Galiu pridurti, kad susižeisti ten labai nesunku: galima paslysti ant slidaus akmens tamsoje, įkristi į kai kurių fortų požemių pradžioje paliktus neuždengtus vandens šulinius, susitrenkti galvą į krintančias nuo lubų nuolaužas. Išėjus į fortų vidinį kiemą taip pat daug pavojų: nemažai neuždengtų lietaus nutekėjimo, ventiliacijos ar bombų išsprogdintų duobių, kurios ypač pavojingos lankytojams žiemą ir vasarą, kai jų nesimato dėl suvešėjusios žolės. Yra duomenų, kad fortų teritorijoje aptinkama po karo nesuveikusių, neišminuotų sprogmenų.
Pamačiau požemiuose tykančius pavojus žmonėms ir sugadintus inkilus šikšnosparniams, žmonių buvojimo ženklų: buitinių šiukšlių (stiklinių, plastikinių butelių, plastmasinių pakuočių nuo maisto ir t.t.), vaikiškas pirštines.
Visuomenė apie šikšnosparnius žino mažai. Besidominčių ratas nedidelis, o mokslininkų, kurie užsiima šikšnosparnių tyrimais - vienetai. Šių naktinių sparnuočių Lietuvoje žinoma 15 rūšių. Visos iš jų gana retos. Dažnesnės natererio (Myotis nattereri) ir brandto pelėausiai (Myotis brandtii), bei europinis plačiausis (Barbastella barbastellus); retos rūšys - kūdrinis pelėausis (Myotis dasycneme), rudasis ausylis (Plecotus auritus), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii); sparčiai nykstanti rūšis – rudasis ausylis (Plecotus auritus).
Šie gyvūnai svarbūs ne vien kaip ypatingas gamtos kūrinys. Nes tai vienas iš smulkiausių žinduolių pasaulyje vedantis jauniklius žemyn galva ir maitinantis juos pienu. Bet ir tuo, kad naudingas ir žmogui. Šikšnosparniai sunaikina didelę dalį nepageidaujamų žmogui vabzdžių, kurie kenkia miško produkcijai, žemės ūkio kultūroms. Dažniausiai šikšnosparniai medžioja naktines peteliškes, uodus, grambuolius ir kitus vabzdžius. Gaila, bet šie sanitarai darydami gerą žmonėms, tuo pačiu nukenčia patys.
Šikšnosparniai minta vabzdžiais, kurie paveikti pesticidais. O pesticidai šikšnosparnius pražudo. Kartais jie miršta ne iš karto, o žiema naudodami maisto medžiagas sukauptas per vasarą riebalų pavidalu. Riebaluose kaupiasi kenksmingos medžiagos todėl, kai gyvūnai naudoja savo sukauptus riebalus, jie apsinuodija dar kartą. Dėl to, šikšnosparnių atsparumas šalčiui sumažėja, jie blogai žiemoja, dažnai pabunda ir neišgyvena iki pavasario.
Antrame ir trečiame fortuose buvo įrengtos apsaugos priemonės - grotos su durimis, dalis jų jau sugadintos. Apsaugos lankytojams nepakanka, kituose fortuose apsauginių grotų nėra. Būtina suremontuoti išlaužytas grotas ant įėjimų į požemius, uždengti šulinius, ir kitas pavojingas vietas, kad žmones nesusižeistų ar kitaip nenukentėtų. Su apsaugos priemonių įrengimu būtinas visuomenės švietimas, nes daugelis žmonių apsilankę fortuose tiesiog iš nežinojimo gali pakenkti sau ir ten gyvenantiems šikšnosparniams.
Kita problema intensyvus žmonių lankymasis šikšnosparnių žiemojimo vietose. Nuo rugsėjo mėn. iki gegužes mėn. lankytis šikšnosparnių žiemojimo vietose draudžiama, bet draudimo laikomasi retai.
Šikšnosparnių mažėja. Kolega Giedrius V. tvirtina, kad prieš 7 metus šikšnosparnių Kauno fortuose galėdavai suskaičiuoti šimtais. Praleisdavai po 20 , o gal daugiau minučių kol suskaičiuodavai visus tupinčius, tarpeliuose ant požemių lubų, sienų, krūvoje ar po vieną. Dabar jų liko dešimtys, o kai kuriuose požemiuose net vienetai.
Kviečiu susirūpinti savo, bei kitų saugumu bei prisidėti prie šikšnosparnių išlikimo, sudrausminant apleistų Kauno fortų lankytojus apie ten tykančius pavojus, bei paaiškinant, kad ten gyvenantiems šikšnosparniams reikalinga ramybė. Daugelis jų pabudę gali ir neišgyventi iki pavasario.
Gamtininko Daumanto Liekio reportažai apie Kauno fortus ir šikšnosparnius: