Deja, viską gadina tas nelemtas įsitikinimas, kad vienas lauke – ne karys.
Anot ekspertų, jei visi pasaulio žmonės gyventų kaip vidutinis amerikietis, mums reikėtų penkių tokių planetų kaip Žemė. Darnios ekonominės gerovės indeksas rodo, jog nuo 1970 metų Vakarų valstybėse auganti ekonomika pradėjo bloginti žmonių gyvenimo kokybę ir išnaikino 30 proc. augalų ir gyvūnų rūšių. Tačiau norą ką nors keisti žlugdo įsitikinimas, kad vienas asmuo nieko negali pakeisti.
Europai pasaulio gelbėtojos vaidmuo pabodo?
Pasauliui susirūpinus dėl klimato kaitos pasekmių bei mažėjančių gamtos išteklių (pirmiausiai naftos), per keletą dešimtmečių buvo priimti bent keletas aplinką tausoti raginančių dokumentų, kurie galiausiai virto darnaus vystymosi strategija, skelbiančia ekonomikos, visuomenės ir aplinkos draugystę, o dabartinei kartai priminta atsakomybė prieš būsimas kartas, kurios taip pat norės gyventi kaip įmanoma patogiai ir gyvybei tinkamomis sąlygomis.
„Apie darnaus vystymosi strategiją europiniu lygiu pradėta kalbėti ne taip seniai – per 2001 m. ES viršūnių susitikimą Gioteborge. Tai suteikė pakankamai stiprų impulsą visai Europai. Po šio susitikimo darnaus vystymosi klausimas atsidūrė ir Lisabonos strategijos kontekste. Tačiau atėjo 2004-2005 m. ES iš naujo įvertino Lisabonos strategiją ir nusprendė, kad ji yra apie viską ir apie nieką. Tuo metu kaip tik pasikeitė ES vadovybė, kuri iškėlė klausimą, kad Lisabonos strategiją reikia labiau orientuoti į ekonomikos augimą, užimtumą. Taigi strategija šiek tiek prarado politinę reikšmę“, - teigė Egidijus Barcevičius, Viešosios politikos ir vadybos instituto analitikas.
„Didžioji visuomenės dalis mano, kad jie turi svarbesnių reikalų. Noras turėti ekonominę gerovę dabar nusveria rūpestį, kas bus po manęs. Kita vertus, pesimistu būti lengviausia. Atsakingo vartojimo pavyzdžių Lietuvoje visgi daugėja, atsirado ekologiškų produktų parduotuvėlių, o tai rodo, kad yra žmonių, kuriuos šios prekės domina. Tiesa, krizė rūpestį savo sveikata kiek apramino, bet ji baigiasi“, - svarstė analitikas.
Tuo metu atliekų rūšiavimas turi dvi puses – paklausos ir pasiūlos. Nors nuolat kalbama apie tai, kad žmonės nerūšiuoja šiukšlių, tačiau kartais net ir norintieji tai daryti neturi galimybių, nes šalia jų namų vis dar nėra konteinerių. Taigi visuomenė, E. Barcevičiaus manymu, nėra visiškai abejinga šioms idėjoms. Kitas aspektas – pasitikėjimo klausimas. Jei žmogus skiria laiko atliekų rūšiavimui, jis nori žinoti, kad jo šiukšlės tikrai bus naudingai panaudotos, o kai viešoje erdvėje pasirodo pranešimai, kad šiukšlės vėl supilamos į vieną krūvą, tokio užtikrintumo nebelieka.
Jei valstybė - ne piliečių, jie sėdės rankas sudėję ir lauks iniciatyvos iš valdžios
Anot jo, pilietis šioje srityje daug ką nuveikti pajėgus ir pats. Tiesiog reikia pradėti, nelaukiant iniciatyvos iš valdžios, o jos nesulaukus - tik sėdėti ir skųstis.
„Skųstis, kad valdžia nieko nedaro, lengviausia. Deja, lietuviai dažnai nesugeba net sniego kieme nusikasti. Geriau sėdi užpustyti ir pikti, užuot keletą valandų pasidarbavę kastuvu. Kita vertus, tikrai yra žmonių, kurie nieko nelaukia, nesėdi rankas sudėję ir nesiskundžia, o bent jau patys bando gyventi pagal savo įsitikinimus“, - tikino analitikas.
97 proc. perdirbamų gamtos išteklių į atliekas keliauja iš karto
Ekonomistė ir darnaus vystymosi ekspertė Indrė Kleinaitė taip pat pabrėžė, kad nors darnaus - tiek aplinkai, tiek žmogui sveikesnio - vystymosi idėjos yra patrauklios žmonijai, bent jau ekologiniu sveikatos aspektu, žmonės dažnai net nesusimąsto, kad gyvena priešingai.
„Ieškodami atsakymų, kodėl mūsų ekonomikos sistema nėra darni ir ilgalaikė, ekspertai išskyrė keletą punktų. Vienas iš jų – ydingas gamybos procesas. Gamtoje visi procesai vyksta cikliškai ir po jų praktiškai nelieka jokių atliekų. Mūsų industrinė pramonė paremta linijiniu procesu. Mes paimame iš gamtos išteklius, bet perdirbame juos labai neefektyviai: ne tik tam išeikvojame labai daug energijos, bet 97 proc. jų patenka į atliekas, o tie 3 proc., kuriuos panaudojame, po kurio laiko galiausiai taip pat atsiduria tarp atliekų.
Kitas darnaus vystymosi stabdys susijęs su finansų sistema. Ekspertai teigia, kad finansų sistema nėra ilgalaikė dėl akumuliuojamų palūkanų ir dėl to, kad 90 proc. pasaulio pinigų nėra padengti aktyvais – jie yra spekuliaciniai. Kitaip tariant, finansų sistema taip sukurta, kad užtikrina nuolatinį pinigų koncentracijos ir socialinės atskirties augimą, todėl krizės joje užprogramuotas.
„Paskaičiuota, kad jei Mergelė Marija savo laikais būtų investavusi vieną centą savo kūdikiui Jėzui su 6 proc. metinėmis palūkanomis, jos investicija būtų augusi taip: po 10 m. – 0,18 JAV dolerio, po 100 m. - 3,39, po 200 m. - 1,15, po 300 m. - 390, po 600 m. - 15 trilijonų JAV dolerių (daugiau nei JAV BVP), po 1000 m. - 202 sistilijonus (21 nulis) JAV dolerių. Po 2000 m., jei aukso uncija kainuotų 278 JAV dolerių, aukso masė už Mergelės Marijos pinigus būtų 209 trilijonų kartų didesnė nei Saulės masė. Jei palūkanos nebūtų sumuojamos, tai Mergelės Marijos investicijos vertė po 2000 metų būtų tik 1,21 JAV dolerių.
Taigi neribotas ekonomikos augimas, pagrįstas ribotais gamtos ištekliais, yra ne tik biologiškai neįmanomas, bet ir matematiškai nelogiškas. Nelabai įsivaizduoju, iš kur mes ar mūsų vaikai paims pinigų grąžinti valstybės skolai, kai akumuliuojamoms palūkanoms skirtų pinigų rinkoje tiesiog nėra“, - svarstė ekspertė.
Anot I. Kleinaitės, dar viena problema, kad mes neteisingai matuojame savo pažangą, akcentuodami tik bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, tačiau neatsižvelgiame į aplinkosauginius ir socialinius rodiklius bei sąnaudas. BVP rodiklis, kaip gerovės matavimo vienetas, apima daug neigiamų dalykų, kurie generuoja pinigus, tačiau neapima daug teigiamų dalykų, kurie negeneruoja pajamų. Todėl šiandien jau pradedama kalbėti apie „į gerovę orientuotos ekonomikos“ sąvoką, kuri turėtų pakeisti į gamybą orientuotą ekonomiką.
„Europos Komisija dar 2009 m. priėmė sprendimą, jog ruošiasi papildyti BVP rodiklį papildomais aplinkos kokybės ir socialinės nelygybės indeksais, nes BVP atspindi net tas ekonomines veiklas, kurios niokoja gamtą ir daro žalą visuomenei, o neparodo, kaip paskirstomas šalies turtas. Taigi ruošiamasi parengti indeksą, kuris atspindėtų klimato kaitą, bioįvairovę, oro užterštumą, vandens naudojimą ir atliekas, taip pat informaciją apie socialinę nelygybę. Toks veiksmas būtų labai stiprus pagrindas darnios ekonomikos vystymuisi“, - įsitikinusi I. Kleinaitė.
Nauja evoliucijos teorija žmogų nubloškė prie menkiausiai išsivysčiusių būtybių
Anot pašnekovės, nors žmogus laiko save labiausiai išsivysčiusia būtybe Žemėje, kuri gali suvaldyti visus joje vykstančius procesus, egzistuoja ir kitokių evoliucijos teorijų. Pavyzdžiui, garsi mokslininkė Elisabet Sahtouris teigia, kad žmogus kaip tik yra menkiausiai išsivysčiusi būtybė, nes pati jauniausia Žemėje, todėl dar neprisitaikiusi joje gyventi. Teorijos autorė teigimu, kuo ekosistema yra jaunesnė, tuo ji agresyvesnė kitų atžvilgiu ir mano galinti išlikti tik užkariaudama. Tačiau kai rūšis subręsta, ji ieško būdų, kaip sumažinti savo energijos išnaudojimo sąnaudas dalinantis ištekliais su kaimynais. Taigi mes esame vaikai, vis dar tikrinantys gamtos ribas.
„Be to, mes esame labai užimti, įtraukti į darbo karuselę ir labai specializuoti – jei gerai išmanome vieną sritį, neturime laiko gilintis į kitą. Todėl atsakomybę už sprendimus, kaip išsaugoti aplinką ateinančioms kartoms, turėtų prisiimti valstybė ir ypač verslas, kuris šiais laikais daug galingesnis, įtakingesnis ir turi daugiau pajėgumų negu valstybė. Mat dėl stiprių laisvos rinkos idėjų, valstybės aparatas labai susilpnėjo“, - teigė I. Kleinaitė.
Atremdama teiginius, kad ekologiški produktai niekada netaps pigesni už įprastus, pašnekovė pabrėžė, kad už įprastus produktus mes sumokame tik apie trečdalį jų gamybos kainos. Tipinio vartotojo pasirinkimą lemia subsidijos, kurios skiriamos intensyvios žemdirbystės ūkiams ir kurios daugiausiai naudos atneša chemikalų gamintojams.
Chemikalų išradėjas mirdamas prašė Dievo atleidimo
Pašnekovė primena, kad Justus von Liebigas, kuris 1836 metais susintetino pirmuosius chemikalus, tikėdamasis pagerinti dirvožemio kokybę, greitai šiuo savo išradimu nusivylė. Mat derlius pagerėdavo tik trumpam laikui. Paaiškėjo, kad reikia vis daugiau chemikalų norint palaikyti gerą derlių ir kovoti su piktžolėmis. Intensyvūs ūkiai ekonomiškai nepasiteisino – tokiame ūkyje reikia 20 energijos kalorijų (1 kalorija lygi 4,184 J), kad būtų galima gauti 12 kalorijų maisto, o ekologiniame ūkyje užtenka 1 kalorijos energijos, norint gauti 12 kalorijų maisto.
Mirdamas J. von Liebigas sielojosi ne taip supratęs natūralios gamtos dėsnius ir meldė Dievo atleidimo dėl savo arogantiško požiūrio. Tačiau po jo mirties chemikalai po truputį prasiskynė kelią, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo sugalvoti, kur dėti karo pramonės sukurtus chemikalus. Stipraus lobizmo pastangomis vyriausybės pradėjo mokėti ūkininkams iš mokesčių mokėtojų pinigų už kiekvieną pesticidų maišelį.
„Pakeitus subsidijų kryptį, ekologiški vietiniai produktai, kurių nereikia transportuoti, pakuoti į sudėtingas pakuotes, būtų pigesni. Nors rinkos advokatai teigia, kad rinka pati viską sureguliuoja, negalima rinkos iškelti aukščiau už žmogaus ir visuomenės poreikius. Todėl šiuo atveju būtinas valstybės įsikišimas. Pastaroji gali daryti poveikį rinkai per įstatymus, per paskatų ir nuobaudų sistemas, palankių sąlygų užtikrinimą aplinką tausojančiai gamybai, užuot toliau skatinusi žalingas, atgyvenusias industrijas“, - svarstė I. Kleinaitė.
Šiandien versle nėra daug aplinką tausojančių iniciatyvų. Žmonės, nenorintys bet kur išmesti baterijų, vaistų ir kitų pavojingų medžiagų, ne visada turi pasirinkimą, nes tokių vietų daug kur tiesiog nėra. Taigi verslas, kuris visas šias atliekas sukuria, nejaučia atsakomybės jas saugiai surinkti.
„Tai jau mąstymo problema. Šimtmečius puoselėta kultūrinė, religinė, švietimo programa atitraukė žmogų nuo gamtos. Kažkada žmogus jautėsi gamtos dalimi, todėl priimdamas sprendimus atsižvelgdavo, kokią įtaką tai turės septynioms kartoms po jo. Vėliau žmogus save prilygino Dievui – Dievas sukūrė žmogų ir gamtą davė, kad jis galėtų ja naudotis. Taip atsirado mąstymas, kad gamta turi tenkinti žmogaus poreikius, todėl ją galima pavergti ir išnaudoti. Taip žmogus pradėjo kirsti šaką, ant kurios sėdi“, - apibendrino pašnekovė.