Plastikas be ženklų – kaip loterija
Nuo šių metų gegužės gamintojai ir importuotojai pakuočių, į kurias deda savo produktus, gali nebeženklinti – nurodyti, iš kokių medžiagų pakuotė pagaminta nebereikia. Anot sprendimus priimančių valdininkų, pokytis galėjo padėti sumažinti kainas, bet pašalinis to poveikis – gerokai apsunkintas perdirbamų pakuočių identifikavimas. Vartotojai parduotuvėse nebeturi galimybės atsakingai rinktis pakuotes, o „iš akies“ sunku nuspręsti ne tik pirkėjui, bet kartais ir specialistams, kokia pakuotė iš kokio plastiko pagaminta ir ar ji gali būti efektyviai perdirbta.
„Tiesa ta, kad visos plastiko rūšys yra perdirbamos, tačiau kai kurias apdorojant perdirbimo proceso efektyvumas drastiškai mažėja. Pavyzdžiui, tinkamiausi ir lengvai antrajam gyvenimui prikeliami plastikai yra PET, HDPE, LDPE, PP. Tačiau yra ir „kitas plastikas“ ženkliuku (ant pakuotės – „Other“ ir skaičius 7) pažymėti produktai, kurių perdirbimas yra labai brangus – tokios pakuotės dažniausiai vežamos į deginimo gamyklas energijai gauti, kas yra mažiau tvaru ir draugiška gamtai“, – pasakoja Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO) Viešinimo ir marketingo specialistė Eglė Razbadauskaitė.
Specialistė taip pat priduria, kad pakuotės perdirbamos sunkiau todėl, kad jos dažniausiai yra pagamintos iš kelių plastikų, o kiekvienai rūšiai taikomos vis skirtingos perdirbimo technologijos. Naudojant vieną ar kitą metodą kombinuotam plastikui – viena iš rūšių yra sugadinama. Taip pat sunkiai ir neefektyviai perdirbamos smulkios plastiko detalės – ausų krapštukai, šiaudeliai. Šiuose produktuose yra mažai perdirbamos medžiagos, o patys gaminiai – smulkūs, todėl jeigu ir plastikas, iš kurio jie pagaminti, tinkamas, procese jie tiesiog pasimeta, iškrenta.
Plastiko tvarkymo hierarchija
PTO duomenimis – net 70 proc. į rinką iš gamintojų į vartotojų rankas patenkančių plastiko pakuočių yra pagamintos iš sunkiai perdirbamo plastiko. Tuo tarpu „Ecoservice“ ekspertai skaičiuoja, kad rūšiavimo konteineriuose Lietuvoje iš visų išrūšiuotų atliekų vidutiniškai apie 30 proc. yra netinkamų arba sunkiai perdirbamų, todėl didelė dalis į rinką patekusio plastiko atsiduria kitur – nuo miškų iki upių. Tiesa, net ir sudėtingai perdirbami plastikai gali būti panaudojami tikrai efektyviau nei irdami ežero dugne.
„Visos sunkiai perdirbamos plastiko rūšys vis tiek yra tvarkomos, remiantis Europos Sąjungos nustatyta atliekų tvarkymo hierarchija. Pagal ją – atliekų prevencija yra pirmasis prioritetas. Kita ekologiniu požiūriu geriausia išeitis – gaminius panaudoti dar kartą tuo pačiu tikslu, kuriam buvo skirti. Tai – ir atiduoti drabužį, ir padovanoti puodą. Toliau – atliekų perdirbimas bei kompostavimas. Galiausiai – atliekų deginimas energijai gauti bei blogiausia alternatyva – sąvartynai“, – vardija „Ecoservice“ Antrinių žaliavų verslo vadovas Mindaugas Šeštokas.
Gamtai draugiški plastikai
Vis dėlto, šiandien gamintojai turi galimybę neatskleisti, iš kokio – lengviau ar sudėtingiau perdirbamo plastiko yra pagaminta jo pakuotė. Tiesa, atsakingos ir bent dalinai tvarumu besirūpinančios kompanijos ir toliau žymi pakuočių plastiko rūšis. Todėl „Ecoservice“ ekspertas rekomenduoja sąmoningus ir aplinka besirūpinančius gyventojus parduotuvėse rinktis pakuotes, kurios pažymėtos 1, 2, 4, ir 5 numeriu – šio tipo plastikai perdirbami gerokai lengviau ir efektyviau.
„Be to, kad geriausia išeitis yra bendrai mažinti asmeniškai sudaromų atliekų kiekį, visuomet galima rinktis tvaresnius sprendimus. Pavyzdžiui, vietoje įvairių ir nežinia, ar perdirbamų, plastikų dažniau rinktis popierinę ir stiklo pakuotę – pastarųjų tvarkymas daug efektyvesnis“, – priduria E. Razbadauskaitė.
Visi ekspertai sutaria, kad žmonių pasirinkimai daro milžinišką įtaką gamintojams. Taigi, jei kiekvienas, prieš įsidėdamas pakuotę į pirkinių krepšį įvertins tai, ar ją bus galima perdirbti ir atsisakys pirkti sunkiai perdirbamas pakuotes, tai ir gamintojus paskatins savo produktų pakavimui rinktis kokybiškesnes, aplinkai draugiškesnes žaliavas.