Šulinį kasti bijo, gręžinys – per brangu
„Aš savo pačios kaime Širvintų rajone turiu tokią bėdą - nėra geriamo vandens. Niekada jo kaip ir nebuvo. Močiutė, dar kai gyveno (iki 1986 m.), turėjo dvi kūdras - vienos vandenį naudojo kaip geriamą, kitos - buičiai ir gyvuliams. Šulinių kasimas pas jokius kaimynus nepasiteisino, nes vandenys labai paviršiuje, o tinkami gerti - labai giliai, tad vis užsiteršdavo tie šuliniai“, - pasakojo Vytenė.
Anot jos, šiuo metu kuriami planai atgaivinti šį kaimelį, pasistatyti naują trobelę, tačiau be vandens gyventi bus sudėtinga, taigi, reikia ieškoti alternatyvų.
„Šulinį kasti bijome, o gręžinį daryti žiauriai brangu - pagal specialius tų apylinkių žemėlapius mums paskaičiavo, kad vanduo yra giliai - gręžinys gali kainuoti 30 tūkst. Lt. Mūsų kaimas rėžinis, bet gyvenamos tik dvi sodybos, o į saviškę tik atvykstame pavasaroti. Kaimynai neturi finansinių galimybių prisidėti prie gręžinio pasidarymo. Mums vieniems irgi per brangu“, - dėstė pašnekovė.
Gręžė, nes nebuvo kitos išeities
Seimo narys Kęstutis Masiulis pripažino taip pat ilgai laužęs galvą, kokiu būdu gauti geriamąjį vandenį, kai statėsi būstą. Prieš 15 metų įsigytame sklype Balsiuose nebuvo galimybių prisijungti prie miesto tinklų, todėl pasikalbėjęs su kaimynais K. Masiulis nutarė daryti gręžinį.
„Sklype nebuvo jokio šulinio, jokio vandens – todėl dariausi gręžinį. Jis man išėjo labai brangus (berods 21 tūkst. Lt), o dabar kai jau miestas įvedė ir nuotekas ir vandenį, mielai prie to prisijungėme. Tada nebuvo kitos išeities – žinojau, kad gręžinio investicija niekados neatsipirks. Tuo metu nelabai buvo gerų kompanijų, Lietuvoje praktiškai buvo tik dvi patikimos, kurios galėjo tokius gręžinius daryti“, - pasakojo pašnekovas.
„Išvadą, kurią pasidariau sau, buvo tokia – absoliučiai neapsimoka daryti nuosavo gręžinio, ypač, jeigu vanduo yra geležingas. Didelis gėris yra miesto teikiamas vanduo“, - teigė K. Masiulis. Šiuo metu politiko turimo gręžinio vanduo naudojamas nebent vejos, daržų laistymui, tačiau pirminės funkcijos nebeatlieka.
Statinį už 30 tūkst. Lt vadina klaida
Politikas svarsto, kad, ko gero, prieš 15 metų padarė klaidą pasirinkdamas statyti būtent gręžinį. Tiesa, pašnekovas mini, kad šulinio variantas irgi buvo iškart atmestas kaip netinkamas, nes vanduo buvo per giliai – pirmasis vandens horizontas buvo maždaug 40 metrų gylyje.
Kaip alternatyvą to meto sąlygomis politikas mini kaimynų pavyzdį. Jie samdėsi pigesnę įmonę, kuri padarė gręžinį 35-40 metrų iš pirmojo horizonto.
„Girdėjau tokius gandus, kad senesnėje Balsių dalyje pirmojo horizonto vandenys jau užsiteršę, jie ten turi problemų. Tačiau kaimynai, kurie gyvena arčiau mūsų, pasidarė negilų gręžinį ir yra labai patenkinti – sako vanduo kokybiškas, geras, negeležingas. Jiems tai kainavo apie 5 tūkst. Matydamas, kiek jiems kainavo, kiek man, labai sau priekaištavau, kad, ko gero, permokėjau. Man atrodė, kad padariau strateginę klaidą, bet paskui aišku miestas atvedė tinklus ir gręžinys pasidarė nebereikalingas“, - kalbėjo K. Masiulis.
Vasarojimui – pakanka šaltinio vandens
Išklausęs Vytenės istoriją ir paprašytas kažką patarti iš savo patirties, K. Masiulis teigė, kad kiekvienas žmogus renkasi pagal save – kas tinka vienam, galbūt netiks kitam. Tačiau pats teigė, kad jeigu turėtų sodybą, kurioje negyventų, nesirinktų nei šulinio, nei gręžinio variantų, nes šie tiesiog neatsipirktų.
„Pats turiu sodybą dar ilgiau laiko negu namą, dar nuo 1991 m. Ten už pusantro kilometro yra šaltinis, iš ten ir atsinešu porą kibirų vandens. O nusiprausimui naudoju upelio, ežero vandenį. Jeigu kažkur netoli yra tekančio vandens, ir užtenka. Savaitgaliui nuvažiuoti ir pasibūti užtenka penkių ar daugiau litrų talpos vandens iš parduotuvės. Ir šulinys, ir gręžinys niekada neatsipirks, jeigu sodyba eksploatuojama ne nuolat – o tik savaitgaliais, išeiginėmis“, - kalbėjo K. Masiulis.
Pasidaro šulinius, persidaro į gręžinius
Šulinius kasantys žmonės sako, kad apsisprendžiant kasti šulinį ar rinktis gręžinį turėtų padėti poreikio nustatymas. Jeigu vandens norima tik saviems poreikiams – pakanka šulinio. Jeigu poreikiai dideli – tada tinkamesnis gręžinys.
Dar vienas skirtumas, kurį išskiria šulinių meistrai, tai, kad gręžinių vanduo yra apmokestinamas, o šachtinių šulinių – ne. Gręžiniams reikalingas projektas, leidimai, o šuliniams jų nereikia.
Savo ruožtu gręžinių specialistai pabrėžia kitus abiejų statinių pliusus ir minusus. Jie teigia, kad gręžiniai užtikrina nuolatinį vandens tiekimą, nes turi pastovų vandens debitą, o štai šuliniai tam tikru metų laiku, pavyzdžiui, vasarą apskritai gali išdžiūti ir vandens kurį laiką neduoti.
„Pavasarį, kai atitirpinėja sniegas, vandens šulinyje kokybė labai suprastėja, o gręžinyje niekas nuo to nesikeičia. Šuliniai ima vandenį iš gruntinio vandens sluoksnių, o gręžiniai – iš spūdinio vandens sluoksnio. Spūdinio vandens sluoksnis yra uždarytas moliniu tarpsluoksniu nuo viršutinių sluoksnių“, - aiškino „Kauno gręžiniai“ projektų vadovas Lukas Novickas.
Jis mini, kad bendrovė kartais sulaukia klientų, kurie pripažįsta iš pradžių pasidarę šulinius, tačiau pamatę, kad vandens kokybė netenka – ryžtasi daryti gręžinius.
Vandens yra visur, skiriasi tik jo išgavimo kaina
Dažniausiai pasitaikantys gyliai, kaip skaičiuoja gręžinių specialistai, kuriuos pasiekus jau galima gauti geriamojo vandens – 30-50 m. Tokio gręžinio kaina siekia apie 10 tūkst. Lt. Tačiau pasitaiko atvejų, kai reikia gręžti ir iki 100 m. Tuomet atitinkamai išauga ir kaina.
„Požeminiai vandenys yra visur, tik vienur sudėtingiau padaryti, kitur paprasčiau ir viską lemia pinigai. Skiriasi gyliai ir gruntai. Jeigu gruntai sudėtingesni, statomi apsauginiai vamzdžiai, nuo to keičiasi ir kaina. Pavyzdžiui, Vilniuje yra vietų, kur padaryti 20-30 m gręžiniai, bet yra ir 100-110 m. Tačiau čia gruntai yra lengvi. Šiauliuose, Panevėžyje vyrauja kieti gruntai, dolomitas, kieta uoliena, ją gręžti kainuoja brangiau, nes ne kiekviena įranga gali ten išgręžti. Dar vienas pavyzdys - Trakų Vokė – ten gruntai yra labai birūs, irgi reikalinga specifinė įranga – irgi kainuoja šiek tiek brangiau“, - pasakojo L. Novickas.
Kur ręsti šulinį, o kur gręžti gręžinį?
Negiliai slūgsantis gruntinio vandens sluoksnis daugiausiai naudojamas kaimo vietovėse, išgaunant jį šachtiniais (kastiniais) šuliniais.
Giliausiai gėlas spūdinis požeminis vanduo slūgso Raseinių, Kelmės, Telšių, Skuodo, Kretingos, Mažeikių rajonuose, kur vyraujantys gavybos gręžinių gyliai – 150-200 metrų. Kituose Lietuvos regionuose gėlas geriamasis vanduo išgaunamas iš 50-100 m ir 100-150 m gylio.
Nieks nežino, kiek Lietuvoje yra šulinių
Bendrovės „Kauno gręžiniai“ atstovas sako, kad šulinius žmonės vis tiek darosi ir kad ateityje jie išnyks- mažai tikėtina. Tačiau tikimybė, kad juose esantis vanduo bus užterštas išlieka, nes viskas labai priklauso nuo to, kur tokie šuliniai įrengiami, kas yra aplink. Jeigu šalia yra tręšiami laukai ar gamyklos, natūralu, kad paviršiniai vandenys gali lengviau pernešti visokius teršalus. Tačiau jeigu vieta rami, nuošali, aplink nėra taršos šaltinių, gerai padarytas šulinys gali tarnauti ne vieną dešimtį metų.
„Yra žmonių, kurie šulinius darosi. Nežinau, galbūt tai senas įsitikinimas, - sutinka L. Novickas. - Nelabai gali neleisti. Šuliniai yra neregistruojami, o gręžiniai - registruojami. Jeigu nori, pasidarai šulinį ir viskas. Kontrolės nelabai ir yra. Esu girdėjęs kalbų, kad galbūt šulinių reikėtų neleisti daryti, tačiau nieks negali uždraust“, - teigė gręžinių specialistas.
Kad Lietuvoje nėra inventorizuojami šuliniai sutiko ir Lietuvos geologijos tarnybos Regioninio požeminio vandens išteklių įvertinimo poskyrio vyriausioji specialistė Daina Radzevičienė.
„Jeigu žmogus šulinį įsirengia savo žemėje, tai yra jo nuosavybė, už kurią jis ir atsako. Ar tai būtų gręžinys, ar šulinys – žmogaus asmeninis reikalas. Gręžiniui iš tiesų rengiamas projektas, turi būti leidimas, registracija Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių registre. Šuliniai Lietuvoje neregistruojami“, - sakė D. Radzevičienė. Paklausta, kodėl galioja tokia tvarka, specialistė svarstė, kad, ko gero, šulinių naudojimas nėra apibrėžtas jokiame teisės akte, todėl ir jų įsirengimas nėra prižiūrimas. Tiesa, ji akcentavo, kad šulinių vandenį kartais tiria Visuomenės sveikatos centrai bei Lietuvos geologijos tarnyba, todėl gyventojai yra informuojami, kokie teršalai dalyje šulinių yra aptinkami.
Paramą galima gauti ir gręžiniams
Dar vienas klausimas, kuris domino GRYNAS.lt kalbintą Vytenę, ar įmanoma gauti kokią nors paramą gręžiniui įrengti, jeigu tam pasiryžta visi gyvenvietės žmonės bendrai.
„Jeigu susimeta sodų bendrija ir gręžiasi vieną gręžinį – jiems kainuoja pigiau. Papildomai reikia mokėti tik už vandens privedimą. Jeigu atsikrausto naujų žmonių, jiems irgi galima pasiūlyti prisijungti už papildomą sumą. Nebent šitaip galima padaryti. Bet pas mus, aišku, dauguma individualių namų nori savo gręžinius turėti“, - dėstė D. Radzevičienė.
Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas GRYNAS.lt teigė, kad nors šulinys yra vienas iš apsirūpinimo geriamuoju vandeniu būdų, tačiau vandens kokybės tyrimai rodo, kad daugiau kaip 50 proc. atvejų šuliniuose esantis vanduo yra užterštas nitratais.
„2014-2020 bus galimybės gyvenvietėse arba jų grupėse, turinčiose nuo 200 iki 2000 gyventojų, įsirengti gręžinius (kurie bus dalinai finansuojami iš ES lėšų – red. past.) Tam tikrose teritorijose bus galima įrengti grupinius gręžinius, kurie galės aptarnauti 20-30 būstų. Vandens tiekėjai turės įvertinti, kas labiau apsimoka – gręžti gręžinį ar nutiesti vamzdyną – kas pigiau ir efektyviau aplinkosauginiu požiūriu. Mažesnėse gyvenvietėse, turinčiose mažiau nei 200 gyventojų, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektus finansuoti planuojama per Kaimo plėtros programą. Kokio dydžio mažiausia gyvenvietė gali pretenduoti (į paramą - red. past.) galėtų pasakyti Žemės ūkio ministerija, nes ji užsiima tokiu planavimu“, - aiškino D. Krinickas.
Gyventojams, kuriems tokio pobūdžio projektai aktualūs, daugiau informacijos Vandenų departamento vadovas patarė teirautis vietos savivaldybėje ar seniūnijoje, nes jos tokio pobūdžio informaciją tikrai žino ir gali konsultuoti detaliau.
Šulinius uždraudus, reikėtų pasiūlyti alternatyvą
Pasiteiravus, ar ateityje šulinių, kaip nesaugaus vandens tiekimo įrenginių, uždraudimas yra įmanomas, D. Krinickas teigė, kad teoriškai gal ir taip, bet praktiškai - nelabai. Nes gyventojams kažką uždraudus, turi būti pasiūlyta alternatyva, iš kur jiems geriamojo vandens bus galima pasiimti.
„Teoriškai kalbant būtų galima sakyti, kad tokių galimybių yra, bet kol kas tokios alternatyvos nėra svarstomos. Jeigu mes uždraustume išsikasti šulinį arba vartoti iš ten vandenį, turėtume žmogui pasakyti, iš kur kitą dieną jam tas vanduo bus patiektas. Tam, kad galėtume uždrausti, iš pradžių turime išspręsti problemą tų žmonių, kurie neturi kitos prieigos prie vandens“, - sakė D. Krinickas.