Kariotiškių sąvartyne fotografuojasi vestuvininkai, ateityje ten ganysis avys

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Nerijus Žilius pripažįsta, kad kol kas lietuviams sunkiai sekasi atliekų nelaidoti sąvartynuose, nes nėra daug galimybių jas rūšiuoti ir perdirbti. Visos vadovo viltys nukreiptos į naują atliekų rūšiavimo gamyklą, kuri turėtų iškilti 2015 m. Atsiradęs naujas statinys ženkliai keistų esamą situaciją ir padėtų daugiau atliekų perdirbti, palaipsniui mažinant į sąvartynus iškeliaujančių atliekų kiekį.

- Vadovaujate VAATC. Papasakokite, kokia veikla centras užsiima?- GRYNAS.lt paklausė N. Žiliaus.

- Pagrindinė mūsų veikla yra Kazokiškių sąvartyno eksploatacija. Mūsų įmonėje šiuo metu dirba apie 50 žmonių, administraciją sudaro 18 žmonių, visi kiti darbuotojai aptarnauja sąvartyną. Turime plėtros viziją, kad atidarysime stambiagabarites aikšteles, žalių atliekų rūšiavimo aikšteles, ten numatyta priimti dar iki 30 žmonių. Rengiamas didelis tarptautinis konkursas mechaninio biologinio įrenginio statybai. Šį įrenginį pastačius, turėtų sumažėti atliekų patekimas į sąvartyną. Tai yra pagrindinės kryptys, kuriomis mes dirbame.

- Centras įkurtas 2003 m. aštuonioms Vilniaus apskrities savivaldybėms (Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonams, Elektrėnų bei Vilniaus miestui) įsteigus uždarąją akcinę bendrovę (UAB). Kitąmet minėsite 10 metų sukaktį. Kokius svarbius darbus per šį laikotarpį pavyko nuveikti?

- Įkūrimo datos iš tiesų yra trys. 2001 m. buvo įkurtas Vilniaus sąvartynas, 2003 m. VAATC ir vėliau abi įmonės buvo sujungtos. Už visą dešimtmetį nelabai galėčiau kalbėti, nes atėjau centrui vadovauti tik šių metų kovo pabaigoje, tačiau ką aš matau – uždarytas buvęs didelis Vilniaus Kariotiškių sąvartynas ir atidarytas Kazokiškių sąvartynas. Dabar einame ir į kitas sritis, nebebūsime vien tik sąvartyno operatoriai, bet matome ir kitas operatyvines veiklas – aikštelių priežiūra ir visa kita.

- Statistika rodo, kad 75-90 proc. visų atliekų šalinama sąvartynuose, vienam gyventojui tenkantis atliekų kiekis sudaro apie 300 kg. Kokias išskirtumėte pagrindines problemas, kodėl atliekų tvarkymo procesas juda taip lėtai?

- Mūsų didysis rūšiavimo gamyklos projektas šiek tiek užstrigo ir ją statyti pagal europinius įsipareigojimus vėluojame. Tikimės, kad gamyklą pastačius, atliekos bus išrūšiuojamos ir į sąvartyną pateks tik labai nedidelė jų dalis. Kita priežastis – bendras visuotinis supratimas apie rūšiavimą. Mūsų centras yra tik viena iš visos sistemos dalių. Visam procesui negalime daryti įtakos, bet bandome prisidėti - mūsų sąvartyne yra įrengta atliekų rūšiavimo linija, tačiau jos pajėgumai labai nedideli. Rūšiavimo linijas turi ir atliekų vežėjai.

Reikėtų keisti bendrą žmonių supratimą bei švietimą apie atliekų tvarkymą. Pas kiekvieną iš mūsų virtuvėje šiukšlių dėžė yra po kriaukle. Galėtų būti keliamas naujų statybų, naujų būstų klausimas, kad daugiau iš karto būtų numatoma vietų ir galimybių rūšiavimui. Ne visi turime galimybę pasistatyti kelias rūšiavimo talpas, kad galėtume atliekas išrūšiuoti namuose. Turėtų būti bendra vizija.

- Vilniaus apskrityje atliekos yra vežamos į vienintelį Kazokiškių sąvartyną. Kur keliauja kitų miestų atliekos?

- Visoje Lietuvoje yra 10 regioninių aplinkos tvarkymo centrų. Pagal bendrą strateginį planą sąvartynai sukurti regioniniu principu. Kiekvienas RATC turi po regioninį sąvartyną, į kurį važiuoja jų savivaldybių atliekos, o visi kiti buvę mažieji sąvartynai yra uždaromi. Jų uždarymo procesas jau eina į pabaigą. Sąvartynų visoje Lietuvoje tvarkomi daugmaž vienodai, tačiau Vilniaus regiono sąvartyne atliekų sugeneruojama daugiausiai.

- Dauguma gyventojų nežino, kaip yra tvarkomos jų atliekos. Ar galėtumėte papasakoti, kaip organizuojama visa sistema?

- Mūsų centras yra atsakingas už tas atliekas, kurios pas mus atkeliauja per „vartus“. Vežėjai, surenka atliekas iš gyventojų. Jeigu turi savo linijas, kažkiek atliekų atsirūšiuoja patys, jei neturi - kažkiek jų išrūšiuojama per taip vadinamus varpelius (antrinių žaliavų konteinerius). Mums atvežamos galutinės atliekos, kurių niekur kitur kol kas padėti negalima. Mūsų centro pragyvenimo šaltinis ir yra „vartų mokestis“, kuris priklauso nuo atvežtų atliekų kiekio. Toliau jau vyksta visas gamybinis procesas, kaip atliekas tvarkyti – kaip jas greičiau palaidoti, kad kvapai nesklistų ir visa kita. Esame atsakingi už tai, kaip teisingai tas šiukšles suguldyti į sąvartyną. Atliekos gražiai suguldomos, suspaudžiamos ir uždengiamos žemių sluoksniu arba kitokiais dengimais, yra įvairios technologijos. Proceso metu naudojami ir chemikalai kvapų mažinimui, visą procesą stebi aplinkosaugininkai.

- Norite pasakyti, kad į sąvartyną patenka likutinis produktas, su kuriuo jau nieko nebegalima padaryti ir dėl to tas atliekas belieka kompostuoti ir kitais būdais pūdyti?

- Iš tiesų į sąvartyną dar nemažai papuola antrinių žaliavų, ką dar būtų galima išrinkti. Kaip minėjau, mūsų sąvartyne yra nedidelė rūšiavimo linija, kuri kažkiek iš atvežto srauto pajėgia atrinkti antrinių žaliavų. Bet yra kita problema – gyventojas, išmesdamas į bendrą srautą, pavyzdžiui, plastiką ar popierių, kurį galima būtų perdirbti, jį užteršia. Pavyzdžiui, išmesdamas jogurto indelį žmogus į jį įkiša ir graužtuką, ir popieriaus, taupydamas vietą šiukšliadėžėje jis užteršia perdirbamą žaliavą. Plastikas tampa užterštas ir jį perdirbti neapsimoka, nes jo perdirbimo savikaina tampa per didelė. Tam tikrą procentą į bendrą srautą patenkančių atliekų dar galima būtų išrūšiuoti, bet kol kas neturime pajėgumų – laukiame, kada atsiras didžioji rūšiavimo gamykla.

- Kada ji turėtų atsirasti?

- Galutinis terminas yra 2015 m. pabaiga. Tuomet visos atliekos važiuotų į rūšiavimo gamyklą, jos būtų išrūšiuojamos, atrenkamos antrinės žaliavos, kurias dar galima panaudoti, bioskaidžios atliekos būtų apdorojamos (jeigu atsirastų deginimo gamykla, kai kurios iš bioskaidžių atliekų gali būti paruoštos kaip kuras deginimui). Į sąvartyną papultų tik tos atliekos, kurios jau niekur nebegali būti panaudojamos. Rūšiavimo gamykloje jos būtų apdorojamos taip, kad niekam nebekenktų – technologiškai apdorotos jos būtų laidojamos sąvartynuose.

- Kaip ilgai atliekos sąvartynuose gali pūti?

Procesas yra labai ilgas, bet viskas priklauso nuo atliekų sudėties. Kai aš atėjau dirbti ir nuvažiavome į Kazokiškių sąvartyną, per pusmetį atliekų kaupas vizualiai sumažėjo iki poros metrų. Kaupas yra suspaudžiamas, kad užimtų kuo mažiau vietos, jame vyksta natūralūs procesai ir jis pats „sėda“.

- Po ne vienos dešimties metų tame pačiame sąvartyne įmanoma kokia kita veikla – gyvenamųjų namų statybos, parkų įrengimas?

- Kariotiškių sąvartyne, kuris dabar yra uždarytas, į gruntą įsiskverbti nuodingos medžiagos negali, nes yra pagrindas. Kazokiškių sąvartyne dabar statomoje antroje sekcijoje yra taikoma technologija, kad taip pat į pagrindą niekas nesiskverbtų. Visuose sąvartynuose yra diegiamas ir dujų surinkimas. Kazokiškių sąvartyne iš surinktų dujų mes jau patys apsišildome savo administracines patalpas. Eina į pabaigą ir projektas, kaip vienas mūsų rangovų tieks dujas Vievio miesto šildymui. Tai turėtų atpiginti šio miesto šildymą.

Uždarytas Kariotiškių sąvartynas šiuo metu yra apželdintas, mes jį prižiūrime ir turime visokių minčių, ką ten daryti, galbūt netgi avis auginti ant sąvartyno, nes ten yra žolė, plynas laukas, augti medžiai ten negali, nes jie gali suardyti gruntą. Kol kas neturime tiek seniai uždarytų sąvartynų, kad galėtume pasakyti, ar jau galima ten gyventi žmonėms, ar negalima. Procesas dar nėra tiek pažengęs, kad galėtume matyti, kokios yra tendencijos. Po kažkurio laiko, manau, kad viskas įmanoma.

Mums buvo kilusios mintys galbūt netgi saulės baterijas statyti ant uždaryto sąvartyno lauko. Ten yra pylimas, gera teritorija. Tolimesniam panaudojimui visokių minčių gali būti.

- Vadinasi atliekų teritoriją galima reabilituoti nuo blogo įvaizdžio?

- Kariotiškių sąvartyne ant pačio kaupo viršaus yra padaryta apžvalgos aikštelė – ten yra labai gražus vaizdas į Vilnių. Atvažiuoja net vestuvininkai fotografuotis.

- VAATC tinklapyje yra prašymo forma, kurią gali užpildyti žmonės, norėdami apsilankyti sąvartyne. Kokie žmonės pildo šią formą?

- Tai yra padaryta visuomenės švietimui, kad žmonės suprastų, kaip vyksta visas procesas. Anksčiau, daug kas prisimena, kad tai veikė Kariotiškių sąvartynas, dėl žmonių, kurie nurinkinėdavo antrines žaliavas, buvo sudėtingiau viską prižiūrėti. Dabar Kazokiškių sąvartynas veikia kiek kitaip – jis yra aptvertas, į jį patenkama tik su leidimais, visuomenei organizuojamos ekskursijos.

- Žmonės dažnai atliekų verslą vadina pelninga niša, nes atliekos susidaro kone kiekviename žmogaus žingsnyje ir kažkam reikia jas tvarkyti. Ar žmonės teisūs taip mąstydami?

- Kadangi esame galutinis atliekų tvarkymo verslo taškas, kuriame šiukšlės tik palaidojamos, aš negalėčiau atsakyti už visą grandinę... Gyventojams nemažą dalį (mokesčių – aut. past.) sudaro atliekų vežėjų kaštai, ten ir yra pagrindinis verslas – tiek iš surinkimo, tiek iš to pačio galimo atliekų išrūšiavimo. Mes esame galutinis taškas, kuriame verslo neturėtų būti, tai daugiau socialinė savivaldybių funkcija. Negaliu kalbėti už kolegas, kurie tikrame versle dalyvauja, mūsų įmonė, galima sakyti, yra ne pelno siekianti. Sąvartynų uždarymo ir gamybinio proceso kaštai sudėti į „vartų mokestį“, kuris skirtas išgyvenimui ir šiukšlių palaidojimui.

- ES direktyvos numato, kokie atliekų kiekiai turi būti perdirbami ES šalyse narėse. Lietuvai, šių įsipareigojimų nevykdant, grėstų baudos. Taip pat yra kalbama, kad nuo 2013 metų bus keliamas „vartų mokestis“. Kaip tuomet viskas pasikeis?

- Pagal mūsų įmonės finansinę situaciją, „vartų mokestis“ turėtų būti keliamas ir mes jau pradėjome skaičiavimus, kaip tai turėtų atrodyti. Anksčiau į vartų mokestį nebuvo įskaičiuoti senų sąvartynų uždarymo kaštai. Savivaldybės per ES projektą vykdė mažų sąvartynų uždarymą, kuris buvo finansuojamas iš europinių pinigų. Kariotiškių sąvartyno uždarymas buvo finansuojamas iš mūsų įmonės lėšų. Tie kaštai mūsų balanse „atsigulė“ į minusinę eilutę. Jiems padengti ir gamybinio proceso įrangai atnaujinti reikalingos investicijos. Kol kas turime labai preliminarius skaičius (kiek bus keliamas vartų mokestis – aut.past.), kurių net savivaldybei nesakėme, todėl nenorėčiau jų įvardinti.

- Jūsų vizija, kaip Lietuva turėtų tvarkyti atliekas ateityje – rūšiuoti, deginti, visiškai uždaryti visus sąvartynus?

- Pagrindinis dalykas yra rūšiavimas. Jeigu nerūšiuoja gyventojai, turi atsirasti gamykla, kuri išrūšiuoja ir paruošia žaliavą tiek deginimui, tiek antriniam perdirbimui. Kad visiškai neliktų sąvartynų – neįmanoma, kažkur galutinį produktą vis tiek reikia padėti. Pavyzdžiui, po deginimo liks pelenai ar kitos likusios medžiagos, kurios niekur nebus panaudojamos, jas palaidoti kažkur vis tiek reikės. Tačiau atliekų kiekiai sąvartynuose turėtų ženkliai sumažėti. Sąvartyno gyvavimo laikas turėtų būti daug ilgesnis, o jo prižiūrėjimas - daug paprastesnis.

- Ačiū už pokalbį.