūraliai dirvožemis mineralais greičiausiai pasipildo miške, nes medžiai šaknimis sugeba paimti mineralus iš gilių sluoksnių ir su krentančia organika (lapais, vaisiais, šakelėmis) grąžint į dirvos paviršių. Lėtesnis šis procesas natūraliose pievose.
Gamtinėje žemdirbystėje didelis dėmesys skiriamas mineralų papildymui ir dirvų turtinimui. Tam pasitarnauja tinkamo mulčio parinkimas, specialių technologinių kultūrų auginimas, medžių lapų, šakų panaudojimas ir t.t. Gamtinės žemdirbystės uždaro ciklo soduose pagrindinis komponentas – ne vaismedžiai, o dideli medžiai, kurių viena iš funkcijų yra tiekti ypatingai vertingą organiką – pagrinde lapus rudenį. Gamtinės žemdirbystės daržuose nėra „piktžolių“, nes geras daržininkas supranta žolinių augalų ekologinį vaidmenį ir, kažkiek pakoreguodamas, leidžia jiems tą vaidmenį atlikti. Tokiu būdu, taikant kartu visas minėtas priemones, gamtinės žemdirbystės daržų ir sodų dirvose mineralų ne mažėja, o nuolat daugėja. Taip auginamo maisto kokybė irgi gerėja. Išpildžius visas sąlygas, gaunamas pilnas augalams (ir mums – jų valgytojams) reikalingas mineralų asortimentas.
Kitas dalykas – biologiškai aktyvios medžiagos. Jos svarbios bet kokiame maiste, o ypatingai tame, kuris valgomas žalias – lapinės daržovės, vaisiai ir pan. Bioaktyvių medžiagų kilmė – mikrobinė ir grybinė. Mikroorganizmai, gyvenantys augalo šaknyse, ant šaknų ar šalia jų, būtini simbiotinei augalų mitybai – būtent jie atsakingi už biologiškai aktyvių medžiagų kiekį augaluose, nes augalai patys jų gamina labai mažai arba negamina visai.
Mes siekiame kuo didesnio dirvožemio biologinio aktyvumo, gerinant mikroorganizmų gyvenimo sąlygas, tokias kaip maistas, tinkama drėgmė ir geras aprūpinimas deguonimi. Sudarius tinkamas sąlygas, sparčiai dauginasi dirvos paklotę fermentuojantys mikroorganizmai, susidaro geros mitybinės ir komfortiškos sąlygos bakterijoms, gyvenančioms šaknų zonoje, kurios stimuliuoja augalų simbiontus – grybus endofitus. Dirvožemio mikroorganizmų gyvybinės veiklos produktai tenka augalams, kas kuria dar didesnę jų biologinę vertę. Prie to prisideda ir augalų įvairovė, sukurdama didesnį bioaktyvių medžiagų asortimentą.
Naujausi dirvožemininkų duomenys rodo, kad pastaraisiais metais pastebėti ryškūs Lietuvos dirvožemių degradacijos požymiai: dirvos sparčiai rūgštėja, ariamajame sluoksnyje mažėja augalams reikalingų maisto medžiagų, humuso, intensyvėja dirvožemio erozijos procesai. Dėl šių priežasčių mokslininkai perspėja ūkininkus, kad dirvožemis turi būti naudojamas labai atsakingai ir racionaliai. Pagrindinis gamtinės žemdirbystės agrotechnikos principas – gamtinių dirvodaros procesų modeliavimas, kuris užtikrina gausų derlių ir tuo pačiu nealina ir netgi praturtina dirvožemį. Kokiu būdu gamtinės žemdirbystės ūkiuose, iš kurių su gausiu derliumi išnešami ir mitybos elementai, tausojamas dirvožemis? Ar gamtinė žemdirbystė gali būti išeitis dirvožemių degradacijos problemai spręsti ir tuo pačiu apsirūpinti maistu?
Laimis Žmuida (vienas GŽ pradininkų, GŽ produkcijos augintojas, www.gerazemdirbyste.lt): Natūraliai dirvožemis savaime gerėja. Taip yra dėl to, kad augalai tik 10 procentų medžiagų savo kūno statybai paima iš dirvožemio, o likusius 90 procentų – „iš oro“ (kritulių, mikroorganizmų kvėpavimo, oro, iškritusios rasos, trumpai tariant – iš savos aplinkos, o ne iš dirvožemio). Kiekvienais metais „mirus“ augalams į dirvožemį sugrąžinama tai, ką augalas paėmė iš jo beaugdamas, o taip pat į dirvožemį pridedama papildomai medžiagų, kurias augalas sukaupė „iš oro“. Tai vadinama pridėtine verte, kurią augalas sukuria per augimo sezoną. Dėl tos pridėtinės vertės dirvožemis nuolatos gerėja.
Jeigu paliktume suartą lauką ramybėje, tai su kiekvienais metais dirvožemis gerėtų. Šį gamtos mechanizmą anksčiau žemdirbiai panaudodavo. Vadino tai pūdymu. Tiesiog palikdavo žemę neliečiamą metams, dviems, trims ir ši atsistatydavo augalų kuriamos pridėtinės vertės dėka.
Štai jums pats paprasčiausias sprendimas, kaip atstatyti degradavusius Lietuvos dirvožemius: tiesiog palikit juos ramybėje, nearkit ir dirva pati atsistatys. Nulis investicijų, nulis resursų, nulis darbo jėgos! Ir ne tik dirvožemis atsistatys. Tuo pat metu gamta dar ir derliaus užaugins – valgomų žolių, šaknų, sėklų, vaistažolių, o jeigu paliksite ilgesniam laikui neliestą žemę, tai ir uogų, vaisių, riešutų, medienos...
Didelė problema šiandienos žmogui tai, kad jis nebemoka valgyti to, ką gamta duoda. Gamtos auginamos dilgėlės, varnalėšos, balandos yra geresnės maistingumo požiūriu, tačiau šių laikų žmogus įpratęs valgyti kopūstą ir pomidorą. Gamtinė žemdirbystė išsprendžia šią problemą. Remiantis gamtos procesais galima ne tik varnalėšas, bet ir kopūstus už-auginti. Tuo pačiu ne tik dirvožemis gerės, bet ir kopūstai bačkoje rugs.
Gamtinė žemdirbystė nėra panacėja. Tai – tiesiog tarpinė stotelė gamtos link. Pereinamasis laikotaris. Iš karto pereiti prie gamtos duodamų varnalėšų, švendrų negali, tai turėk pomidorus ir aguročius, bet jau užaugintus nekenkiant gamtai, nealinant dirvožemio, o kaip tik priešingai – gerinant jo kokybę. Gamtinė žemdirbystė – tai žingsnelis į draugystę su gamta.
Ar gamtinė žemdirbystė kaip tyrimų laukas ir tyrimų objektas domina mokslininkus? Gal galėtumėte paminėti keletą konkrečių tyrinėtojų ir konkrečių darbų? Kaip manote, kai pasaulio mokslininkai bei valdžios institucijos jau garsiai kalba apie didžiuliais mastais degraduojantį dirvožemį ir baisias šio reiškinio pasekmes, kodėl toks darnus ūkininkavimo būdas kaip gamtinė žemdirbystė nėra agronomijos mokslų centre?
Mantas Baršys: Tyrinėjimai prasidėjo jau seniai. Yra entuziastingų mokslininkų tyrimų, patvirtinančių gamtinės žemdirbystės racionalumą, efektyvumą bei ekologines perspektyvas. Sakyčiau, pačius pagrindus padėjo japonų mikrobiologas Masanobu Fukuoka. Labai rimtą mokslinį darbą apie bioaktyvių medžiagų kilmę augaluose atliko rusų mokslininkė Fania Jurjevna Gelcer ir aprašė monografijoje „Simbiozė su mikroorganizmais – augalų gyvenimo pagrindas“. Suprantama, tokie darbai nepasitarnavo cheminei agronomijai, todėl nėra plačiai žinomi.
Mano nuomone, pagrindinė gamtinės žemdirbystės arba kitaip – natūralios žemdirbystės ignoravimo priežastis yra tai, kad pramoniniam, bankų paskolų varomam žemės ūkiui tai nelabai naudinga. Be to, yra didelė žmonių baimė ar/ir nenoras pereiti prie smulkesnio, nors ir kokybiškesnio ūkininkavimo.
Saulius Jasionis (GŽ pradininkas Lietuvoje, GŽ produkcijos augintojas, www.gerazemdirbyste.lt): Būtent, mokslas ir valdžios institucijos garsiai kalba, bet tuo viskas ir baigiasi, o agronomijos mokslai, kaip ir kiti mokslai – tik politikos įrankis ir pagrinde dirba užsakomąjį darbą. Užsakomi gi tik tokie tyrimai, kurie neša pelną stambiesiems gamintojams. Gamtinei žemdirbystei nereikia trąšų, pesticidų, technikos, joje nėra augalų ligų, kenkėjų – o mokslas mėgsta spręsti problemas, prieš tai jas sukurdamas. Nėra problemų, neįmanoma jas sukurti – nei mokslui, nei stambiajam verslui tokia sritis ne tik neįdomi, bet ir žalinga. Kitas dalykas – gamtinė žemdirbystė daro žmogų nepriklausomą nuo sistemos. O toks žmogus – jau visų mokslų, verslų ir sistemų priešas...
Iš kur augaluose atsiranda vitaminai, skonis ir kvapas? Kodėl skirtinguose ūkiuose auginamos tos pačios rūšies daržovės būna skirtingų skoninių ir aromatinių savybių? Kaip paaiškinti, kad gamtinės žemdirbystės ūkiuose užaugintos daržovės ir vaisiai kvepia nepalyginamai aromatingiau nei tie, kuriuos perkame prekybos centruose? Atrodo, daržovė ta pati, bet skonio bei uoslės receptoriai su tuo jokiu būdu nesutinka...
Laimis Žmuida: Gamtinė žemdirbystė ne tik įgalina užauginti kopūstą tausojant dirvožemį, tačiau ir to paties kopūsto kokybė yra geresnė. Mokslininkai nustatė, kad naudingų medžiagų – vitaminų, fermentų, hormonų – augalas pats negali pasigaminti. Šias naudingas medžiagas gamina šaknyse, ant šaknų ar šalia jų gyvenantys mikroorganizmai – grybeliai ir bakterijos. Šių gyvių gyvenimui reikalinga tam tikra aplinka – drėgmė, laisvas oro patekimas, tinkama temperatūra ir maistas. Ariamoje žemėje tokių sąlygų beveik nėra, todėl joje mikroorganizmų mažai. Jei dirva neariama, joje yra daug kanalėlių, kuriuos padaro mirusių augalų šaknys arba dirvožemio makrofauna – sliekai, vabzdžiai. Štai ant tų kanalėlių sienelių ir apsigyvena naudingieji mikroorganizmai, jų maistas – yrančios šaknys ir ant žemės paviršiaus nukritusi organika – lapai, žolstiebiai, sėklos. Oras į kanalėlius prieina, drėgmė kasdien iškrenta su rasa, kondensuojasi iš oro, nes dirvožemis šaltas, o oras šiltesnis. Tereikia tik palankios temeratūros ir mikroorganizmai pradeda „virti vitaminų sriubą“, kurios užtenka ir jiems patiems, ir aplink juos augantiems augalams.
Gamtinėje žemdirbystėje žemė neariama, todėl gerųjų mikroorganizmų namai nėra sugriaunami. Tokiame dirvožemyje yra daugiau bakterijų ir grybelių, todėl ir vitaminų, o kartu ir kitų bioaktyvių medžiagų – fermentų, hormonų. Grybeliai gamina ir aromatines bei skonines savybes. Jeigu daržo ar sodo vaisiai kvapnūs, skanūs, reiškia didelė tikimybė, kad juose yra daugiau ir vitaminų, fermentų, hormonų.
Kas yra bandęs ragauti laukinio (sulaukėjusio) obuolio, tas tikrai atsimena jo skonį ir to pakanka, kad skaitydamas šias eilutes pajustum besikaupiančias seiles ir sutraukiantį rūgštumą burnoje. Tuo tarpu mūsų įprasti sodų vaisiai ir kiti kultūriniai augalai nėra visai natūralūs ir pasižymi kitokiomis savybėmis nei randami laukinėje gamtoje. Per tūkstančius metų žmonės selekcijos būdu atrinkinėjo veisles, kurios jiems buvo skanios ir taip didino vienų elementų kiekį augaluose, kartu mažindamas kitų, dažnai naudingų organinių rūgščių kiekį. Ir štai dabar turime selekcijos būdu išveistas daržoves bei vaisius, kurių nerasime natūralioje gamtoje. Kokios augalų veislės yra pačios vertingiausios? Ar seniausios vaisių ir daržovių veislės yra geriausios, nes jos artimiausios natūraliai gamtai? Kodėl saldumas nėra vaisiaus kokybės ženklas?
L. Ž.: Augalo veislė lemia tik dalį skoninių ir aromatinių savybių. Kitą dalį lemia auginimo būdas. Jei veislė bloga, tai ir su gera žemdirbyste nieko nepasieksi. Ir atvirkščiai, jei auginimo būdas geras, bet sodini prastas veisles – taip pat nieko doro nesigaus. Geriausia, kai veikia abi dedamosios – ir gera žemdirbystė, ir geros sėklos. Gamtinės žemdirbystės pagalba iš bet kokios veislės – geros ar prastos – įmanoma pasiekti šios konkrečios veislės savybių maksimumą, t.y. galima „išspausti“ tiek, kiek ta veislė gali geriausiu įmanomu atveju.
Netiesa, kad skaniausios, kvapniausios ir geriausios yra tik senos veislės. Kartais išvedama ir dėmesio vertų naujų veislių. Viskas pirklauso nuo to, kuria kryptimi vystoma selekcija. Deja, šiuo metu selekcija vyksta derliaus transportabilumo, ilgo ir paprasto sandėliavimo, atsparumo nuo ligų ir kenkėjų, vaisių dydžio ir spalvos kriterijų kryptimi, retai atsižvelgiant į skonines ir aromatines savybes. Štai todėl dažniausiai ir išeina taip, kad senos veislės geresnės už naująsias.
Kitas dalykas, ar apskritai kultūrinės veislės gali būti laikomos didžiule vertybe? Imkim gliukozės kiekį. Lietuvoje natūraliai auga apie 1500 rūšių augalų. Jeigu paragautume juos, tai iš visų gal tik 10 būtų saldūs, kiti – rūgštūs, kartūs, aitrūs, sutraukiantys, neutralūs. Jeigu imtume vien valgomus Lietuvos augalus, tai ir tarp jų labai mažai rastume su dideliu gliukozės kiekiu. Gamta nededa daug gliukozės. Kyla natūralus klausimas – ar žmogui kaip gamtos sukurtai būtybei reikia tokio didelio gliukozės kiekio, kokį šiuo metu siūlo selekcija? Šimtus tūkstančių žmogaus gyvavimo metų jis valgydavo mažai gliukozės turintį maistą, nes gamtoje jo tiesiog nebūdavo. Šiandieninė selekcija stengiasi išvesti saldesnius vaisius, daržoves. Ar teisinga linkme einama?
Ir ne tik su gliukoze taip. Jeigu palygintume laukinius valgomus augalus ir kultūrinius augalus, pamatytume, kad jie skiriasi ne tik gliukozės kiekiu. Ir faktas, kad žmoniją užaugino gamta, kad per tiek metų ji duodavo maisto žmogui ir šis nenumirė, o išliko gyvas ir sveikas, verčia susimąstyti, ar apskritai kultūrinės veislės yra reikalingos žmogui pasotinti. Kodėl tiek tūkstančių metų žmogus gyveno be kultūrinių augalų, o dabar nebegali be jų? Galbūt atvirkščiai – turėtume sodinti laukinius augalus į daržą ir jais pasisotinti? Arba rinkti gamtoje.
Kai kuriuos gamtos produktus vis dar renkame ir po šiai dienai. Ir labai didelę vertę jiems suteikiame. Štai miško žemuogės, mėlynės, avietės, raisto spanguolės, šių gamtos turtų niekada neaplenks kultūrinės jų giminaitės – braškės, šilauogės, remontantinės avietės ar kitos kultūrinės uogos. Kultūroje auginami pievagrybiai nepralenks miške augančių baravykų, raudonviršių. Gamtos galia yra jaučiama ir aukštai vertinama. Problema tik tame, kad mažai gamtos turtų bepažįstame, mažai jau žinome, kaip jie vartojami. Vertė gera, bet nežinom, nemokam tų puikių dalykų iš gamtos pasiimti. Vakarų Europa nuėjo dar toliau, žmonės jau ir miško uogų bei grybų prisirinkti nebesugeba – gauna tik parduotuvėse. Lietuva šiuo požiūriu dar yra labai geroje padėtyje. Ar ne metas pažvelgti atgal ir vietoje to, kad pamiršti ir likusias gamtos gėrybes kaip civilizuoti vakarai, prisiminti senai pamirštus gamtos lobius?
Kada ir kokius augalus geriausia valgyti?
L. Ž.: Lietuva turi žiemas. Augalų vegetacijos periodas – pavasaris, vasara, ruduo. Per šį trumpą laikotarpį augalas turi užaugti iš sėklos ar peržiemojusių šaknų, pražydėti ir subrandinti sėklas ar naujas šaknis, kitaip tariant, pasidauginti. Būtent dėl tokio augimo būdo pavasarį turime daugiausiai valgomų lapų, jaunų žalių ūglių, lapkočių. Vasaros metu valgoma daug žiedų, prasideda uogos. Žolės baigiasi, nes joms reikia subręsti ir pasiruošti žiemai. Artėjant rudeniui uogas pakeičia grybai. Dar vėliau prasideda vaisiai, riešutai ir, galiausiai, vėlų rudenį galima pereiti prie šaknų valgymo. Šaknys žiemoja, tad jas galima kasti ir vartoti maistui anksti pavasarį, kol žoliniai augalai dar net neišleido jaunų lapelių.
Gamtos maistas – sezoniškas. Nėra pavasarį uogų, vaisių – ir nevalgai. Gal taip ir turėtų būti? Galbūt gamta žino ne tik ką auginti, bet ir kada patiekti produktus ant mūsų stalo.