Medieną parduos Lietuvos katilinėms
Bendrovės „Renergija“ vadovas Donatas Gustas GRYNAS.lt pasakoja, kad jų bendrovė gluosnius biokurui pradėjo auginti nuo 2006-ųjų metų. Šiuo metu įmonė valdo apie 200 hektarų plantacijų plotą Kaišiadorių ir Švenčionių rajonuose.
„Daugiau negu pusę šio ploto šią žiemą žadame pjauti. Turime įsigiję gluosnių kombainą. Manau, kad nuo šių metų kuo toliau, tuo labiau esminis klausimas bus, iš kur gauti biomasės. Gluosnių realizacijos problemos tikrai nematau. Sulaukiu daug skambučių, klausimų, kur priduosime produkciją. Dirbame su viena įmone, tai lieka tik laukti, kol truputį pašals ir startuosime su kombainu, viskas keliaus tiesiai į katilus kūrenti“, - esamą situaciją pasakojo D. Gustas. Visa produkcija, jo teigimu, bus realizuota Lietuvoje, ji bus parduota Lietuvos katilinėms.
„Jeigu kalbame apie užsienį, reikėtų orientuotis į produkciją, kuri turėtų mažiau oro. O kadangi skiedra iš medžio ar iš krūmyno, gluosnių turi daug oro ir vandens, turi ją realizuoti kuo greičiau. Kuo trumpiau veži, tuo tau daugiau lieka. Aišku, jeigu iš produkcijos ištrauktum orą ir vandenį ir padarytum granules, tada galėtum pagalvoti ir apie užsienį, būtų visai kita kaina“, - dėstė pašnekovas.
Koks skirtumas tarp gluosnių ir drebulių plantacijų?
Anot jo, gluosniai auga apie 4-5 metus, tolimesnėms rotacijoms jau pakanka ir 3-4 metų.
„Gluosnių nereikia atsodinėti, tiesiog imi ir pjauni. Ypač gerai juos patręšti pigia trąša. Kaišiadorių plantacijose naudojame komunalinį dumblą, tai yra abiems pusėms geras sprendimas – laimingi ir „Kaišiadorių vandenys“, ir mes“, - sako D. Gustas.
„Hibridinių drebulių rotacija yra daugiau kaip penkeri metai, todėl automatiškai žemės ūkio paskirties žemę reikia keisti į miško. Hibridines drebules galima traktuoti kaip miško augalus. Pliusas yra toks, kad po 15-20 metų galima tikėtis, kad dalis jų bus panaudota ne tik biomasei, bet galbūt ir baldų pramonei, bus sukurta didesnė pridėtinė vertė. Bet reikės ilgiau laukti. Augimo prieaugis tiek gluosnio, tiek drebulės yra panašus, kiek per metus užauga“, - GRYNAS.lt pasakojo D. Gustas.
Pasak vyro, gluosniai savo ruožtu irgi turi savo privalumų prieš drebules. Vienas jų – nuimti derlių ir sulaukti grąžos gali tikėtis po 5 metų, o ne 15.
„Gluosnių trumpesnis ciklas ir gal po 15 metų biomasės bus daugiau. Svarbu ir kad nesikeičia žemės ūkio žemės paskirtis“, - pridūrė gluosnių plantaciją turintis verslininkas.
Baiminasi netekti kompensacijų
Iš hektaro užaugintų gluosnių tikimasi gauti apie 60-70 kietmetrių medienos. Tai yra maždaug du dideli vilkikai. „Kiek moka už kietmetį, priklauso kur veši. Drįstu teigti, kad konkurencija jau yra tarp pačių katilinių. Daug kas prisistatė tų katilinių, biokuro katilų, nes mato, kad poreikiai yra dideli. Taigi, kas daugiausiai mokės, tam ir parduosime“, - sako D. Gustas.
Kaip pasakoja pašnekovas, energetinių plantacijų vystytojams iki 2013-ųjų galiojo ES teikiamos konpensacijos, jos siekė apie 50-60 proc. patirtų išlaidų.
Kadangi Lietuva šiuo metu pirmininkauja ES, energetinių plantacijų vystytojai skuba parodyti savo darbo vaisius: „Turime savo darbą padaryti, nupjauti gluosnius, parodyti, kad jie sudegė, kad viskas vyksta gerai, kad mes „neplauname pinigų“, kad kuriame pridėtinę vertę, įdarbiname žmonių. Kai parodysime, kad šita schema veikia, tada prašysime kompensacijų ir 2014-2020 metams”.
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) duomenimis, yra dvi didelės įmonės, vystančios energetines platancijas ir dar keletas mažesnių. D. Gustas skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje turėtų būti apie 2000 hektarų plantacijų, kuriose auginami gluosniai.
Noras yra, trūksta palaikymo
Bendrovės „Renergija“ vadovas svarsto, kad energetinių platancijų plėtra turėtų domėtis ir patys valdininkai.
„Jie galėtų mus išsikviesti į diskusiją, mes patartume, kaip galėtų atrodyti tos plantacijos. Suprantu žmonių baimes, kai sako, kad mes geriausias žemes užsodinsime gluosniais. Tikrai juos nuraminčiau, kad niekas geriausiose Lietuvos žemėse niekada nesodins gluosnių, nes neverta, ypač, kai toje žemėje auga rapsai ir pan. Reikia protingai paruošti programą, kad nešauktų melioratoriai, kad mes užkemšame sistemas. Yra daugybė žemių Lietuvoje, kuriose jau nebeveikia melioracijos sistemos, yra daugybė nemeliorotų žemių, kuriose pakankamai šlapia ir niekas nežino, ką daryti. Ten galima auginti gluosnius ir iš tų žemių paimti didelę naudą“, - sako D. Gustas.
Drebules klonuoja biotechnologijų laboratorijoje
Kitos bendrovės „Euromediena“ direktorius Mindaugas Šilininkas gali pasidalinti hibridinių drebulių auginimo energetinėse plantacijose patirtimi. Pačią pradžią jis mena maždaug prieš penkerius metus, kuomet pradėta bendradarbiauti su Lietuvos miškų institutu, nes jie turėjo tam tikrą įdirbį šioje srityje.
Jo pasakojimu, Lietuvos miškų institutas turi biotechnologijų laboratoriją medžių dauginimui. Todėl jau ketvirti metai verslo įmonė darbuojasi toje laboratorijoje ir daugina hibridines drebules.
„Jau yra pasiektos tam tikros komercinės apimtys ir viskas vyksta nebe moksliniame lygmenyje“, - patikslina pašnekovas.
M. Šilininkas skaičiuoja, kad Lietuvoje iš viso yra per 4 tūkst. hektarų teritorijų, kuriose auginamos hibridinės drebulės. „Euromediena“ turi arti 1000 hektarų energetinių plantacijų. Tam, kad būtų galima plėtoti tokią veiklą, būtina gauti leidimą keisti žemės ūkio paskirties žemę į miško. Tokioms plantacijoms paprastai išskiriamos teritorijos, esančios nederlingose žemėje, pavyzdžiui, piertytinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyse.
Poreikį nulems rinka
Kol pirmiesiems plantacijos želdiniams – drebulėms - yra tik trys metai, laukti dar teks ilgai – apie 15 metų.
„Drebulių klonai pradėti sodinti Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje. Laikotarpis nėra toks, kaip greitai augančių plantacijų, pavyzdžiui, žilvičių. Biomasės prasme geriausi drebulių klonai po 15 metų turėtų akumuliuoti panašų kiekį biomasės, kaip žilvičiai kas ketverius metus“, - pasakoja M. Šilininkas ir pakartoja D. Gusto išsakytus žodžius, kad už ilgą laukimą drebulės turėtų atsilyginti ir platesnėmis produkcijos panaudojimo galimybėmis.
„Jeigu imame žilvičius, jie tinka tik biomasei, drebulės gali būti naudojamos tiek biomasei, tiek pramonei“, - dėstė verslininkas.
Pašnekovas kalba atvirai - jeigu situaciją vertintume iš šios dienos perspektyvos – auginti energetines plantacijas neapsimoka: „Rinka po truputį formuojasi, bet paklausos atitinkamos kainų prasme nėra. Palyginkime su žemdirbiais. Jie augina žemės ūkio paskirties žemėje. Rinktis, ar auginti žilvičius, ar tuopas, reikia pirma žmogų įtikinti investuoti į dalyką, iš kurio jis pajamas gaus po penkių metų, kokie bus prieaugiai – irgi dar nėra aišku. Kai pasodini grūdines kultūras, viskas aišku – metai praėjo, ciklas prasisuko, pinigai grįžo, yra pajamos“.
Vis dėlto, pašnekovas svarsto, kad jeigu mąstoma apie tolimesnę ateitį, energetinės plantacijos galėtų tarnauti keliose srityse – tiek energetikoje, tiek pramonėje, tiek bioekonomikoje: „Poreikis bus, bet šiandien, jeigu žmogui reikia apsispręsti, ar investuoti į šitą dalyką, kai yra daug nežinomųjų – neaišku, kokia bus rinka, ir kaip ką reikės parduoti, labai sudėtinga“.
Biokuro asociacijos LITBIOMA duomenimis, Lietuvoje galėtų būti įsteigta apie 11,5 tūkst. energetinių plantacijų 400 tūkst. hektarų žemių, kurios yra nederlingos. Šiose plantacijoje užauginta produkcija galėtų sukurti apie 500 GWh energijos.
Gamtininkai mieliau žvelgtų į baltalksnių plantacijas
Lietuvos gamtos fondo (LGF) miškų specialistas Danas Augutis, paklaustas, ar nekyla grėsmės, kad plečiantis energetinėms plantacijoms gali nukentėti miškų bioįvairovė, teigė, kad iš principo, kliaujantis įstatymu, taip nutikti neturėtų.
„Hibridinė drebulė kaip rūšis mums nelabai patinka, nes, tarkime, baltalksnis geriau žiūrėtųsi. Tai yra vietinė mūsų medžių rūšis, ne mokslininkų kūrinys. Ilgalaikėje perspektyvoje ji labiau pasiteisintų, nes mūsų šalyje ji seniai auga ir auga greitai. Hibridinė drebulė kelia daug visokių gamtosauginių klaustukų, pavyzdžiui, ar ji „nepabėgs“ - nepradės vegetatyviškai plisti. Visąlaik yra tam tikros rizikos susijusios su naujomis rūšimis. Norėtųsi, kad būtų naudojamos vietinės rūšys“, - dėstė LGF atstovas.
Vis tik pašnekovas sako, kad vidutinės trukmės energetinės plantacijos, jeigu jos tik sodinamos ne miško žemėje ir ne vertingose atvirose vietose, tarkime, pievose, yra vertingos tiek energetine prasme, tiek gali tarnauti kaip pagalba miškams, nes nuimamos tam tikros medienos apkrovos nuo miškų.
„Jos gali būti labai didelė pagalba – tiek gamtai, tiek žmogui, jeigu padaryta teisingai. O jeigu padaryta neteisingai, galima prisidaryti daug žalos“, - pokalbį užbaigė D. Augutis.