Lesinti ar nelesinti – štai kur klausimas
Atėjus žiemai, ne visiems paukščiams reikalinga mūsų pagalba. Štai vandens paukščius (gulbes, antis) lesinti reikėtų tik nuo gruodžio vidurio, jokiu būdu ne spustelėjus pirmiesiems šalčiams, juolab ne tuomet, kai šilta ir šie paukščiai maisto susirasti gali patys. O štai smulkiesiems sparnuočiams padėti išgyventi žiemą reikia padėti dar rudens pabaigoje, kai žemę pamažėl pradeda kaustyti pirmosios šalnos.
Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos vyriausioji ekologė Daiva Norkūnienė teigia, kad tarp ornitologų vis kyla diskusijos, ar apskritai reikia dirbtinai lesinti laukinius paukščius. Pasak jos, pagrindiniai argumentai yra tokie, kad taip didėja paukščių priklausomybė nuo žmogaus ir, deja, gana dažnai žmonės paukščius lesina netinkamai.
„Šiems argumentams svariai paprieštarauti sunku. Tačiau paukščiai vienaip ar kitaip nuo žmogaus veiklos yra ir bus priklausomi. Dažniausiai nuo jos tiesiogiai nukenčia: žūsta atsitrenkę į pastatų langus ar elektros perdavimo linijas, praranda veisimosi buveines dėl miškų kirtimo, maitinimosi vietas dėl pesticidų naudojimo ir t. t. Paukščių lesinimas yra gal kiek iškreipta, bet šiokia tokia „kompensacija“ už žmogaus sukeltas grėsmes“, – sako specialistė.
Gerais norais ir pragaras grįstas
Ką svarbu žinoti gamtos mylėtojams, nutarusiems lesinti paukščius? Pirmiausia tai, kad sparnuočiai sugrįžta į tas vietas, kuriose buvo lesinami pernai ar užpernai. Jūsų įrengta lesykla paukščiams visu šaltuoju laikotarpiu – kone 5 mėnesiamas – taps viso gyvenimo centru, todėl sparnuočių lesinimas neturėtų tapti vienos dienos ar savaitės įgeidžiu. Tai rimta atsakomybė ir įsipareigojimas. Todėl, jeigu nesate garantuoti, kad kiekvieną dieną nunešite lesalo ten, kur padėjote praėjusį kartą, geriau net nepradėti.
Kitu atveju geri norai ir toks epizodinis dosnumas gali grėsti paukščiams mirtimi: pripratę rasti lesalo konkrečioje vietoje, sparnuočiai dažnai jo nebeieško kitur. Kantriai laukdami, jie pamažėl išsenka ir žūsta. Ornitologai rimtai perspėja: ne šaltis pražudo gyvūnus (liekantieji žiemoti mūsų krašte, paprastai yra prisitaikę prie šalčio), o badas.
Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos vyriausioji ekologė pabrėžia, kad informacijos apie pagalbą laukiniams paukščiams ar elgesį su jais apstu, tačiau neretai dar trūksta gyventojų atsakomybės ir sąmoningumo. D. Norkūnienė įsitikinusi, kad labai svarbu atlikti visuomenės šviečiamąjį darbą. Kartu su kolegomis ji kalba apie paukščių lesinimą mokyklose, tačiau, pasak jos, ko gero labiau reikėtų šviesti jų tėvus, nes dažniausiai vaikai be jų pagalbos vis tik nesugebės įsirengti tinkamos lesyklos ir tinkamai ją prižiūrėti. Tam reikia ir laiko, ir šiokių tokių lėšų.
„Čia panaši situacija kaip su naminiais augintiniais, kai paimdami mažą kačiuką ar šuniuką tėvai turėtų prisiimti pilną atsakomybę dėl jų tinkamos priežiūros. Panašiai kaip dalis augintinių atiduria gatvėje, taip ir lesyklos būna apleidžiamos arba įrengiamos netinkamose vietose“, – teigia pašnekovė.
Pavojus perlesinti
Kitas kraštutinumas, pasitaikantis žiemą, yra netinkamas lesinimas. Populiariose lesyklose smulkiuosius paukščius perlesinti sunkiau, nes jie stipriai konkuruoja vieni su kitais, nuolat keičiasi, pasisotinę užleidžia vietą alkanesniems. Tačiau nuo netinkamo lesinimo ir gana dažnai nuo peršėrimo ar lesinimo šiltuoju metų laiku bene daugiausia nukenčia vandens paukščiai, žiemojantys šalia miestų.
Pastaraisiais metais pastebima, kad jaukinamos ir lesinamos gulbės vis gausiau čia pasilieka žiemoti. Užklupus didesniems šalčiams, kai sumažėja atviro vandens plotai, o aplinkiniai telkiniai jau pilnai užšalę, paukščiai nebeturi galimybės perskristi kitur, kur dar yra natūralaus maisto. Taip paukščiai tampa priklausomi tik nuo žmogaus globos, nors natūraliai jie galbūt būtų ramiai leidę žiemą žymiai palankesnėje aplinkoje.
Nerimą kelia ir per daugelį metų susiformavusi tradicija vandens paukščius šerti balta duona ar net įvairiomis bandelėmis, juoda duona. Tuo būdu, paukščiai ne tik negauna visaverčio maisto, užtikrinančio gerą paukščių būklę, bet nuo tokio pašaro jie ėmė tukti, sutrinka jų normali medžiagų apykaita.
„Nenormalu, kai žiemos metu gulbės svoris tris kartus viršija jos normalų svorį. Sukontroliuoti tokį lesinimą labai sunku. Niekas nežino, kiek batonų jau buvo sušerta ančių ar gulbių pulkeliui, kai ateina vis nauji paukščių mylėtojai, nešini naujais batonais. Dėl to ne be pagrindo imama diskutuoti, kad reikia net drausti vandens paukščių lesinimą. Vieningai sutariama, kad vandens paukščių lesinimas vasarą ar rudenį tikrai yra žalingas“, – pabrėžia specialistė.
Būti alkanam žiemą – normalu
Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos vyriausioji ekologė D. Norkūnienė pasakoja savo ir kolegų patirtį, šeriant žiemojančias gulbes ir antis atokioje jų žiemavietėje. Pasak jos, 50–70 gulbių būriui per visą žiemą pakanka 2–4 maišų kviečių. Tiksliau – papildomą šėrimą jos gauna, tik kai temperatūra nukrenta žemiau 15 laipsnių Celsijaus žemiau nulio, o vandens properšos plotas stipriai sumažėja.
„Kai šaltis mažesnis, paukščiai pasklinda po upės srovės graužiamą, platėjančią ir ilgėjančią properšą, t. y. nebesikoncentruoja šėrimo vietoje, bet patys ieškosi maisto. Tai mums geriausias įrodymas, kad paukščius maitiname tinkamai – gelbstime ne nuo alkio (žiemą paukščiui būti alkanam – normalu), bet nuo išsekimo ar bado mirties“, – teigia specialistė.
Lesyklų įvairovė: nuo klasikinio namelio iki pieno pakuotės
Kokia turėtų būti tinkamiausia lesyklos paukščiams konstrukcija konkrečiai apibėžta nėra. Vis dėlto, rekomenduojama atsižvelgti, iš kokių medžiagų lesykla bus gaminama, kokioje vietoje ji bus tvirtinama. Ne mažiau svarbu numatyti, kokių rūšių paukščiai, tikėtina, lankysis jūsų įrengtoje lesykloje.
Jeigu ketinate lesyklą tvirtinti prie lango, turėklo ar namo sienos, ji turėtų būti lengvutė, pageidautina deranti prie aplinkos, idealu – medinė. O štai kieme, ypač uždarame, apsuptame medžių ar gyvatvorės tankmės, gali būti statoma didelė lesykla su stogeliu. Kuo puikiausiai tiks ir be stogo įrengta paprasta plokščia lesykla su krašteliais. Plati atvira lesykla privilios daugelį paukščių, vengiančių uždaros erdvės (pastogės), tad tikėtina, kad čia noriai pasisvečiuos juodagalvės sniegenos, svilikai, čimčiakai, šiaurės kikiliai, geltonosios startos.
Klasikinis lesyklos sprendimas – namelis be šoninių sienų, tačiau lesykla gali būti pagaminta iš pačių įvairiausių namų apyvokos daiktų. Tereikia pasitelkti šiek tiek fantazijos. Pavyzdžiui, kad ir iš plastmasinio vamzdžio ar butelio pagaminta lesyklėlė bus patraukli įprastoms uoksinėms rūšims, tačiau nepasiekiamos kėkštui, riešutinei, kitiems varniniams paukščiams ir stambesniems geniams.
Galima lesyklai panaudoti ir tuščią kartoninę pieno pakuotę. Nors grožio nedaug, tačiau peržiem savo funkciją – pamaitinti alkstančius sparnuočius – ji tikrai kuo puikiausiai atliks. Svarbiausia atėjus pavasariui ar joms visiškai suirus žiemą, jas surinkti.
Svarbu lesyklos saugumas
Iš ko bebūtų pagaminta lesykla, visada apgalvokite jos saugumą. Žiema yra sudėtingas metas ne tik smulkiesiems sparnuočiams, bet ir plėšrūnams, ieškantiems grobio. Norėdami lesyklas lankančius paukščius apsaugoti nuo kačių, paukštvanagių ir kitų plėšrūnų, venkite įrenginėti lesyklas prie pat žemės, tvirtinti ant tvorų, pirmų namo aukštų palangių, medžių šakų, t. y. tokiose vietose, kurios, pavyzdžiui, katėms, yra patogios pasiekti ar nepastebimai prisėlinti.
Taip pat labai svarbu, kad prie lesyklos paukščiai galėtų priskristi ir nuskristi bent iš dviejų pusių. Tokiu būdu, kilus pavojui iš vienos pusės paukščiai galės pasišalinti per kitą pusę. Saugodami paukščius nuo plėšriųjų paukščių, jeigu tik yra galimybė, lesyklą įrenkite šalia krūmų. Pageidautina – kuo tankesnių. Tuomet pavojaus akistatoje iš lesyklos sprukę paukščiai iškart turės kur saugiai pasislėpti.
Specialistai rekomenduoja apsaugoti lesyklas ir nuo varninių paukščių (varnų, kuosų). Jie pakankamai gerai prisitaikę išgyventi žiemą ir sugeba patys susirasti maisto. Veiksmingiausia priemonė apsisaugoti – apriboti į lesyklas galinčių įskristi paukščių dydį.
Paukščių lesinimo aikštelės
Kaip lesyklų alternatyvą, atviroje, nedaug nuo krūmų ar medžių nutolusioje vietoje galima įrengti paukščių lesinimo aikštelę. Nuvalytoje, maždaug keturių kvadratinių metrų aikštelėje gali būti pilamos pabiros, žolių sėklos, žiemą šis maistas paįvairinamas saulėgrąžomis. Tokioje aikštelėje noriai lankosi daugelis atvirus plotus mėgstančių paukščių, kai kada ir kurapkos. Čia būtinai lankysis ir zylės, bukučiai, geniai, kėkštai.
Tiesa, tokiose aikštelėse paukščius dažnai puola paukštvanagiai, todėl jos kraštuose galima pastatyti eglutes, į sniegą įsmeigti eglės ar spygliuotų medžių šakų, o štai iš eglišakių suręstos slėptuvės ne tik apsaugos paukščių „stalą“ nuo užpustymo, bet ir pridengs sparnuočius nuo žvarbaus vėjo.
Ką išbraukti iš meniu
Specialistai pažymi, kad paukščių lesalas turi būti kuo natūralesnis, be jokių prieskonių ar priemaišų. Jis neturi būti termiškai apdorotas ar kitaip konservuotas. Netinka sūdytas „meniu“ (pavyzdžiui, sūdytos saulėgrąžos, riešutai), nes žiemą paukščiai neturi kur atsigerti. Prisikimšę sūdyto lesalo, jie pradeda lesti sniegą, dėl ko dažnai sutrinka žarnynas ir paukštis nugaišta.
Taip pat šiukštu nevalia pilti į lesyklas pasenusio, supuvusio, prarūgusio, parazitų pažeisto, chemikalais apdoroto lesalo. Paukščiams negalima siūlyti citrusinių vaisių – apelsinų, citrinų, greipfrutų, netinka ir banano žievė. Beje, netinkamas lesalas yra ir gana dažnai naudojama juoda ruginė duona, nes per šalčius ji blogai virškinama, o būdama paukščio gurklyje surūgsta.
Skanėstas – saulėgrąžos
Bene populiariausias, praktiškiausias ir naudingiausias skanėstas lesyklų lankytojams – saulėgrąžų sėklos. Jose gausu riebalų, todėl jos yra labai svarbus energijos šaltinis smulkiems paukščiams. Kaip jau minėta, svarbu, kad jos būtų neskrudintos, nesūdytos ir, pageidautina, negliaudytos. Mat lukštendami sėklas paukščiai sušyla, tad ir nauda dviguba.
Geriausiai tinka juodosios smulkios saulėgrąžos, nes jų lukštas plonesnis. Beje, jeigu lukštuose matomos skylutės, tai požymis, kad viduje apsigyveno branduoliu mintančios kirmėlaitės, tokios saulėgrąžos netinkamos paukščiams. Prieš beriant į lesyklą, patartina saulėgrąžas pavolioti kokiu nors volu, tuomet sėklų lukštai sutrūkinėja, tad paukščiams lengviau jas gliaudyti. Kai kurie paukščių mylėtojai specialiai augina saulėgrąžas ir saugo neišlukštentus jų graižus. Pakabintas toks graižass tampa savotiška lesykla.
Be abejo, svarbu atminti, kad saulėgrąžas lesantys paukščiai jas lukštena netoli lesyklos, todėl dažnai lukštai atsiranda ne tik ant žemės, bet ir pas kaimynus. Per visą žiemą gali susikaupti nemažas lukštų sluoksnis. Kad gyventumėte taikiai su kaimynais ir kitais gyventojais, iš anksto susitarkite, kad pavasarį ar reguliariai sutvarkysite aplinką ir iššluosite lukštus.
Kuo vaišinti sparnuotus svečius
Daugelis paukščių žiemą noriai lesa avižinius dribsnius, smulkias miežių, kviečių, sorų kruopas. Rekomenduojama berti kuo įvairesnį jų mišinį, įmaišant saulėgrąžų ir kanapių. Gana ekonomiška paukščius lesinti baltos duonos trupiniais. Tam tinka batonai, bandelės, jų liekanos. Tačiau, kai už lango minusinė temperatūra, šiuos lesalus reikia sutrupinti ir nors šiek tiek padžiovinti, kad nesušaltų į ledą.
Žiemojantys vabzdžialesiai paukščiai su malonumu lesa pakabintus riebalus. Ypač vertingas ir kaloringas paukščių maistas yra gyvulių riebalai – nesūdyti lašiniai, galvijų taukai. Juos mėgsta visų rūšių zylės, geniai, bukučiai ir lipučiai. Daugelis paukščių neatsisako ir šviežios mėsos gabalėlio. Jį reikėtų pakabinti ir pritvirtinti viela. Nebūtina mėsos smulkinti, tačiau , kaip ir sėklos ar kitoks lesalas, turi būti nesūdyta, nerūkyta.
O aliejumi suvilgytą duoną mėgsta žvirbliai ir balandžiai.
Kaip „iškepti“ paukščių pyragą
Palepinkite paukščius specialiu pyragu. Ji nesudėtinga pagaminti, tačiau sparnuočių pripažinimas garantuotas. Tai daroma taip: aukštame inde ištirpdomi taukai (gali būti ir margarinas), į juos suberiami riešutai arba (ir) saulėgrąžos (jie yra vieni iš svarbiausių ir vertingiausių paukščių pyrago sudedamųjų dalių, jų turi būti didžioji dalis). Papildomai dedami kiti ingredientai: sorų kruopos, avižiniai dribsniai, aguonos, kukurūzų ar kitokie grūdai, linų sėklos, ir pan. Viskas išmaišoma, supilama į polietileninį maišelį, suformuojama rutulio forma, maišelis užrišamas ir įdedamas į šaldytuvą. Pyragui sukietėjus (sušalus), jis iš maišelio perkeliamas į tinklelį (arba pavyzdžiui, į kokoso riešutą) ir pakabinamas lauke.
Tokį pyragą su malonumu les skirtingų rūšių paukščiai. Dar galima pagaminti batono ir nesūdytų riebalų mišinį, kurį paukščiai mėgsta kapoti.