Lietuvos miškai pasižymi turtinga augmenija ir gyvūnija, tačiau dėl nuolat didėjančio miškų naudojimo tai įvairovei kyla grėsmė. Didžioji dalis miškų Lietuvoje nėra natūralūs, jie formuoti taip, kad atitiktų žmogaus poreikius – augintų kuo daugiau kokybiškos ir pramonei reikalingos žaliavos. Nemažai sengirėms būdingų rūšių sugebėjo išlikti ūkinių miškų formuojamame kraštovaizdyje, tačiau kitos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys išnyko arba jų skaitlingumas smarkiai sumažėjo.
Didžiausia biologinė įvairovė – jaunuolyne ir brandžiame medyne
Tyrimų, kurie būtų įvertinę miškų naudojimo poveikį biologinei įvairovei Lietuvoje nėra, o ir apie pačią biologinę įvairovę miškuose taip pat menkai žinoma. Nacionaliniai parkai užsako savo teritorijų gamtines studijas, tačiau duomenys apie ūkinius miškus yra tik fragmentiški, dažniausiai apsiribojama retų rūšių paieška ar epizodiniais tyrimais. Nelieka nieko kito, kaip tik remtis užsienio autorių darbais.
Pagal Peterken, didžiausia biologinė įvairovė konkrečiame sklype būna dviem medyno raidos etapais: jaunuolyne ir brandžiame medyne, o bręstančiame medyne biologinė įvairovė mažesnė. Nemaža dalis rūšių gali egzistuoti skirtingų raidos stadijų miškuose, tačiau kita dalis miško rūšių nėra tokios lanksčios buveinės atžvilgiu. Dauguma jų susijusios su brandžiais medynais ir dideliais miško masyvais. Šių rūšių išlikimas remiasi gebėjimu medynų mozaikoje rasti kitą tinkamą buveinę ir ją užimti. Trūkstant tinkamų vietų ar didėjant miškų fragmentacijai, tokios rūšys yra pasmerktos nykti.
Išsaugojimas, ne apsauga
Ilgą laiką manyta, kad geriausias būdas išsaugoti gamtos vertybes tai uždrausti jų buveinėje žmogaus veiklą, tačiau laikas parodė, kad šis būdas nepasiteisino, nes ekstensyvi žmogaus veikla dažnai ir lėmė vertingos buveinės egzistavimą. Ilgainiui šį, taip vadinamą apsaugos nuo žmogaus, metodą pakeitė išsaugojimas. Taikant šį metodą, pagrindinis tikslas – išsaugoti gerą buveinės būklę. Šiuo atveju skatinama žmogaus veikla, kuri užtikrina gamtos vertybių egzistavimą toje vietoje.
Pastaruoju metu pasigirsta miškininkų ir miško savininkų teiginių, esą jei ne miškų naudojimas, tai miškų vertybės išnyktų. Deja, viskas nėra taip paprasta…
Kirtimai neigiamai veikia 70 proc. saugomų miško rūšių
Šiuo metu į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta beveik 300 miško organizmo rūšių. Beveik 200 saugomų rūšių grėsmę kelia miško kirtimai. 39 raudonosios knygos rūšims kirtimai gali turėti teigiamą poveikį, iš jų 27 rūšims teigiamą poveikį daro tik rinktiniai kirtimai, o plynieji kirtimai joms yra pražūtingi. Taigi, kirtimai neigiamai veikia 27 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, o teigiamą poveikį gali turėti ne mažiau nei 5 proc. valstybės saugomų rūšių.
Miško paukščiams kelia grėsmę kirtimai
Į raudonąją knygą yra įrašyta 80 paukščių rūšių. 30 rūšių gyvenimas vienaip ar kitaip priklauso nuo miško. Per nepriklausomybės laikotarpį gausėjo jūrinio erelio porų, fiksuotas vienas kilniojo erelio bandymas perėti. Raudonosios knygos sudarytojai nurodo, kad 21 rūšį kirtimai veikia neigiamai, 9 rūšims grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas. Tai daugiausiai geniniai paukščiai ir pelėdos. Plėšriesiems miško paukščiams ir juodajam gandrui grėsmę kelia brandžių medynų, tinkamų lizdavietėms, trūkumas ir trikdymas, kuris dažnai būna susijęs su miško darbais.
Negyva mediena būtina saugomiems miško vabzdžiams
Į raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 jų aptinkamos miškuose. Trys rūšys šiuo metu laikomos išnykusios: didysis puikiažygis, elniavabalis ir didysis ąžuolinis ūsuotis. Visos jos aptinkamos brandžiuose plačialapių miškuose, elniavabalio ir ūsuočio lervos gyvena ant žemės trūnijančiuose lapuočių kamienuose.
Miško kirtimų poveikis vabzdžiams nėra tiesioginis. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc. ) ir/arba gamtinę brandą viršijusių medžių trūkumas medyne (58 proc. saugomų miško vabzdžių).
Kirtimai augalus veikia skirtingai
Šiuo metu valstybė saugo 339 augalų rūšis, iš kurių 70 aptinkamos miškuose. Didžiajai daliai (75 proc.) šių augalų didžiausią grėsmę kelia staigus buveinės sąlygų pasikeitimas, kurį gali sąlygoti pažaidos arba plyni kirtimai. Vis dėlto, lėta miško bendrijų kaita, pomiškio ir trako augimas neigiamai veikia dalies (30 proc.) saugomų rūšių gausumą augavietėse, todėl jų buveinių išsaugojimui gali pasitarnauti rinktiniai kirtimai. Penkioms saugomų augalų rūšims net ir plyni kirtimai neturi įtakos, o 12 rūšių tokie kirtimai gali būti reikalingi.
Brandūs medynai svarbūs saugomiems grybams
Iš 112 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkami miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos. Didžiąją dalį organizmų plyni ir sanitariniai kirtimai veikia neigiamai, tačiau 4 saugomų rūšių buveinėms išsaugoti gali būti naudojami rinktiniai kirtimai.
Saugomų kerpių paplitimą riboja negyvos medienos trūkumas
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga ant gamtinę brandą pasiekusių ir viršijusių medžių. Didžiausią grėsmę šioms rūšims kelia tiesioginis buveinių sunaikinimas jas iškirtus bei sanitariniai kirtimai, kurių metu pašalinami silpstantys seni medžiai bei negyva mediena.
Kaip pagerinti sąlygas miško vertybėms?
Nuo gamtinę brandą pasiekusių medžių gausos priklauso apie 100 saugomų paukščių, vabzdžių, augalų ir grybų išlikimas. Dar tokiam pat saugomų rūšių skaičiui egzistuoti svarbi negyva mediena. Ypač svarbus sprendimas, ilgainiui teigiamai paveiksiantis gamtinę įvairovę – biologinės įvairovės medžių palikimas plynose kirtavietėse. Augant naujai medyno kartai šie medžiai pasieks gamtinę brandą arba papildys sklypo negyvos medienos atsargas. Jei sugebėsime išsaugoti juos tarpinių ir sanitarinių kirtimų metu, bei paliksime juos miške iki visiško suyrimo, tai turėtų teigiamai paveikti miškų biologinę įvairovę. Kraštovaizdžio lygiu didės tiek gamtinę brandą pasiekusių medžių, tiek negyvos medienos. Nors tokios vietos neatstos tikros buveinės, tačiau galės tarnauti kaip laikinas prieglobstis saugomoms rūšims. Todėl, bent teoriškai, turėtų gerėti sąlygos retoms organizmų rūšims migruoti kraštovaizdžiu ir įsikurti tinkamose vietose. Žinoma, tai tik samprotavimai, kaip bus iš tikrųjų tolimoje ateityje pamatysime patys, arba pamatys mūsų vaikai. Pokyčiai miškuose lėti ir inertiški…