Atlikti lašišinių žuvų išteklių būklės tyrimai
Lašišinių žuvų – lašišų ir šlakių, upėtakių ir kiršlių – išteklių būklė Lietuvoje kinta. Lietuvos mokslininkai stebi lašišinių žuvų išteklių svyravimus. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žuvų ekologijos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Vytautas Kesminas tikina, kad 2018 metų rudenį Pietryčių ir Vakarų Lietuvos upėse vykdytų tyrimų duomenimis, lašišinių žuvų išteklių būklė pagerėjo.
„Kai kuriose upėse išteklių pagausėjimas užfiksuotas labai ženklus, pavyzdžiui, Neries, Vilnelės ir Žeimenos upėse. Atsižvelgiant į tendencijas, galime sakyti, kad ateityje lašišinių žuvų ištekliai taip pat turėtų augti. Praėjusį rudenį buvo labai geras nerštas, intensyvus nerštas, reproduktyvūs metai. Nešto intensyvumas daugelyje upių buvo aukštas, nepaisant to, kad dalis reproduktorių dėl ligų krito. Tačiau prognozuojame, kad šiais metais, jei sąlygos bus palankios, lašišų ir šlakių jauniklių kiekis mažėti neturėtų, netgi atvirkščiai – turėtų didėti“, – teigia ichtiologas.
Mokslininkas pažymi, kad vertinant lašišinių žuvų išteklių būklę, pagrindiniai jauniklių gausumo tyrimai atliekami rugpjūčio – spalio mėnesiais. Tuo metu lašišinių žuvų jaunikliai, vadinami margiukėmis, jau būna paaugę, ir būna 5-16 gramų svorio. Naudojant atitinkamus tyrimo metodus yra įvertinamas lašišų, šlakių jauniklių ir margųjų upėtakių bei kiršlių gausumas, amžinė struktūra, augimo tempas bei kiti biologiniai rodikliai.
Pasak dr. V. Kesmino, lašišinių žuvų populiacijų būklės tyrimai atliekami visose pagrindinėse Lietuvos upėse, kuriose jos veisiasi – pastaruoju metu kasmet yra ištiriama apie 100 monitoringo stočių. Kai kuriose mažesnėse lašišinėse upėse tokie tyrimai atliekami kas 2 ar 3 metai, tuo metu pagrindinėse upėse tyrimai vykdomi kasmet. Be minėtų tyrimų mokslininkai dar vertina lašišinių žuvų įžuvinimo ir žuvitakių efektyvumą.
Anot pašnekovo, labai svarbūs yra ir neršto intensyvumo tyrimai, kurie yra atliekami po lašišinių žuvų neršto lapkričio – gruodžio mėnesiais. Pavasarį dvejose upėse (Meroje ir Veivirže ) atliekami rituolių „sidabrinių lašišaičių“ migracijos iš upių gausumo ir biologinių rodyklių tyrimai. Pagal apskaičiuotus jauniklių gausumo, rituolių (žuvų jauniklių) indeksus yra įvertinama Lietuvos lašišinių žuvų išteklių būklė įvairiose lašišinėse upėse.
Išteklius lemia ne viena sąlyga
Lašišinėms žuvims ir jų gausumui Įtakos turi gamtinės sąlygos ir klimato kaita, žvejyba, užtvankų statyba, upių tarša ir kitos sąlygos, kurios netiesiogiai lemia išteklių būklę. Pataruoju metu mokslininkai stebėjo, kaip lašišinių žuvų išteklių būklę Lietuvoje veikia trys sąlygos: vandens lygio svyravimai (hidrologinė sausra), vandens temperatūros kitimai ir ligos. Dr. V. Kesminas aiškina, kad žemas vandens lygis turi įtakos lašišinių žuvų migracijai ir nerštavietėms.
„Jeigu vasara būna labai sausa ir mažai lietaus, upės labai nusenka. Tai veikia tiesiogiai, lašišinių žuvų jauniklių gyvenamoji erdvė, buveinių plotas ir maisto kiekis mažėja. Žuvys priverstos ieškoti naujų tinkamų biotopų, didėja natūralus mirtingumas. Rudenį, jei vandens lygis išlieka žemas, atsiranda lašišinių žuvų migracijos ir neršto problemų. Kaip aiškina ichtiologas dr. V Kesminas, žuvys negali aukštai upėmis pakilti į nerštavietes, dalį jų išgaudo brakonieriai ir taip susidaro nerštui nepalankios sąlygos. Tačiau, kai vandens lygis upėse būna aukštas, lašišinės žuvys gali netrukdomai migruoti gan toli į upių aukštupius.
„Užpernai, kai buvo lietingas ruduo ir aukštas vandens lygis upėse, lašišos net ėjo į nedidelius upelius, kur paprastai dažniausiai neršia šlakiai. Vandens lygio svyravimai lemia, kokioje upės dalyje ir plote lašišinės žuvys išneršia, nuo to priklauso išteklių būklė ir lašišų ir šlakių ateitis“, – pasakoja mokslininkas.
Taip pat, anot ichtiologo, staigūs potvyniai upėse žiemą ar intensyvūs ledonešiai pavasarį gali sunaikinti lašišinių žuvų nerštavietes (nerštinius lizdus), juos užnešti smėliu ar dumblu, o plaukdamos upe ledo lytys braukia per ikrelių lizdus ir taip ikrai yra sunaikinami. Išteklių būklė ir neršto efektyvumas tokiomis sąlygomis ženkliai sumažėja. V. Kesminas akcentuoja, kad tokiais atvejais labai padeda dirbtinis lašišinių žuvų veisimas, kad stabilizuoti išteklius ir jauniklių gausumo svyravimus vienoje ar kitoje upėje.
Svarbu žema vandens temperatūra
Kita lašišinių žuvų išteklių būklę lemianti sąlyga – vandens temperatūra, kuri, kaip ir vandens lygis, priklauso nuo klimato sąlygų. Dr. V. Kesminas akcentuoja, kad geriausia, kai rudens ir vasaros laikotarpiais lašišinių upių vandens temperatūra normali ar žemesnė. Lašišų jaunikliai upėse geriausiai auga esant temperatūrai 7-18 ° C, rituoliams ji yra palanki ir 6-20° C, tuo metu aukštesnė vandens temperatūra, kaip 20-24 ° C lašišų jaunikliams yra stresinė ir letali.
„Lietuvoje liepos – rugpjūčio mėnesiais vandens temperatūra lašišinėse upėse padidėja ir tuomet jau yra pavojus, nes didėjant temperatūrai už optimumo ribų, jauniklių išgyvenamumas mažėja. Kartais pasitaiko, kai temperatūra pasiekia ir virš 23 – 24 laipsnių. Jeigu tokia temperatūra būna trumpą laiką, tai žuvys dar atlaiko, tačiau jeigu tokia temperatūra laikosi savaitę – tris savaites, tuomet lašišinėms žuvims yra stresinės sąlygos, jos nustoja maitintis ir gali žūti. Pavyzdžiui, aukščiausia vidutinė vandens temperatūra Neries upėje kiekvienais metais fiksuojama liepos mėn., ji siekia 21,1 ° C“, – aiškina ichtiologas.
Jis tęsia, kad per pastaruosius 15 metų vidutinė vandens temperatūra liepos mėnesį Neries upėje (t. y. stresinė ar letali lašišinių žuvų jaunikliams apie 22 °C ) buvo fiksuota 6 kartus, o 2010 m ji Neryje siekė 23,2 ° C . Tais metais lašišų jauniklių vidutinis gausumas buvo nustatytas labai mažas – 0,15 ind/100 m² ir lyginat su daugiamečiais tyrimo rezultatais yra akivaizdūs skirtumai 3,2 ind/100 m². Kita vertus, pasak mokslininko, šiltėjant klimatui, pastaraisiais metais vasaros mėnesiais temperatūra upėse turi tendenciją didėti.
„Rudenį reikalinga 6 – 8 laipsnių vandens temperatūra. Kai nukrenta vandens temperatūra, žuvys jau būna nerštavietėse ir aukštesnė temperatūra netinka, jos laukia žemų temperatūrų“, – pabrėžia dr. V. Kesminas.
Dažniausiai stebimos dvi žuvų ligos
Gamtos tyrimų centro mokslininkas, kalbėdamas apie lašišinių žuvų išteklių būklę lemiančias sąlygas, įvardija ir žuvų ligas. Tiesa, anot dr. V. Kesmino, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje atsiranda naujų, mokslininkų dar neištirtų žuvų ligų. Tačiau Lietuvoje geriausiai žinomos – nekrozė ir žuvų grybelis saprolegnia.
„Pastaruoju metu dažniausiai pasitaikančios ligos, kaip praeitą rudenį, nekrozė. Mat, žuvys išsenka. Lašišinės žuvys migruodamos į nerštavietes ilgai būna pagrindinėse upėse, vėliau migruoja į intakus, kai temperatūra nukrenta, taip jos išsenka ir po neršto jas labai lengvai gali užpulti ligos, kurios pasireiškia nekrozėm ir žuvų grybeliu saprolegnia“, – tikina pašnekovas.
Įtakos turi ir įžuvinimas
Lašišinių žuvų išteklių būklė Baltijos jūroje priklauso nuo jų gausos vidaus vandens telkiniuose. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žuvų ekologijos laboratorijos vadovas dr. Linas Ložys priduria, kad įtakos gali turėti lašišinių žuvų įžuvinimas.
„Lašišinių žuvų visose šalyse yra labai daug įžuvinama, tačiau dirbtinis veisimas duoda trumpalaikį efektą. Ilgalaikėje perspektyvoje labiau koncentruotis reikia į natūralių lašišų nerštą, jo apsaugą, kad lašišų daugėtų. Dirbtinis įžuvinimas kai kuriais atvejais sukelia problemų, pavyzdžiui, stebimas padidėjęs įžuvinamų lašišų mirtingumas išmigravus į jūrą. Natūraliai išneršusios lašišos buvo ir bus atspariausios aplinkos sąlygoms, yra didžiausia tikimybė, kad tokios lašišos sėkmingai išgyvens jūroje ir galiausiai atplauks neršti į upes. Todėl reikia sukoncentruoti dėmesį į natūralių lašišų neršto apsaugą“, – akcentuoja dr. L. Ložys.
Mokslininkas akcentuoja ir žvejybos įtaką lašišinių žuvų ištekliams. Anot jo, lašišinių žuvų išteklių gausumą koreguoja ir komercinė, ir mėgėjų žvejyba.
„Baltijos jūros lašišinių žuvų išteklius veikia eilė natūralių aplinkos veiksnių bei žvejyba. Tarptautinė jūrinių tyrimų taryba (angl. ICES) apskaičiuoja lašišų išteklius ir teikia rekomendacijas, kiek lašišų galima gaudyti įvairioms suinteresuotoms institucijoms, tame tarpe Europos komisijai, kuri paskirsto lašišinių žuvų kvotas šalims. Lietuvos komercinės žvejybos sektorius pastaraisiais metais išnaudodavo tik apie 10 proc. skirtų kvotų. Taigi, lašišinių žuvų mirtingumas dėl komercinės žvejybos jūroje tikrai yra mažas Lietuvoje. Kita vertus, žvejai jau sėkmingai išbando lašišų žvejybos ūdomis metodą, tad gali būti, kad kvota kuo toliau, tuo labiau bus išnaudojama. Reikia nepamiršti, kad dalis lašišų, kaip priegauda, pakliūva į žvejų tinklus Kuršių mariose nerštinės migracijos pradžioje, o šios į kvotos panaudojimo jūroje apskaitą neįtraukiamos, kadangi marios nepriskiriamos jūriniams vandenims. Yra klausimų ir dėl mėgėjų žvejybos Baltijos jūroje ir upėse, nėra dar atliktų detalių studijų, ypač jūroje, tad lieka neaišku koks yra lašišinių žuvų bendras mirtingumas dėl mėgėjiškos žvejybos, bet preliminarūs vertinimai rodo, kad jis yra ženklus“, – teigia mokslininkas.
Dr. V. Kesminas išskiria Neries upę, kurioje, pasak jo, ypač intensyviai naudojami lašišinių žuvų ištekliai.
„Didžiausias krūvis tenka pagrindinei Lietuvos lašišinei Neries upei į kurią mėgėjų žvejybai parduodama 65-70 procentų visų metų bėgyje išplatinamų kortelių kiekio. Akivaizdu, kad šiai upei tenkanti žvejybos apkrova yra neproporcingai didelė, ir mokslininkai jau keletą metų ragina Aplinkos ministeriją į tai reaguoti ir sumažinti žvejybos kortelių kiekį“, – tikina dr. V. Kesminas.