Trečiajame pagal dydį Nyderlandų mieste Utrechte automobilių spūsčių problema išspręsta. Olandams darnus mobilumas – aplinkai draugiškas keliavimas dviračiu ar viešuoju transportu trumpiems atstumas ir elektromobiliais ar traukiniais ilgesniems – ne tuščia sąvoka, o kasdienybė, gyvenimo būdas, teigiama Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pranešime žiniasklaidai.
Olandai jau prieš kelis dešimtmečius sugebėjo išvilioti žmones iš automobilių ir paskatinti juos persėsti ant dviračių. Jiems to pavyko pasiekti įrengus ypač patogų dviračių takų ir parkavimo vietų tinklą bei dviratininkų interesai iškėlus aukščiau už vairuojančiųjų automobilius.
Dviratis Utrechte – ne laisvalaikio pramoga, o pagrindinė ir ypač populiari transporto priemonė, populiarumu lenkianti net automobilius, – pasakoja programos „Darni Mokykla“ vadovė Miglė ČIbisovė, stebėjusi darnaus mobilumo situaciją Utrechte.
Apie dviratininkų skaičių galima spręsti iš parkavimo vietų – miesto centre maždaug vieno kilometro spinduliu įrengta net keletas parkingų dešimtims tūkstančių dviračių. Automobiliai, kurių mieste taip pat netrūksta, dažniausiai naudojami tolimesnėms, užmiesčio kelionėms, pirmenybė teikiama elektromobiliams ir jais dažnai dalijasi kelios šeimos.
Kad ir kokia tema kalbėtų Utrechto gyventojai, jų kalba visuomet sukasi ir apie dviračius, dviratininkus, draugiškus aplikai ir sveikatai judėjimo būdus, pastebi M. Čibisovė. Prie pačių transporto priemonių jie nėra prisirišę – įprastai naudoja pačius paprasčiausius, ne bėginius ir nebūtinai naujus, kurių nebūtų gaila prarasti, jei kartais užmiršę kur palikę neberastų.
Pirmieji žingsniai darnaus mobilumo link
M. Čibisovė pastebi, kad jei norėtume pagal Olandijos pavyzdį susitvarkyti savo miesto darnaus mobilumo reikalus, kelionė truktų ne vieną dešimtmetį. Pašnekovės nuomone, pagrindinius pokyčius galėtų padaryti mūsų vaikai, su kuriais šiandien ir reikėtų pradėti aktyviai dirbti.
Svarbiausias žingsnis – pakeisti vaikų mąstymą, padėti jiems suprasti darnaus elgesio aplinkos ir aplinkinių atžvilgiu svarbą bei neišvengiamumą. Beje, tam visai nereikėtų griauti esamos ir kurti naujos sistemos – taip išleidžiant milijonus. Veikti reikėtų nuosekliai, nedideliais žingsneliais, pavyzdžiui, organizuojant vaikams (ne mokytojams) skirtus smagius, į konkretų aiškų tikslą/pokyčius orientuotus projektus.
„Paprastais, nuosekliais ir smagiais veiksmais, pritaikant juos skirtingo amžiaus vaikams (tuo, kas svarbu ir įdomų septynmečiui, 12-metis ar 16-metis tikrai nesidomės) bei vengiant griežtų draudimų ar tikslių elgesio instrukcijų, galima padaryti labai daug – ilgainiui, net ir pakeisti visą sistemą“, – pastebėjimais dalijasi Miglė Čibisovė.
Pasak M. Čibisovės, olandų patirtis rodo, kad su vaikais jiems skirtuose projektuose turėtų kalbėtis ne „vienintelį teisingą kelią žinantys mokytojai“, o smagūs ir linksmi žmonės, kurių norėtųsi klausyti ir kuriais patikėtų patys vaikai. Paaugliams skirtuose projektuose su jais visuomet turėtų kalbėtis jų bendraamžiai. Reikėtų vengti griežtų nurodymų ir draudimų, o skatinti savarankišką sprendimo priėmimą.
Užsiėmimų vaikams pavyzdžiai
Utrechte, siekiant išmokyti pradinukus saugaus elgesio gatvėje, pasitelkiami ne kelio ženklai ar kelių policininkai, bet ryškūs personažai, kurie perėjose šalia mokyklų, smagiai pasitinka vaikus ir draugiškai drausmina vairuotojus.
Ryškiomis knygelėmis su lipdukais bandoma atkreipti jauniausiųjų moksleivių dėmesį į darnaus mobilumo įgūdžių svarbą, jie kviečiami rinktis aplinkai draugiškus kelionės į mokyklą būdus (į knygeles jiems klijuojami paskatinamieji lipdukai). Keletą kartų per metus organizuojami renginiai tėvams, kuriuose vaikai parodo savo sugebėjimus savarankiškai pereiti gatvę, spręsti kitas gatvėje galinčias kilti problemas.
Į telefonus įnikusių paauglių keliuose problemai spręsti olandai taip pat atsisakė draudimų. Pasitelktos jaunimo dėmesį patraukiančios priemonės, pavyzdžiui, virtualios realybės filmukai, kuriuose parodoma, jog naršydami telefone vaikai nepastebi visai šalia vykstančių stebuklų.
Kokias nuostatas visų pirma reikėtų keisti, siekiant darnaus mobilumo proveržio?
M. Čibisovė išskiria tris pagrindinius dalykus:
• Dviratį Lietuvoje traktuojame kaip pramogos ar laisvalaikio, tačiau ne transporto priemonę. Teisinamasi, kad keliauti dviračiais tinkami tik 6–8 mėnesiai per metus bei trūksta dviračių takų. Taip pat gajus psichologinis momentas, kad jei žmogus neturi mašinos, jis yra prastesnis už kitus.
• Trūksta tam skiriamo dėmesio savivaldybėse. Utrechto savivaldybės Transporto planavimo skyriuje dirba apie 50 žmonių, degančių darnaus mobilumo idėjomis – teikiančių pirmenybę keliavimui dviračiais ar viešuoju transportu. Tuo tarpu Lietuvoje Transporto planavimo reikalais dažnai rūpinasi vienas specialistas, kartais turinti dar ir kitų pareigų.
• Kiekvieną siūlomą naujovę olandai visų pirma išbando patys, nepasikliauja tik statistika ar ataskaitų skaičiais. Lietuvoje taip elgtis dar neįprasta.
• Savivaldybės atstovai Olandijoje skiria daug laiko ir lėšų vystydami darnaus mobilumo projektus. Jie patys labai stipriai ieško projektinio ar europinio finansavimo – visur numato galimybę siekti finansavimo, leidžiančio keisti esamą situaciją.
• Olandijoje sprendimas visada orientuotas į dviračius, Lietuvoje – į automobilius. Susidūrę su transporto kamščių problema Lietuvoje statomi nauji viadukai automobiliams; olandai spūsčių gatvėse problemą sprendžia įrengdami dar daugiau dviračių takų ir uždarydami eismą tam tikrose miesto vietose. Jie renkasi dviračius, keliavimą pėsčiomis arba viešuoju transportu. Stengiamasi, kad viešasis transportas būtų gerai išvystytas – važiuotų tiksliai greitai ir saugiai.