Kur ir kokio molio turtinga Lietuva, ar turime pakankamai molio išteklių, kur juos galime panaudoti, kuo jie svarbūs gamtai ir žmogui – teiraujamės specialistų.
Molio įvairovė stebina
Molis – tai nuosėdinė uoliena, sudaryta iš itin smulkių dalelių, siekiančių vos kelias tūkstantąsias milimetro. Tos dalelės yra vadinamieji molio mineralai, susidarę chemiškai dūlant silikatinėms uolienoms. Molio mineralų yra labai įvairių: kaolinitas, montmorilonitas, ilitas, smektitas, hidrožėručiai ir kiti.
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyr. specialisto dr. Jono Satkūno, šie molio mineralai susidaro skirtingomis geologinėmis sąlygomis, skirtingoje aplinkoje ir skiriasi savo chemine sudėtimi, sandara, tvarumu įvairioje temperatūroje ir daugeliu kitų savybių.
Be to, molis nėra „grynas“, jis dažnai turi kvarco, feldšpato, karbonatų, organinės medžiagos ir įvairių cheminių elementų priemaišą. Visa tai lemia molio savybes ir jo panaudojimo galimybes.
Molio telkiniai Lietuvoje skaičiuoja ir 400 milijonų metų
Kaip pažymi Geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Antanas Januška, molis negali būti priskiriamas prie atsinaujinančių žemės gelmių išteklių, nes jo klodų susiformavimui yra būtinos specifinės gamtinės sąlygos, kurios egzistavo ledynmetyje arba ankstesniuose žemės plutos nuosėdinės dangos formavimosi perioduose.
Paskutinio apledėjimo metu susiklosčiusių molio klodų formavimasis užsibaigė daugiau kaip prieš dešimt tūkstančių metų, jų formavimosi trukmė siekė nuo kelių iki dešimčių tūkstančių metų.
Lietuvoje molio yra visų geologinių sistemų nuogulose. Mūsų šalies teritorijoje rasta devono, triaso ir kvartero periodų molio telkinių.
Daugiausiai molis susidarė kvartero periodu iš prieledyninių ežerų nuosėdų. Tačiau Lietuvoje yra ir du senesni telkiniai – Šaltiškių, susidaręs triaso periode, prieš beveik 200 milijonų metų, ir Ukmergės, suklostytas dvigubai anksčiau, devono laikotarpiu.
Kiek turime lietuviško molio
Molio klodų praktinė reikšmė dažniausiai priklauso nuo jų slūgsojimo gylio. Lietuvos pramonėje daugiausiai yra naudojamas molis, susiklostęs kvartero periodo paskutinio apledėjimo laikotarpiu ir slūgso žemės paviršiuje arba po nedidelio storio (iki 1,5 metro) dangos nuogulomis.
Lietuvoje yra 58 detaliai išžvalgyti molio telkiniai. Pasak Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjo V. A. Januškos, remiantis šių metų pradžios duomenimis, mums likę dar 147 milijonai kubinių metrų išteklių. Daugiausiai išžvalgytų molio išteklių yra Šiaulių, Marijampolės ir Utenos apskrityse. Beveik visi išžvalgyti telkiniai (55 vnt.) pasižymi kvartero periodo nuogulomis. Šių telkinių dydis svyruoja nuo 2 iki 200 hektarų, vidurkinis naudingojo sluoksnio storis sudaro 2,3–8,8 metrus. Taip pat reikėtų paminėti didžiausius detaliai išžvalgytus šio periodo molio telkinius: Kuksos (Ignalinos raj.) Tauragės (Tauragės raj.) Daugėlių (Šiaulių raj.).
Kvartero periodo molis naudojamas daugumos statybinės keramikos dirbinių gamybai. Tenka apgailestauti, kad pastaruoju metu tai yra beišnykstanti Lietuvos pramonės šaka, todėl ir molio gavybos apimtys nuolat mažėja – per metus išgaunama vidutiniškai 25–30 tūkstančių kubinių metrų žaliavos, kas sudaro vos 10 procentų 1990 metų gavybos apimties.
Akmenės rajone apatinio triaso nuogulose yra detaliai išžvalgyti du molio telkiniai. Jų naudingoji iškasena skirta naudoti kaip priedas cemento gamybai. Viename iš jų (jau minėtame Šaltiškių telkinyje) išgaunamas molis giliausiu Lietuvoje apie 50 metrų gylio atviru karjeru. Bendras Šaltiškių molio klodo storis siekia 100 metrų, detaliai ištirta, įrašyta į Lietuvos naudingųjų iškasenų balansą tik viršutinė šio klodo dalis. Metinė triaso molio gavybos apimtis sudaro 180–200 tūkstančių kubinių metrų.
Ukmergės rajone yra vienintelis Lietuvoje devono periodo nuogulose išžvalgytas sunkiai besilydančio molio telkinys. Jame išgautas molis buvo naudojamas keraminių apdailos plytelių, koklių, restauracijos dirbinių gamybai.
Nelaidus vandeniui. Netinkamas žemdirbystei.
Dirvožemių tekstūros (granuliometrinės sudėties) klasifikacija pagrista smėlio, dulkių ir molio dalelių kiekio santykiu. Molio kiekis suteikia dirvožemiui plastiškumą ar jo gebą sukibti ar išlaikyti formą (rišlumą).
Atsižvelgiant į tai, kad arti žemės paviršiaus slūgsantys molio klodai užima tik nedidelę dalį Lietuvos teritorijos, molio įtaka dirvožemio kokybei vertintina kartu su moreniniu priemoliu, sudarančiu didžiąją dalį šalies podirvio paviršiaus. Pažymėtina, kad molingų nuogulų paplitimo plotuose paprastai yra paplitę aukštesnio našumo balo dirvožemiai, tačiau jų kokybinių rodiklių panaudojimo efektyvumą didžia dalimi lemia ir patikimai veikianti drenažo sistema.
Netinkamiausi žemės ūkio ir sodininkystės darbams – pagal mechaninę sudėtį sunkus priemolis ir molis. Molingi bestruktūriai dirvožemiai nepralaidūs orui ir vandeniui, patvinsta, lėtai atšyla, ant paviršiaus susidaro pluta, trukdanti oro apykaitai. Molingi dirvožemiai pasižymi didžiausiu imlumu drėgmei ir mažiausiu pralaidumu.
Kvarterinės ledyno nuogulos yra vyraujanti dirvodarinė uoliena, arba pirminė medžiaga. Plačiai paplitę pedogenetiniai bruožai: sezoninis dirvožemio įmirkimas veikiant užsistovėjusiam paviršiniam vandeniui ant mažai laidaus molingo sluoksnio.
Molio gavybą Lietuvoje vykdo tik privačios įmonės
Molio kaip naudingosios iškasenos vertę apsprendžia turimas jo išteklių kiekis ir panaudojimo galimybės. Molio gavybą vykdo išimtinai privačios įmonės, kurios už išgautą išteklių kiekį moka valstybei nustatyto dydžio mokestį. Mokestis už vieną kubinį metrą išgauto devono periodo molio sudaro 0,86 Eur, už vieną kubinį metrą triaso molio – 0,84 Eur, už vieną kubinį metrą kvartero molio – 0,51 Eur.
Molio klodas yra nelaidus vandeniui, todėl karjeruose, paprastai esančiuose žemiau už aplinkinį paviršių, gavyba per pavasario polaidį ir lietingu laiku gana sudėtinga. Darbų sėkmę gali užtikrinti tik patikimai veikianti karjero drenažo sistema. Deja, kartais (per pavasario polaidį ar intensyvias liūtis) tenka net nutraukti darbą.
Geologijos tarnyba neturi duomenų apie molio išvežimą į kitas šalis. Tarnybos atstovo V. A. Januškos nuomone, toks veiksmas būtų netikslingas ir ekonomiškai nepagrįstas.
Nuo senovės iki šiandienos įžvalgų
Molis dažnai minimas mūsų tautosakoje – ir posakiuose, ir patarlėse: „Pečius vasarą molis, o šaltymetyje brolis“, „Iš to paties molio ir šventieji, ir prakeiktieji“, „Molio nevalgysi, koše nelipdysi“, tad akivaizdu, kad ši medžiaga ir jos savybės bei pritaikymo galimybės mūsų protėviams puikiai žinomos nuo senų senovės.
Be statybinių reikmių, šiandien lietuviškas molis tampa ir saviraiškos priemone. Vilniuje gyvenantis profesionalus keramikos menininkas Valdas Pukevičius, aktyviai kuriantis jau nuo 2005-ųjų, be atvežtinių molių, naudoja ir specialiai apdorotą keramikos dirbiniams paruoštą lietuviškąjį „raudoną“ molį. Kūrėjas prisimena kadaise bandęs lipdyti ir iš ką tik iškasto gryno molio, bet tai tebuvęs eksperimentas. Pasak pašnekovo, šiaip išsikasti ir profesionaliai naudoti molio nerekomenduojama, nes jis turi priemaišų, galinčių pakenkti keramikos dirbinių kokybei.
„Užburianti, įtraukianti, raminanti ir atpalaiduojanti medžiaga“ – taip molį apibūdina V. Pukevičius.
Norėtųsi tikėti, kad molio dirbiniai ir statybinės medžiagos sulauks savo renesanso Lietuvoje ir pasaulyje.