Sako, kad pasisakymus dažnai valdo emocijos
Penktadienį surengtame renginyje tema „Tiesa ir mitai apie kailių verslą“ pasisakęs Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas Česlovas Tallat-Kelpša pats turintis kailinių žvėrelių fermą, pirma akcentavo, kad didelė dalis informacijos apie kailių verslą ateina iš gyvūnų teisių gynėjų pusės, kurie net nėra lankęsi šio verslo atstovų fermose.
„Yra nemažai šeimų, kur vaikai auga nežinodami, kad tėtis eina į darbelį iš ryto, nes jis niekur neina ir nedirba. Tokių vaikų gyvenimas yra toks pat, kaip ir narvelyje, tik kad nėra tinklo. Bet aš nenorėčiau tokiais metodais apeliuoti į žmonių jausmus, geriau pereisiu prie skaičių“, - kalbėjo kailinių žvėrelių augintojas.
Akcentuoja ekonominę naudą
Kailių fermų pelningumas kartais būna labai didelis, kartais ir 100 proc., tačiau būna ir didelių nuostolių - kartais kailių kainos gali kristi du tris kartus, nes kailiai yra prabangos prekė. Pasak Č. Tallat-Kelpšos, dabar pastebima tendencija, kad kailių fermas įkuria šeimos, tai didina kaimų užimtumą.
1990 m. Lietuvoje veikė 11 kailių fermų, šiuo metu jų skaičius siekia apie 170, o Lietuvoje kasmet užauginamų audinių skaičius per penkiolika metų išaugo dešimteriopai (nuo 200 tūkst. iki beveik 2 mln). Palyginimui, Suomijoje dirba apie 900 kailinių žvėrelių fermų.
Mūsų šalies kailinių žvėrelių augintojų apyvarta kasmet siekia pusę milijardo litų, o nudirti kailiai užima apie 2,5 proc. pasaulio arba 5 proc. Europos kailių rinkos. Tokio rodiklio nesiekia nė viena mūsų šalies žemės ūkio šaka.
Lupa ar nelupa kailio gyviems?
Anot Č. Tallat -Kelpšos, labai madingas argumentas, kurį naudoja žmonės nusiteikę prieš kailius, aplinkosauga ir taršos klausimai.
„Yra atlikti Mičigano universiteto tyrimai, kurie rodo, kad dirbtinio kailio gamyba reikalauja 2,7 karto daugiau natūralių išteklių, daro 2,3 karto daugiau įtakos klimato kaitai, 3 kartus daugiau žalos ekosistemoms. Galiu labai ūkiškai tai paaiškinti – mes Lietuvoje, išaugindami tą kiekį kailių, kokį išauginame, žvėreliams sušeriame apie 60 tūkst. tonų subproduktų, kurie lieka nuo žmogaus stalo. Gauname natūralų mėšlą, kuris susidaro, kai žvėrelis auga, bet jis yra ganėtinai vertingas, jis turi daug fosforo, ko neturi kitų gyvūnų mėšlas, taigi tai yra trąša, kuria tręšiami laukai. Sumažinamas sintetinių trąšų kiekis“, - pasakojo verslininkas.
Anot jo, natūralus kailis yra suyranti medžiaga, ko nepasakysi apie dirbtinius. Kailinių žvėrelių augintojas pateikia pavyzdį – jeigu kur nors užkastume dirbtinius ir natūralius kailinius ir po kelių metų pasižiūrėtume, kas likę – ten, kur natūralūs kailiai, ko gero, būtų viskas supuvę ir patręšiama žemė, o dirbtinį kailį tektų, ko gero, išsikasti, bet vargu, ar dar būtų galima dėvėti, jis nesuirtų.
Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininko teigimu, kalbant apie kailių verslą, būtina paneigti ir tam tikrus visuomenėje sklandančius mitus. Vienas iš tokių – kad žvėreliams kailis yra diriamas dar būnant gyviems.
Savo ruožtu diskusijoje dalyvavusios Suomijos žvėrelių augintojų asociacijos vadovės Marja Tiuros pastebėjimu, mitas apie diriamus gyvų žvėrelių kailius itin plačiai paplito pasaulyje po to, kai kinų fermeris, papirktas žurnalisto, nulupo gyvam žvėreliui kailį priešais filmavimo kameras, o įrašas buvo transliuotas daugybėje televizijų visame pasaulyje. Po šio įvykio ir ūkininkas, ir žurnalistas buvo nuteisti įkalinimo bausme.
„Tušti narvai“ vadovė paaiškino, kodėl neapsilanko fermose
„Ar įmanoma laukinį gyvūną, uždarius į mažą narvą, suteikti jam tinkamas sąlygas? Kai jam nesuteikiama teisė judėti, laisvė plaukioti (kaip audinėms), laisvė kasti (kaip lapėms) – nemanau, kad tos sąlygos optimalios, - svarstė G. Vaitkevičiūtė. - Esame prieš kailių verslą, bet manome, kad jeigu Lietuva kaip šalis pasirenka šiuo verslu užsiimti, sąlygas gyvūnams įmanoma suteikti geresnes. Pavyzdžiui, audinėms pasireiškia stereotipija – tai betiksliai judesiai, kurie yra streso ir nebuvimo vietos judėti padariniai. Audinėms jie nepasireiškia, jeigu narvas yra dvidešimties kvadratinių metrų dydžio, 2550 cm minimalus narvo dydis yra nustatytas tik nuo 2019-ųjų metų gegužės 1 dienos”, - teigė G. Vaitkevičiūtė. „Tušti narvai“ atstovai yra pateikę ir kitokių siūlymų – pavyzdžiui, kad audinės narvuose būtų laikomos po vieną (tai padėtų išvengti kanibalizmo atvejų), tačiau į tai neatsižvelgta.
Paklausta, kodėl vis tiktai nėra apsilankoma kailinių žvėrelių fermoje (jos viduje, o ne prie jos), ypač, kai verslininkai teigia tam neprieštaraujantys, pašnekovė atskleidė, kad tai padaryti būtų galima, bet ne suplanuotu, jiems tinkamu metu.
„Manome, kad institucijos, tokios kaip VMVT, turėtų dažniau juos (kailinių žvėrelių fermas – red. past.) tikrinti ir tai daryti neįspėjus. Po to, kai buvo paviešinta medžiaga, jie patikrino 14 fermų ir sakė, kad rado keliose fermose kelis apgraužtus gyvūnus, bet iš esmės nieko blogo. Bet kiek jie prieš tai tikrino – mes nežinome. Kaip buvome susitikime su VMVT, jie sakė, kad mums jokių atskaitų nepateikinės. Ta informacija nėra viešai prieinama – kiek jie fermų patikrino, kokius pažeidimus surado. Mes neprašome konkrečios fermos duomenų, bet bent jau bendros statistikos“, - savo poziciją išdėstė G. Vaitkevičiūtė. Jos teigimu, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje trūksta skaidrumo kailių fermose.
Kol pasaulis kailių fermų atsisako, Lietuva - plėtoja
Gyvūnų teisių gynėja mini šalis, tokias kaip Jungtinė Karalystė, Kroatija, Austrija, kur kailių fermos yra iš viso uždraustos, o štai Šveicarijoje yra numatomos tokios geros sąlygos kailiniams gyvūnams laikyti (jų gerovės prasme), kad verslininkams steigti kailių fermas tiesiog neapsimoka, reikalauja per daug investicijų, yra per brangu. Norvegijoje taip pat labai rimtai svarstomas kailinių žvėrelių auginimas fermose.
Kailinių žvėrelių augintojų atstovai renginio metu pabrėžė, kad ateityje planuoja daryti atviras durų dienas, kad visi visuomenės nariai, kuriems įdomu, galėtų apsilankyti ir iš arti pamatyti, koks gyvenimas verda kailių fermose. G. Vaitkevičiūtės teigimu, jai tai atrodo kaip bandymas normalizuoti praktiką, kuri nėra nei etiška, nei normali: „Milžiniškais kiekiais žudome gyvūnus prabangos prekei, kurios niekam iš tikrųjų nereikia“, - sakė gyvūnų teisių gynėja.
Jos teigimu, stebima, kaip kailių pramonė yra uždraudžiama vis daugiau išsivysčiusių šalių, o štai Lietuva imasi dar intensyviau plėtoti tai, ko kitur pamažu atsisakoma.
„Man toks jausmas, kad norime tokios industrijos, kurios kitos šalys atsisako“, - sakė „Tušti narvai“ vadovė.