Grėsmė minimali
Į skaitytojų klausimus atsakinėjęs S. Šliaupa tikino, kad gyventi prie skalūnų gręžinio nėra baisiau nei gyventi prie benzino kolonėlės.
„Iš esmės tas gręžinys gręžiamas kelis mėnesius. Ir po to visa technika išvažiuoja. Taip, lieka vamzdis ir pora cisternų. Mes juk pripratę prie benzino kolonėlių ir panašių infrastruktūros elementų. Pats gręžimas trunka neilgai. Vis dėlto tie gręžiniai bus jūsų žemėje ir už tai bus labai gerai sumokėta. Amerikoje tokie žmonės tapo milijonieriais, Lietuvoje vargu ar tai įmanoma, bet nuskriausti neliks“, - pasakojo S. Šliaupa.
Anot jo, didžiausia grėsmė - nesilaikymas technologinių reikalavimų. Tai jis palygino su architektūra. Pavyzdžiui, blogai pastačius namą, jis sugriūna. Pasak jo, laikantis visų normatyvų, grėsmė yra minimali. Gręžinys yra inžinerinis įrenginys, kuris kontroliuojamas atitinkamų institucijų ir teisės aktų: „Degančio vandens rizika reali, jeigu gręžinys bus įrengtas netvarkingai. Jeigu bus laikomasi visų reikalavimų, tokia rizika yra minimali. Tam yra kontroliuojančios institucijos, pavyzdžiui, Lietuvos geologijos tarnyba. Gręžinys yra savotiškas vamzdynas. Kaip kiekvienam vamzdynui mes turime reikalavimų, taip turime ir gręžiniui. Jeigu vamzdis kiauras, be abejo, vanduo degs.“
Anot geologo, 2011 metais Amerikos specialistai Lietuvos skalūnų kiekį įvertino keliais trilijonais kubinių metrų. Po dviejų metų šis skaičius prilygintas nuliui. Mokslininko nuomone, tai labai akivaizdžiai parodo, kad mums labai trūksta patikimų geologinių duomenų. Ir tam, kad įsitikintume yra dujų, ar nėra, reikia atlikti žvalgybą. Geologiniai duomenys rodo, kad tų skalūninių dujų gali ir apskritai nebūti. Kaip teigė GRYNAS.lt konferencijos svečias, Vyriausybė, suprasdama, kad tokių išteklių gali ir nebūti, licencijų konkurse nurodė, kad tokie tyrimai bus derinami kartu su naftos telkinių paieška. Tokiu būdu bet koks išgręžtas gręžinys galės būti panaudotas naftos išgavimui, o taip pat skalūninių dujų potencialo įvertinimui.
Pašnekovo teigimu, poveikis geriamajam vandeniui yra minimalus, jei nėra avarinių situacijų. Jis pabrėžė, kad Lietuvos geologinės sąlygos yra išimtinai palankios geriamojo vandens apsaugai. Skalūninės dujos yra 2 km gylyje. O geriamas vanduo - iki 200 metrų gylyje. Mokslininko teigimu, tarp jų yra didelė molio storymė - apie 1 km. O virš jos dar yra sūrūs vandeningi ir molio sluoksniai, per kuriuos ardymo skystis negali prasisunkti.
Vienam skaitytojui pasidomėjus, kada gali prasidėti skalūnų gavyba, mokslininkas teigė, kad prieš akis dar ilgas procesas.
„Jeigu skalūninių dujų buvimas bus patvirtintas žvalgybos metu, geriausiu atveju praeis 5-6 metai, kol galėsime sulaukti išgauto pirmojo kubinio metro“, - sakė S. Šliaupa.
Mokslininkas taip pat paaiškino, kokia hidrauliniam ardymui naudojamo skysčio sudėtis: „Paimkime kibirą ir pripilkime vandens. Po to įdėkime vieną litrą smėlio ir 50 gramų taurelę su chemikalais. Paprastai tų chemikalų būna nuo 3 iki 12 komponenčių. Tai yra antibakteriniai mišiniai, maisto priedams naudojami mišiniai, baseinų valymo mišiniai ir panašūs chemikalai, kurie įprasti kasdieniame gyvenime. Vienam gręžiniui reikia apie 10 tūkst. kubinių metrų vandens. Tai sudarytų 2 įprastinius 50 metrų plaukimo baseinus. Ta chemikalų dalis yra labai maža. Mes galime pasinaudoti, pavyzdžiui, Anglijos įstatymine baze, kuri nurodo, kad skystyje negali būti naudojama jokia žmogaus sveikatai kenksminga medžiaga. Tokiu atveju yra išvengiama bet kokios rizikos ir atitinkamai visuomenė turi reikalauti iš prižiūrinčių organizacijų tam tikros kontrolės.“
Žemaičiai – kantriausi žmonės
Pasak pašnekovo, daugiausiai skalūnų dujų yra pietinėje Vakarų Lietuvos dalyje. Jei bus norima šioje Lietuvos dalyje išgauti skalūnų dujas, dviem kvadratiniams kilometrams turėtų būti viena gręžinio aikštelė. Ką tai reiškia? Gręžiamas gręžinys iki 2 km gylio ir iš pagrindinio gręžinio vėliau gręžiamos horizontalios atšakos - nuo 10 iki 20 vieno ar dviejų km ilgio. Tačiau, anot geologo, pirmiausia turime išsiaiškinti, ar pas mus yra skalūninių dujų, o tam reikalinga žvalgyba. Jeigu ištekliai bus patvirtinti, tuomet, kaip įprasta bet kokiam telkiniui, įvertinama ekonominė ir kita rizika. Lyginant su JAV, kaip teigė S. Šliaupa, Europoje sąlygos išgaunant skalūnines dujas yra gerokai prastesnės. Tai gali būti pagrindinis barjeras šitų išteklių eksploatacijai.
Į Klausimą, kodėl dėl skalūnų dujų turi kentėti Žemaitija, S. Šliaupa atsakė su humoru: „Juokaujant galima pasakyti, kad žemaičiai yra kantriausi žmonės. O iš tikrųjų tai yra palankiausios geologinės sąlygos skalūninių dujų susidarymui ir išgavimui.“
Pašnekovas priminė, kad bet kokio telkinio eksploatacija duoda naudą valstybei per mokesčius: „Jeigu žiūrime lokaliai, skalūnų dujų išgavimas duos nemažą naudą žemės savininkui, kur tie gręžiniai bus gręžiami. Jeigu žiūrėsime rajono masteliu, tai yra infrastruktūros vystymas."
Pasaulinė praktika
Mokslininkas pasakojo, kad sektiniausias pavyzdys šioje srityje yra Anglija. Šioje šalyje yra nemaži skalūninių dujų ištekliai, todėl Vyriausybė labai rimtai žiūri į tokią galimybę.
„Iš kitos pusės, Anglijos Vyriausybė aiškiai supranta ir visuomenės susirūpinimą dėl aplinkosauginių problemų. Todėl labai aiškiai formuluojami reikalavimai šiai naujai technologijai. Pavyzdžiui, Anglijos visuomenės sveikatos centro 2014 metų išvados, kuriose patvirtinti šios technologijos saugios eksploatacijos principai ir pan. Kaip pavyzdį galima pateikti reikalavimą nenaudoti žmogaus sveikatai pavojingų medžiagų hidraulinio ardymo skystyje“, - kalbėjo S. Šliaupa.
Anot mokslininko, Estijoje žmonės daug palankiau vertintų skalūnų išgavimą, nes jų šalyje pastebimas vienas įdomus reiškinys, kuris paskatino didesnį susidomėjimą žemės gelmėmis.
„Skalūninių dujų išgavimas pakankamai senas reiškinys. Bet tai buvo susiję su išskirtinėmis geologinėmis sąlygomis. Masinis skalūninių dujų išgavimas prasidėjo prieš maždaug 15 metų, kai buvo sukurta technologija išgauti dujas iš gilių molingų sluoksnių, kuriuose ir yra didžiausia dujų dalis. Lietuvoje skalūninės dujos kol kas nėra išgaunamos. Tačiau mes žinome dujų proveržius kaimyninėse šalyse - Estijoje ir Skandinavijoje. Čia dujas gamina bakterijos, esančios molinguose sluoksniuose. Pavyzdžiui, centrinėje Švedijoje žmonės jau susitaikė, kad kai kuriuose šuliniuose iš vandens skiriasi dujos, tad priprato prie tokios technologijos“, - sakė S. Šliaupa.Geologas teigė, kad kito būdo nei hidraulinis ardymas norint išgauti skalūnų dujas nėra, o saugumas priklauso nuo technologinių reikalavimų laikymosi.