Ūkininkai: akmenys tapo aukso vertės
Kad akmenų mažėja, pastebi ir ūkininkai. Juozas, užsiimantis žemdirbyste Krekenavoje, miestelyje netoli Panevėžio, GRYNAS.lt pasakoja, kad dar prieš 6 metus akmenys jo laukuose buvę didžiausiu galvos skausmu. Pastaraisiais metais žemdirbiui tenka vis mažiau bėdų dėl vidury lauko riogsančių riedulių.
„Taip, gal prieš 5 – 6 metus tai veždavau pilną tačką (karutį – red.). Dabar jau mažėja, gal visus jau išrinkom“, – juokiasi Juozas.
Paklaustas, kur surinktus akmenis dėdavo, žemdirbys didžiuojasi šalia jo namo padarytu gėlynu, apstatytu akmenimis: „Viską vežiau žmonai, ji padarė gėlyną ir apdėjo akmenimis.“
O štai statybomis užsiimantis Kelmės rajono gyventojas pasakoja taip pat pastebintis akmenų mažėjimo tendenciją. Zigmas prisimena nepriklausomybės atgavimo metus ir sako, kad tada akmenų būdavo pilni laukai. O dabar situacija jau visai kita.
Ledynmečio palikimas
Kad akmenys lietuviams labai svarbūs, sutinka ir Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vadovas Jonas Satkūnas. Anot jo, rieduliai yra išskirtiniai šalies kraštovaizdžio elementai. Anot geologo, rieduliai yra unikalūs žemės plutoje esančių uolienų pavyzdžiai, daugiausiai granito, susiformavę prieš maždaug 500 mln. metų. Į Lietuvą jie atkeliavę slenkant ledynams.
Geologas pasakoja, kad Lietuvos kraštovaizdis prieš ledynų epochą buvo banguotas stepinis, suklotas daugiausiai iš birių smėlingų uolienų – kreidos, žalių glaukonitinių smėlių, neogeno ir devono kvarcinių smėlių, devono margaspalvių molių, kai kur plytėjo kieto molio lygumos. Šiaurės Lietuvoje bangavo dolomito ir klinties plynaukštės, vietomis su karstinėmis smegduobėmis. Per Lietuvą tekėjo senosios Eridano upės vienas iš intakų, ramios upės jungė kelis didžiulius ežerus, tyvuliavusius Vilniaus ir Anykščių apylinkėse.
„Taigi, tame senajame kraštovaizdyje riedulių visai nebuvo, o kietų uolienų nuolaužų galėjo būti tik upių slėniuose“, – sako J. Satkūnas.
Riedulių gausu tik keliuose rajonuose
Riedulius į Lietuvą „atrideno“ ledynai. Anot geologo J. Satkūno, jų Lietuvoje būta ne mažiau nei 6 ir visi jie slinko iš Skandinavijos.
„Ledynai „atrideno“ riedulius – tiksliau atnešė moreną – akmeningą purvo masę, kuri vietomis ir liko tokiu pavidalu, tik kažkiek sukietėjo, o kitose vietose iš šio purvo masės vandens srautai išplovė ir atskirai suklojo žvyro, smėlio klodus, o smulkiausios dalelės nusėdo prieledyniniuose baseinuose – tai dabartinės smėlio ir molio lygumos. Rieduliais geologai vadina visus daugiau ar mažiau apzulintus akmenis, kurių skermuo didesnis nei 20 cm“, – pasakoja LGT vadovas.
Dabar tokių žemės gelmių turtų galima rasti Skuodo (Šauklių riedulynas), Biržų rajonuose, Aukštadvario regioniniame parke. Čia rieduliai yra saugomi ir griežtai draudžiama juos rinkti. Geologas J. Satkūnas išskiria Tytuvėnų regioninį parką, kuriame stūkso akmenų ruožai, vadinami „akmenų rūžomis“.
„Velniakelio, Paežerio, Peleniaus rūžos yra valstybės saugomi gamtos paveldo geologiniai objektai. Tai ledyninės kilmės formos, susidariusios ledyno plyšyje, į kurį buvo išslegiama dugninė morena (ledyno nešama medžiaga). Plyšiu tekėjęs ledyno tirpsmo vanduo išplovė smulkžemį - molį ir smėlį, palikdamas tik riedulius. Kad plyšiu tekėjo vandens srautai, rodo akmenų ruožų galuose susiklostę vėduoklės pavidalo smėlio sankaupos – išnašų kūgiai“, – iš kur šiose vietovėse tiek daug riedulių, aiškina J. Satkūnas.
Geologas tęsia, kad šie akmenynai susidarė buvusiuose ledyno plyšiuose ir juose dabar žemės paviršiuje akmenų tankis vietomis yra 15 – 20 riedulių 16 kvadratinių (4x4 m) metrų plote.
Riedulių kiekis greitai mažėja
Mokslininkai teigia esą anksčiau Lietuvoje būta kur kas daugiau riedulių. J. Satkūnas sutinka su GRYNAS.lt kalbintų ūkininkų pastebėjimais, kad akmenų Lietuvoje mažėja. O priežastis labai paprasta. J. Satkūnas pažymi, kad šie žemės gelmių turtai buvo populiarūs ir naudingi statybose, skaldos gamybai. Todėl dėl intensyvaus riedulių rinkimo ir skaldymo, jų kiekis ėmė greitai mažėti.
„Akmenuotų kraštovaizdžių tyrinėtojai Filomena Kavoliūtė ir Ričardas Skorupskas iš Vilniaus universiteto, (paskelbę straipsnį šia tema 2016 m. žurnale „Geologijos akiračiai“) surinko duomenis apie akmenų naudojimą. 1946 metais buvo ištirti pirmieji 25 riedulynai Vilkaviškio rajone ir iki 1963 m. buvo geologų išžvalgytas 501 pramoninis riedulynas. Didelių riedulynų surasta daugiausia Kretingos, Trakų ir Šiaulių rajonuose. Iš riedulių buvo gaminama skalda“, – žiniomis dalijasi geologas.
Nuo 1959 metų akmens skaldą ėmė keisti dolomitas iš Pakruojo karjerų. Tačiau nors rieduliai statybinių medžiagų gamyboje ir buvo pakeisti kita naudingąja iškasena, jų rinkimas, kaip pasakoja J. Satkūnas, ir toliau liko intensyvus, todėl teko pasirūpinti šių žemės gelmių turtų apsauga: „Intensyvėjant žemės kultūrinimui, jie tapo žemdirbių ir melioratorių priešais. Iš dirbamų žemių jie buvo šalinimai vis intensyviau. Todėl buvo pradėta rūpintis jų apsauga – 1968 metais gamtos paminklais buvo paskelbti 68 didieji rieduliai, o 1971 metais draustiniais paskelbti 8 natūralūs riedulynai.“
Rieduliai „auga“
Anot J. Satkūno, akmenų „augimas“ yra jų savaiminis kilimas į žemės paviršių. Tie akmenys, kurie yra ne tik žemės paviršiuje, bet ir dalis jų glūdi po žeme, turi savybę po truputį lįsti į viršų, bet savo dydžiu, tūriu, jie lieka tokie patys. Kaip aiškina geologas, žemei įšalus, šaltis per akmenis sklinda greičiau. Įšalas pasiekia akmens dalį, esančią po žeme, ir šaldo, traukia drėgmę. Po akmeniu formuojasi ledo sluoksnis, kuris plečiasi ir akmenį kelia į paviršių.
Vis dėlto geologas mano, kad rieduliai Lietuvoje neišnyks. Tačiau, anot jo, didžioji jų dalis, ko gero, bus „įamžinti“ židinių ar skaldos pavidalu: „Manau, akmenys niekada neišnyks iš Lietuvos laukų, nes juos „išaugina“ įšalas, tačiau žemės ūkio technika tampa vis galingesnė ir prieš sėją juos tikrai visus iki vieno išrinks. Klausimas tik toks, kiek jų bus sutrupinti ir virs statybine skalda, o kiek jų papuoš sodybas ir kiemus, galbūt dar išliks įmūryti lauko židiniuose.“
Akmenis naikina žmonių godumas
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštovaizdžio katedros doc. dr. Filomena Kavoliūtė, ilgai besidominti ne tik Lietuvos rieduliais, bet šalies tradiciniu kraštovaizdžiu, sutinka su J. Satkūnu, kad akmenų mažėja. Ji sako, kad akmenų Lietuvoje mažėja dėl žmonių godumo.
„Nauja kultūra, kultūrinis virsmas, besaikis naudojimas. Jis negražus, godus, nejautrus. Juk buvo laikas, kada jie buvo atvežami iš savo pirminės vietos, kaip koks ženklas, bet yra ir išskirtinių riedulių, kiekviena apylinkė tokių turi. Tai yra savitumas, grožis, mes nesuvokiame tokio dalyko, kad natūralumas yra vertė, kad jei mūsų regione yra akmenine tvora aptvertos kapinaitės, tai yra vertybė, kuria mes galime pasigirti. Ir kaip smagu atvažiuoti iš kokio smėlingo regiono į riedulingą vietą ir pamatyti, kaip gražiai atrodo. <...> Tuo reikia didžiuotis ir tas nesupratimas, neįsigilinimas į savo krašto grožį veda į besaikį godumą“, – mano mokslininkė.
Anot jos, šiandien akmuo jau yra įgavęs kitą paskirtį: jei anksčiau jis buvo statybinė medžiaga, tai dabar rieduliai daugiausiai naudojami dekorui.
„Akmenų „augimo“ tempai yra lėtesni nei yra akmenų naudojimo poreikis. Turbūt ne tiek, kiek statybinės medžiagos, <...> o dekorui. Nes tai yra dekoratyvi statybinė medžiaga. Juk galima paimti iš išlieti betoną, bet akmuo yra dekoratyvus. Mano supratimu, tai ir išaugino akmenų paklausą. <...> Natūrali statybinė medžiaga kaip medis, akmuo, jie yra labai svarbūs masinei gamybai. <...> Jeigu jau aš statausi sau namą, man yra labai svarbu, kad mano erdvė būtų graži, aš turėčiau gražų vaizdą pro langą, kad būtų natūralios medžiagos“, – aiškina doc. dr. F. Kavoliutė.
Tiesa, dar anksčiau, pasak geografės, Lietuvoje buvo populiaru akmenimis prekiauti. Ji pasakoja iš gyventojų, pergyvenusių Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, išgirdusi istorijas, kai tarpukariu visas kaimas iš Neries upės rėvų rinko akmenis, dėjo į valtis ir plukdė parduoti į Vilnių. Tuomet vyko intensyvi miestų statyba ir be akmens ji buvo neįsivaizduojama.
Be kita ko, ji pasakoja, kad šiandien, kai akmenų greitai mažėja, ardomi jau esantys akmeniniai paminklai, statiniai. Vienas jos pateiktų pavyzdžių – akmeninė kapinių tvora: „Laukuose daug akmenų tvorų kapinių. Tai godumas pradės naikinti ir jas. Aukštumose jų iš tikrųjų yra nemažai, perėjus per visus dirvonus, bet mažėjimas yra akivaizdus ir dar labiau akmenų sumažės. Taip nėra, kad jie visai išnyks, bet žmonės tikrai išprotėję dėl akmenų.“
Akmenis „gina“ įstatymai
Dabar Naudingųjų iškasenų registre nėra nė vieno riedulių telkinio. Riedulių sankaupų – krūsnių, kurių dar visai nesenai buvo gausu galulaukėse, pamiškėse vis mažėja, nes Lietuvoje, kaip sako J. Satkūnas, vis labiau įsigali „akmenligė“: savo aplinką, sodybas žmonės dekoruoja natūraliais lauko akmenimis.
„Savo žemėje rastus akmenis ar iš dirbamų laukų surinktus žemės savininkai gali naudoti savo nuožiūra, nes tai yra savotiška dirvožemio sudedamoji dalis“, – informuoja geologas.
Tačiau, susižavėję rieduliais, turėtų pasidomėti, iš kur teisėtai gaus reikiamą kiekį akmenų, nes bet kur jų rinkti negalima. Visus Lietuvos riedulius nuo 0,5 kubinių metrų tūrio saugo įstatymai.
GRYNAS.lt primena, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymą, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama ne tik rinkti, perkelti į kitą vietą už sklypo ribų, bet ir sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro natūraliai juose esančius akmenis. Svarbu žinoti, kad tokios pat taisyklės galioja ir riedulynuose (akmenynuose), atodangose, paveldo objektuose. Čia saugomi visi akmenys ir draudžiama rinkti didesnius kaip 1 kubinis decimetras natūralius akmenis, juos pašalinti ar perkelti į kitą vietą, išskyrus atvejus, kai akmenų vandens telkiniuose perkėlimas būtinas vykdant veiklą, kuri yra leidžiama draustinyje arba kurios vykdymui taikomos išimtys.
Rieduliai saugomi, neleidžiama jų skaldyti ar kitaip niokoti jų geologinės struktūros, o norintys akmenimis papuošti savo sodą, turėtų labai pasidomėti, iš kur teisėtai jų gauti. Vis dėlto, riedulių gamtoje greitai mažėja, o jų „augimas“, mokslininkų teigimu, kur kas lėtesnis nei žmonių gebėjimas juos rinkti. Siūloma riedulius palikti, kur jiems ir vieta – laukuose, miške, nes naujų riedulių atsiradimas gali ilgai užtrukti.