Išaugęs susidomėjimas
Seminarą pradėjęs Švedijos Linėjaus universiteto profesorius Williamas Hoglandas trumpai pristatė sąvartynų kasybos istoriją bei su šia veikla susijusius iššūkius ir galimybes. Sąvartynų kasinėjimas – tai medžiagų išgavimas iš veikiančių ar jau uždarytų sąvartynų, siekiant iš tų medžiagų gauti tam tikrą naudą.
Tokia veikla pradėta vykdyti dar 1953 m. Izraelyje, kur buvo siekiama išgauti kompostą vynuogynams tręšti ir kitoms žemės ūkio veikloms. Pasak švedų profesoriaus, per paskutinius šešis dešimtmečius sąvartynų kasybos projektai išplito po visą pasaulį, bet didžiausias susidomėjimas šios technologijos galimybėmis pastebimas būtent šiandien.
Lietuvoje pasinaudojant ES lėšomis buvo įkurti 10 naujų regioninių sąvartynų, o daugiau nei 800 senųjų, neatitinkančių ES reikalavimų, – uždaryti ir rekultivuoti. Šiuose sąvartynuose penkerius metus po uždarymo neleidžiama vykdyti jokios veiklos, tačiau domėtis juose esančiais turtais - verta. Šiuo metu įvairūs kasinėjimo projektai vykdomi Skandinavijos šalyse, Belgijoje, Italijoje, Turkijoje ir kitur.
Prof. W. Hoglando teigimu, nemažai sąvartynų kasybos skeptikų abejojo tokios veiklos ekonomine nauda, tačiau šiandien, atlikus nemažai tiriamųjų kasinėjimų, aišku, jog abejonės buvo nepagrįstos.
Metalų daugiau senuose sąvartynuose
Žinoma, turbūt įdomiausia yra tai, kaip galima tiesiogiai panaudoti medžiagas ir atliekas esančias sąvartynuose. Kaip kalbėjo W. Hoglandas, iš jų pirmiausia galima išgauti energiją atliekas deginant. Kita vertus, išrūšiuotas atliekas galima pritaikyti dar įvairiau, ypač - plastmases. Daugelį specialistų labiausiai domina galimybės išgauti metalus.
„Didesnė tikimybė rasti retuosius žemės metalus yra sąvartynuose, kur kaupiamos pramoninės atliekos, taip pat senesniuose sąvartynuose iš praėjusio amžiaus šešto-septinto dešimtmečių, kai aplinkosaugos reikalavimai buvo ne tokie griežti ir daugiau atliekų keliavo į sąvartynus“, - sakė specialistas.
Jis taip pat paragino žvelgti plačiau ir imtis „kasinėjimo“ ir miestuose: „Patys didžiausi sąvartynai iš tiesų yra mūsų miestai. Sąvartyne mes galime pamatuoti, ištirti, kokių medžiagų ten turime, bet mieste turime labai mažai kontrolės. Tikiuosi, kad miesto „kasinėjimas“ taip pat vystysis ateityje. Medžiagų atgavimo potencialas čia yra labai didelis“, - sakė W. Hoglandas.
Sąvartynai – atsarginis planas
Profesorius Maitas Kriipsalu iš Estijos gyvosios gamtos mokslų universiteto plačiau pristatė vieną iš sąvartynų kasinėjimo sėkmės istorijų. Estijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo priimtas sprendimas uždaryti visus senuosius savivaldybių sąvartynus – iš viso apie 350 objektų – negu bandyti juos atnaujinti pagal europinius reikalavimus. Kudjape sąvartynas Saremos saloje, kur prof. M. Kriipsalu ir jo komanda atliko kasinėjimo ir tvarkymo darbus, buvo uždarytas vienas iš paskutinių.
Sąvartyną buvo nuspręsta uždengti 1,5 m. storio dirvos sluoksniu, nes vietos valdžia nuogąstavo, jog jis gausiai leis metano dujas. Paprastai šis dengiantysis sluoksnis siekia apie 0,5 m. Pasak M. Kriipsalu, surasti, nupirkti ir atvežti uždengimui reikalingus 60 tūkst. kubinių metrų žemės būtų buvę itin brangu, ypač Saremos saloje, kur dirvos sluoksnis yra labai plonas. Mokslininkų komanda tuomet pasiūlė šį dirvos kiekį paimti iš paties sąvartyno – tereikėjo dirvą padaryti nepralaidžią metano dujoms.
Profesorius įvardino projekto tikslus – sumažinti sąvartyno užimama plotą, gauti uždengimo medžiagas iš paties sąvartyno, pašalinti pavojingas atliekas bei pabandyti išgauti energiją iš gausių plastmasės atliekų. Pasak M. Kriipsalu, Estijoje šiuo metu didžioji dalis atliekų panaudojama energijos gavybai, todėl buvo bandyta tam pritaikyti ir Kudjape atliekas.
Po sąvartyną kapstėsi studentai
Mokslininkų komanda pirmiausia ištyrė Kudjape sąvartyno sudėtį. Nuo šių rezultatų priklausė ir tolesnis sąvartyno tvarkymas, iškastų medžiagų panaudojimas. Pasitelkus sijojimo įrangą bei studentus, kurie rūšiavo stambesnes atliekas, buvo nustatyta, jog pusė visos sąvartyno masės – tai popieriaus, plastmasės, tekstilės, gumos ir medienos atliekos, kurios gali būti deginamos ir iš jų išgaunama energija. Įvairūs akmenys ir žvyras sudarė apie ketvirtadalį sąvartyno, tuo tarpu metalai – apie 6 proc.
Buvo nuspręsta dalį atliekų apdoroti vietinėje gamykloje ir paversti jas į deginimui tinkamą kurą, tačiau buvo susidurta su nenumatyta problema. „Gautas kuras buvo labai šlapias, - prisiminė M. Kriipsalu. – Estija yra drėgna šalis, čia nuolat lyja ir kuro drėgmės lygis siekė 40 proc. Jo tiesiog nebuvo galima naudoti. Atrodė, kad jau neberasime sprendimo, bet tada kilo mintis – o jeigu atliekas išplautume? Tai skamba labai kvailai, juk niekas neplauna atliekų, tačiau po šios procedūros šiluminė kuro vertė išaugo 3 kartus ir cemento pramonė sutiko jį paimti ir panaudoti.“
M. Kriipsalu taip pat pasakojo, jog išplovus atliekas nebelabai norėjosi jas deginti. Imta ieškoti būdų, kaip dar būtų galima pritaikyti įvairias gautas plastmases. Pasak profesoriaus, taip plastikas iš Kudjape buvo panaudotas gaminant naujus produktus – įvairias plokštes, lentas, lauko dangas ir barjerus.
„Iš visų 350 Estijos sąvartynų vien iš viršutinio 1 metro sluoksnio galime gauti apie 100 mln. tonų plastiko. Pasiimti jį ar palikti – tai mūsų pasirinkimas“, - kalbėjo prof. M. Kriipsalu. Be to, iš plastiko galima pagaminti ir skystą kurą. Toks perdirbimas kol kas yra labai brangus ir neatsiperka, bet tikėtina, jog ateityje geriau išvystytos technologijos leis iškastinį plastiką pritaikyti ir kurui gaminti.
„Tiesiog fantastika, kaip vienas projektas gali pritraukti tiek daug skirtingų žaidėjų ir išvystyti papildomus projektus“, - džiaugėsi estų mokslininkas.
Sąvartynas virto parku
Tačiau pats akivaizdžiausias projekto rezultatas – tai sąvartyno pavertimas į laisvalaikio zoną. M. Kriipsalu prisiminė istoriją, kuri paskatino sutvarkyti sąvartyną taip, kad jis būtų tinkamas visuomenės reikmėms: „Pamatėme netoliese sąvartyno slidinėjantį žmogų ir supratome, jog žmonėms norėtųsi įdomesnės slidinėjimo vietos, kur galima būtų pakilti ir nusileisti. O mes juk turime kalvą, didžiausią visoje apylinkėje!”
„Ne visi miestai turi tokius gražius parkus kaip šis. Parkas dabar aktyviai naudojamas, jame lankosi žmonės. Lankytojai netgi klausia, ar įrengsime slidinėjimo keltuvus“, - kalbėjo mokslininkas.
Turime būti pasiruošę, kai ateis palankesnis metas
Tiesa, sąvartynų kasyba nėra tokia paprasta veikla, kaip galėtų pasirodyti.
„Viskas turi būti išrasta: technologijos, procedūros ir panašiai. Todėl yra svarbu dirbti su partneriais, kurie tai jau yra darę. Mums padėjo bendradarbiavimas su švedais, nes jie žinojo, ką daro. Dabar ir mes jau galime dalintis patirtimi, jeigu prireiktų kitiems, pavyzdžiui, čia, Lietuvoje,“ - kalbėjo svečias iš Estijos. - Sąvartynų kasyba nėra reguliuojama įstatymų. Ja užsiimti įdomu, nes daug ką reikia sugalvoti pačiam, tačiau atsakingos tarnybos dėl to paties reguliavimo trūkumo nenori pasirašyti po projektais“.
Mokslininkas buvo įsitikinęs, jog šiuo metu sąvartynai tarnauja kaip medžiagų saugojimo vietos.
„Niekas negali man pasakyti, kad sąvartynų kasyba yra nenaudinga. Svarbu nesikoncentruoti vien į metalų išgavimą, bet turėti įvairių skirtingų tikslų ir siekiamybių, tuomet projektas bus sėkmingesnis. Turime būti pasiruošę išgauti sąvartynų turtus, kai tam ateis palankesnis metas, bus palankesnės ekonominės sąlygos. Sąvartynai juk nestovi amžiams, jie yra tik laikinos medžiagų saugojimo vietos. Ateityje akademikai nevykdys sąvartynų kasybos, tuo užsiims verslininkai“, - prognozavo prof. M. Kriipsalu.
GRYNAS.lt jau anksčiau yra rašęs apie uždarytų šiukšlynų kasinėjimą ir šios veiklos perspektyvas Lietuvoje. Vienas iš seminaro organizatorių, KTU Cheminės technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedros profesorius Gintaras Denafas sakė, jog sąvartynų kasyba turi ilgalaikę perspektyvą: „Ši veikla – sąvartynų kasyba – tikrai gali duoti dividendų. Visi mūsų regioniniai sąvartynai buvo uždaryti už ES lėšas. Būtent nuo jų kasybos galima būtų pradėti, nes ten yra susikaupę daugiausiai perdirbimui tinkamų atliekų. Reikėtų nepamiršti, kad ši veikla nėra skubos reikalas, turi ilgalaikę perspektyvą, todėl ta nustatyta ES penkerių metų riba, kai po uždarymo negalime liesti sąvartynų, neturėtų būti kliūtimi. Be to, daug kur tie penkeri metai jau ir praėjo“, - kalbėjo KTU mokslininkas.