Išsiruošus į žvejybą ar ramaus pasivaikščiojimo prie ežero metu nuotaiką gali sugadinti netikėtai išdygusi tvora, trukdanti laisvai judėti vandens telkinio pakrante. Eiti aplink ežerą turi teisę visi, nes Saugomų teritorijų įstatymas ir Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų, ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas įpareigoja tvoros statytoją palikti laisvą praėjimą pakrante.
Aplinkos apsaugos inspektoriai su tvorų prie vandens telkinių pažeidimais kovoja ne vienerius metus. Važiuojama į neplaninius ir planinius patikrinimus, o vienas pastarųjų – akcija „Tvora“. Tiesa, šiemet ji vykusi ne visuose regionuose: kiekvieno regioninio aplinkos apsaugos departamento direktorius ministerijai pateikia duomenis, kokių pažeidimų pareigūnai užfiksuoja daugiausiai ir kokius planinius reidus reikėtų organizuoti.
Pareigūnai ieškojo tvorų
Laiške redakcijai Aplinkos ministerijos darbuotojai akcentavo, kad situacija, kai skirtinguose RAAD vykdomos skirtingos akcijos, nereiškia, jog nukenčia kažkuri aplinkos apsaugos kontrolės sritis: „Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės inspektoriai yra pasiruošę reaguoti į pranešimus apie bet kokius aplinkosauginius pažeidimus ištisą parą. Visuomenė, pastebėjusi daromą žalą gamtai, gali kreiptis telefonu 112 ir žmonės bus sujungti su mūsų Pranešimų priėmimo centru (veikiančiu 24/7 rėžimu), kuris esant reikalui nukreips arčiausiai esantį pareigūną į galimo pažeidimo vietą.“
Ne išimtis ir akcija „Tvora“. Nors oficialiai ji vyko tik keliuose regionuose, aplinkos apsaugos inspektoriai kitų planinių patikrinimų metu fiksavo ir vandens telkinių pakrantėse pažeidimus.
2016 metais rasti 489 pažeidimai. Administracinių nusižengimų kodekse už paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo pažeidimus nustatyta administracinė atsakomybė piliečiams nuo 30 iki 140 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 90 iki 290 eurų.
Tiesa, kai kurių regioninių aplinkos apsaugos departamentų pateikta statistika nuteikia pozityviai.
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento kontroliuojamoje teritorijoje nustatytų vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų pažeidimų, kai pastatytos tvoros patenka į vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą, po truputį mažėja. Pavyzdžiui, 2014 metais fiksuota 11 tokių pažeidimų, 2015 – 18, 2016 – 4, o 2017 – tik 3 atvejai.
Tendencijos gerėja
Tačiau bendra tendencija, lyginant dviejų vandeningų regionų pažeidimų skaičių, vis dėlto rodo pažeidimų mažėjimą. Utenos RAAD Kontrolės organizavimo skyriaus vyr. specialistas Domantas Žilėnas sako, kad situacija pradėjusi keistis dėl didesnių baudų, bet įtakos tendencijoms galėjo padaryti ir aiškesnė įstatyminė bazė, pakeista dar 2016 metais, o įsigaliojusi šių metų gegužės 1 dieną.
„Dabar atsirado aiškesnis reglamentavimas. Aiškiai parašyta, kad 5 metrai nuo vandens telkinio kranto, negali būti tveriamos tvoros. Anksčiau buvo tiesiog pakrantės apsaugos juosta ir tarkim, jei pakrantės apsaugos juosta eina 25 metrus, tai realiai tvoros negalėjo būti tuose 25 metruose. Dabar tiesiog – 5 metrai. Tvora yra arba nėra. Kol tai nebuvo aiškiai reglamentuota, buvo iškilusi diskusija, kokiu atstumu tos tvoros negalima statyti“, – aiškina D. Žilėnas.
Iki vandens telkinio – 5 metrų ruožas
Pašnekovo minimas patikslinimas padarytas Saugomų teritorijų įstatyme. Aplinkos ministerijos atstovų teigimu, „taikant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą paaiškėjo tam tikri šio įstatymo trūkumai ir taikymo sunkumai: įstatyme buvo pasenusių, neaktualių reikalavimų, sudarančių kliūtis tinkamai vykdyti saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą, taip pat kai kuriose situacijose visuomeniniai santykiai, susiję su saugomomis teritorijomis, yra nepakankamai apibrėžti arba reikalavimai veiklai saugomose teritorijose yra nustatomi žemesniame nei įstatymo ar Vyriausybės nutarimo lygmenyje.“
Dėl šios priežasties nuspręsta patikslinti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo ne vieną straipsnį, o tarp jų ir 20–tąjį, kuriuo ne tik atsisakoma pasenusių, neaktualių reikalavimų, bet ir konkrečiau apibrėžiami reikalavimai veiklai paviršinio vandens telkinio apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje.
20 straipsnio 8 dalis kalba ir apie jau minėtą 5 metrų vandens telkinio ruožą: pakrantėje 5 metrų atstumu nuo vandens telkinio kranto (esant vidutiniam vandens lygiui) negali būti tveriamos tvoros, kitais statiniais, įrenginiais ar įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudoma pakrante eiti asmenims.
Tačiau Aplinkos ministerijos darbuotojai akcentuoja, kad vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų nustatymą reglamentuoja ir 2001 m. lapkričio 7 d. Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas.
„Apraše numatyta, kad atsižvelgiant į pakrantės šlaito kampą mažiausia pakrantės apsaugos juosta daugumoje vandens telkinių (prie ilgesnių kaip 10 km upių ir ant tokių upių įrengtų tvenkinių bei prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha) gali būti 5 m. Itin nedideliuose vandens telkiniuose (prie 10 km ir trumpesnių upių, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas ne didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas 0,1–2 ha) mažiausia pakrantės apsaugos juosta gali būti ir 2,5 m“, – rašoma ministerijos atsakyme GRYNAS.lt redakcijai.
Bando apsaugoti savo kiemą
„Motyvai du: kad į jo sklypą nepatektų pašaliniai asmenys, kurie praeina pakrante, dažniausiai, tai būna žvejai. Tačiau jie turi teisę judėti nevaržomai įstatymų nustatyta tvarka. Kitas motyvas – laukiniai žvėrys, bebrai, kurie neva graužia vaiskrūmius, kitus augalus“, – pasakoja A. Masiokas.
Pašnekovas tęsia, kad, jei aplinkosaugininkai fiksuoja seną tvorą vandens telkinyje, dažniausias pasiteisinimas yra „sodybą paveldėjau kartu su čia pastatyta tvora“.
„Jeigu tai yra sena tvora, (tai matosi pagal lentas, aprūdijusias konstrukcijas) žmonės teisinasi, kad sodybą paveldėjo iš senelių ir tvora jau čia buvusi, arba pirko seną sodybą ir patys tvoros nestatė. Bet šiandien jis tampa tos sodybos savininku, o kartu ir tos tvoros“, – aiškina aplinkosaugininkas.
Kalbėdamas apie apsauginiam vandens telkinio pakrantės ruožui taikomus reikalavimus, aplinkosaugos inspektorius prisimena laikotarpį, kada yra tekę fiksuoti bene daugiausiai pažeidimų, kai buvo ne tik mažos baudos už pažeidimus, bet dar ir neaiškūs įstatymai.
Aplinkosaugos pareigūnas prisimena ir vieną įžūliausių atvejų: „Vienas įžūliausių atvejų buvęs Grigiškėse. Fizinis asmuo buvo sumūrijęs tvoros pamatus, kurie įėjo net į Vokės upelį, ryškiai į apsaugos juostą. Mūsų nurodymų jis nepaisė: tvorą nusiardė, bet liko sudėtinė dalis – pamatas. Mes kreipėmės į teismą ir jis išaiškino, kad net pamatas yra tvoros sudedamoji dalis. Tokiu atveju, nei pamato, nei metalinių stulpų tvorai laikyti negali likti. Tai vis tiek traktuojama kaip tvora ir jos elementai. Tai po teismo sprendimo žmogus pamatus panaikino, bet praėjus metams ar pusantrų vėl atsirado tvora toje pačioje vietoje, tačiau jau be pamatų. Jis vėl pakartotinai gavo iš mūsų baudą“, – prisimena Vilniaus rajono agentūros vedėjas.
Reaguoja ir į gyventojų pranešimus
Dauguma su ne pagal įstatymus pastatytomis tvoromis susijusių atvejų fiksuojama reaguojant į gyventojų pranešimą. Tą teigia ir Šiaulių, ir Utenos, ir Vilniaus rajono aplinkosaugininkai. Kartais tokie pažeidimai aptinkami ir visai netikėtai
„Patys pastebim, kaimynas įskundžia kaimyną ir išimtiniai, kaip, pavyzdžiui, praeitą savaitę, Skaidiškėse praeitą savaitę buvo atvejis, kai žmogus skundė gamtos teršėję, bet, pasirodo, pas patį pranešėją yra aplinkosauginis pažeidimas – tvora stovi vandenyje. Atvažiavus mums vertinti vandens telkinio taršos, pasirodo, neįmanoma praeiti, nes tvora trukdo praeiti“, – kuriozišką istoriją prisimena Vilniaus rajono agentūros vedėjas A. Masiokas.
Statyti tvoros arčiau nei 5 metrai iki vandens telkinio negalima ne tik dėlto, kad tai prieštarauja įstatymams. Reikėtų pagalvoti ir apie tai, kokia žala gali būti padaryta vandens telkiniui ir jame gyvenantiems organizmams. O ką jau kalbėti apie iš visų gamtos mylėtojų atimtą galimybę laisvai keliauti gražiausių vandens telkinių pakrantėmis.