- 2012 m. Lietuvoje registruota 2440 Laimo ligos ir 495 erkinio encefalito atvejai. Kaip atrodo Lietuva kitų Europos šalių kontekste?
- Baltijos šalyse yra didžiausias tokių ligų sergamumas. Kalbant apie erkinį encefalitą, 2000-2009 metais didžiausias sergamumas 100 tūkstančių gyventojų buvo Estijoje, 13 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Labai panašūs rodikliai ir Slovėnijoje – skiriasi vos kelioms dešimtosiomis – Latvijoje – 11,3, o Lietuvoje – 11,2. Tai - Europos šalys, registruojančios didžiausius sergamumus erkiniu encefalitu.
- O kaip kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje gamtinės sąlygos yra labai panašios į mūsiškes?
- Panašios gamtinės sąlygos su mūsiškėmis yra ir Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje – kaip tose šalyse?
- Reikėtų pažymėti, kad šiaurės šalyse ( Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje) nuo 1990-ųjų metų registruojamas taip pat sergamumo didėjimas. Tiesa, jis toli gražu neprilygsta mūsų skaičiams, tačiau akivaizdžios didėjimo tendencijos, geografinės teritorijos be jokios abejonės kasmet didėja.
Austrijoje sergamumas erkiniu encefalitu buvo nepaprastai didelis, bet jie padėtį suvaldė skiepais. Tai, atrodo, yra vienintelė šalis, kurioje skiepijimas yra privalomas. Skiepijasi beveik 90 proc. visos šalies populiacijos, skiepus gauna visi vaikai nuo vienerių metų amžiaus. Dabar ten per metus serga ne daugiau 10 žmonių.
Lietuvoje skiepijimas nėra privalomas, tačiau tiems darbdaviams, kurių darbuotojai yra rizikos grupėje, yra rekomenduojama savo darbuotojus skiepyti. Tai - miškų darbininkai, kelininkai, geležinkeliečiai, geologai, melioratoriai, mokslininkai, dirbantys laukuose ir pan. Rekomenduojama, kad jie būtų skiepijami darbdavio sąskaita. Tačiau valstybiniu mastu skiepai nėra subsidijuojami, o darbdaviai įpareigojami, kad po to nebūtų konstatuoti profesiniai susirgimai.
- Ar yra kokia išeitis, kaip žymiai sumažinti šiuos sergamumus Lietuvoje?
- Dabar Lietuvoje susidariusios sąlygos, leidžiančios erkėms jaustis nepaprastai gerai. Jeigu mes galime pasiskųsti blogu gyvenimu, tai erkės - tikrai laimingos pas mus. Pirmiausia dėlto, kad erkės yra labai nereiklus ir neįnoringas gyvis, joms pakanka vos kartą metuose pasimaitinti šiltakraujo gyvūno ar žmogaus krauju, pakanka drėgmės, joms tinkamas mūsų klimatas ir gamtinės sąlygos, nes daugiau nei 30 proc. visos šalies teritorijos sudaro miškai ir želdynai.
Didžiąją savo gyvenimo dalį jos pratūno po miško paklote. Vienintelis jų priešas yra sausra. Tuomet jos arba žūsta, arba traukiasi, kur gana drėgmės. Šiltakraujės gyvūnijos pas mus yra gausu, todėl joms tikrai pas mus yra gera gyventi. Kad ir stirnos – jos daug laiko praleidžia gulėdamas, todėl erkėmis tiesiog aplipusios.
Jeigu 1960 metais stirnų buvo priskaičiuojama virš 26 tūkstančių Lietuvos miškuose, tai dabar – 2010 metais jų buvo 120 tūkstančių. O kur dar kiti gyvūnai? Kiškiai, lapės, briedžiai, smulkūs graužikai. Tai ne tik, kad erkių maitintojai, bet ir jų rezervuaras. Smulkieji graužikai taip pat labai sparčiai plinta, nes šalyje vis daugiau apleistų teritorijų, nedirbamų žemių, nešienaujamų pievų, skverų, parkų ir t.t. Tai ir yra faktoriai, sąlygojantys erkių išplitimą. Be jokios abejonės, mūsų nevalyvumas – joms labai patinka.
Paprastai erkės atsigauna apie kovą – šiemet, kaip matome, bus vėliau, tačiau, vos pražydus žibutėms, jos jau lauks savo gausių aukų... Pats jų aktyvumo pikas Lietuvoje paprastai registruojamas gegužės mėnesį ar birželio pirmoje dekadoje. Negalima būtų išskirti kurio vieno Lietuvos rajono, kur erkių yra mažiau – jų gausu visoje šalyje gal tolygiai. Tačiau, jeigu jų mažiau būdavo pastebima miestuose – tai dabar ir juose netrūksta. Čia erkes perneša valkataujančios ar trumpam pasprukusios katės, šunys. Miestuose arkės jau labai priartėjo iki mūsų.
- Betgi ne kiekviena erkė yra ligos pernešėja? Kodėl taip yra?
- Tikrai, labai svarbu žinoti, kad ne visos erkės yra ligų pernešėjos. Mūsų paskaičiavimai Lietuvoje visiškai sutampa su Europos vidurkiais: 14 proc. yra užsikėtusių Laimo liga ir ne daugiau 1 procento užsikrėtusių erkiniu encefalitu. Tačiau reikia pasakyti, kad užsikrėtus Laimo liga, ilgiau vyksta pats procesas. O erkiniu encefalitu užsikrėsti galima jau per pirmąsias 10 minučių nuo įsisiurbimo į odą.
- Iš kur jos tuos virusus gauna?
Erkė, besimaitindama to gyvūno krauju, kuriame jau yra sukėlėjas, įgauna infekciją pati ir platina toliau. Tada ji, sekantį kartą besimaitindama kieno nors krauju, perduoda užkratą kitam gyvūnui ar žmogui.
Pavyzdžiui, jau mūsų minėtosios stirnos. Jeigu į ją įsisiurbia, tarkime, 10 erkių, ir nors viena iš jų ar vienuoliktoji bus infekuota – visos 10 gaus tą virusą ir pasimaitinusios kris žemėn vystytis toliau, o po to laukti savo naujos aukos. Taip virusas plinta labai sparčiai... Erkės paprastai ant gyvūno odos išsilaiko maždaug savaitę, o, kaip jau sakėme, infekcija patenka į organizmą per pirmąsias 10 minučių nuo įsisiurbimo, todėl jos platina ligą itin sparčiai. .
Beje, reikia pažymėti, kad erkės gamtoje priešų beveik neturi. Nepastebėta, kad tarp jų būtų pasitaikę kokių jų tarpusavio susirgimų, kuris populiaciją arba išnaikintų visiškai, arba bent jau žymiai sumažintų. Niekas jų nelesa – per mažas kąsnelis, pasisotinusios ir nukritusios nuo gyvūno jos saugiai laikosi po miško paklote. Laikui atėjus, išropoja aukštyn ant augalo, kad savo pirmosiomis kojelėmis pajaustų artėjančio gyvūno ar žmogaus šilumą ir tada viskas iš pradžių. Jos nemato – akių neturi, bet jaučia šilumos spindulius arba iškvepiamą anglies dioksidą.