Laukia pokyčiai: namus besistatantys nuošaliau infrastruktūra turės pasirūpinti patys

Nors didieji Lietuvos miestai ir toliau auga, specialistai konstatuoja, kad jų plėtra yra chaotiška ir netikslinga. Jie pastebi, kad kuriama perteklinė infrastruktūra, nors gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja. Todėl Aplinkos ministerija jau yra parengusi planą, kaip šioje srityje įvesti tvarką. GRYNAS.lt aiškinasi, kaip ruošiamas įstatymas palies individualius statytojus ir vystytojus.

Pradeda reikalauti tik pasirašius leidimus

Planuojant nuosavo namo statybas bene svarbiausia yra išsirinkti tinkamą ir patogią vietą, kur jį statyti. Dažniausiai gyventojai nori išsivaduoti iš miesto triukšmo ir sklypo namui ieško priemiestyje, o kai kurie įsigyja žemės plotelį vienkiemyje, kur nėra nei kelių, nei patogumų: elektros, vandentiekio, nuotekų sistemos. Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas pasakoja, kad dažniausiai tokie pirkėjai, prašydami leidimo įsigytame sklype vykdyti statybas, teigia, kad infrastruktūrą jie susitvarkys patys ir iš savivaldybės nieko neprašys.

„Žmogus įsigyja sklypą pigiau, tačiau esantį toliau nuo infrastruktūros. Jis įsigyja sklypą, nori jame statyti. Ir kai jam reikia gauti statybos leidimą, jis savivaldybėms sako, kad jam nereikia to kelio, kad prie jo privažiuotų gaisrinė, greitoji ar pan. Kaip nors susitvarkysiu kitaip. Ir viską savo sklype išspręsiu. <...> Vis dėlto vėliau pradeda reikalauti savivaldybės užtikrinti infrastruktūrą, nes tai yra savivaldos pareiga. Ir tada jau prasideda spaudimas, <...> jei dar keli žmonės įsikuria šalia, kad kuo greičiau investuokite į mūsų teritoriją ir plėskite infrastruktūrą“, – aiškina M. Narmontas.

Jis teigė, kad savivaldybė, norėdama patenkinti pavėluotą gyventojo prašymą, lėšas, kurios yra skirtos tankiau apgyvendintoms teritorijoms, turėtų investuoti į tą neapgyvendintą teritoriją, nes sukurti infrastruktūrą ir patenkinti visų gyventojų prašymas, ko gero, visoms savivaldybėms trūksta pinigų. Todėl jau dabar savivaldybės, kurdamos plėtros planus, numato prioritetines teritorijas, kuriose labiausiai reikia infrastruktūros plėtros.

Skatina nesąžiningą konkurenciją

Aiškių prioritetinių zonų nebuvimas ir nesureguliuotas kompensacijų už infrastruktūros sukūrimą mechanizmas kelia sumaištį ir tarp vystytojų, mano aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė. Ji priduria, kad tai lemia nesąžiningą konkurenciją rinkoje.

„Perteklinė infrastruktūra mums atsiliepia per paslaugų negavimą ir kainą. Labai svarbu nustatyti aiškią tvarką, kaip mes visi turime prie tos infrastruktūros prisidėti. Matome dar vieną problemą – vyksta nesąžininga konkurencija naujas teritorijas vystančių asmenų. Tai yra pirmasis vystytojas, kuris ateina į valstybės numatytą prioritetiškai urbanizuojamą teritoriją, turi neproporcingai didelę naštą. Iš stambesnio vystytojo savivaldybė reikalauja, kad jis sukurtų tam tikrą infrastruktūrą. Vėlgi, savivaldybė neturi konkrečių įrankių, tad ji reikalauja tiek, kiek gali išreikalauti.“

Šiuo metu, anot R. Brandišauskienės, savivaldybės gali reikalauti vystytojų pasirūpinti teritorijos infrastruktūra, įvardindamos tai kaip paramą.

„Savivaldybė to tiesiog reikalauja ir tada jau prasideda derybos kiekvienu konkrečiu atveju. Ar tai yra parama su konkrečiais darbais konkrečioje teritorijoje, kokio masto, bandoma įvesti tvarkas, kokie įkainiai, priklausomai nuo kvadratinių metrų sukuriama ir pan. Bet tai vėlgi labai chaotiška ir lieka vietos nesąžiningumui, nes vieni vystytojai turi geresnius santykius su savivaldybėmis, kiti nelabai arba yra tiesiog nauji rinkos dalyviai. Visa tai atsiliepia sąžiningai konkurencijai“, – teigia viceministrė.

Vilniaus miesto plėtros departamento vadovas Mindaugas Pakalnis aiškina, kad miestas tiesiog nėra finansiškai pajėgus sukurti infrastruktūrą visose žmonių pageidaujamose vietovėse. Anot jo, kitos šalys tokias problemas sprendžia įvesdami privalomus infrastruktūros mokesčius.

„Kadangi sklypai fragmentuoti, nuosavybės fragmentuotos, dažnai infrastruktūros sukūrimo iššūkiai yra labai dideli ir brangūs. Dabar mes nesugebame įgyvendinti plėtros, nes žmonės turi nuosavybę laukuose. Reikia nutiesti gatves, nutiesti vandentiekį, nuotekų tinklus, sukurti viešojo transporto infrastruktūrą, pastatyti mokyklas, darželius. Akivaizdu, kad savivaldybė tai įgyvendinti gali tik paimdama lėšas nuo tų rajonų, kur žmonės jau gyvena. <...> Kitose šalyse dažniausiai būna tam tikri infrastruktūros mokesčiai, kuriuos tu susimoki prisijungdamas prie naujos infrastruktūros, kuri tau jau yra sukurta“, – pasakoja M. Pakalnis.

Būtina vieninga vizija

Be kita ko, specialistai šiandienėse statybose įžvelgia chaotiškumą ir infrastruktūrą vadina pertekline. Mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje atitinkamai reikėtų skirti ir mažiau lėšų infrastruktūros plėtimui, tačiau, kai namai statomi vis naujose, smarkiai nuo miesto nutolusiose teritorijose, kur nėra jokios infrastruktūros, tai padaryti labai sunku. Jau sukurtą infrastruktūrą reikia išlaikyti, remontuoti todėl, kaip aiškina aplinkos viceministrė R. Brandišauskienė, dažnai dėl to gyventojams brangsta kai kurios paslaugos.

„Tai susiję su našta ir išlaikymu, nes visą infrastruktūrą reikia išlaikyti, remontuoti. Turime daug teritorijų, kurios nėra dar išvystytos ir ten taip pat reikia investuoti. Turime problemų, kad kai kur infrastruktūra pasenusi ir nėra pinigų jos atnaujinti, o jei ir yra, tai jie vis tiek galų gale gaunami iš tų pačių gyventojų. Ir turime brangesnes paslaugas negu galėtume turėti, jei labiau kompaktiškai gyventumėme. Šalia to mes turime tikrai įsisenėjusį stereotipą, kad žmonės, jei jie turi žemės, gali statyti. Ir niekam nėra suprantama, kad tai turi didelę įtaką infrastruktūrai ir ji turi iki jų atkeliauti. <...> Infrastruktūra tampa begaline, nes kas kur nori tas ten statosi ir savivaldybės vargiai tą procesą valdo. Todėl galima suteikti savivaldybėms įrankį, kaip tą procesą įvaldyti“, – mano viceministrė.

Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius M. Narmontas pabrėžia, kad viceministrės minėta perteklinė infrastruktūra yra sukurta užmiestyje, o apskritai urbanizuota yra 4 proc. visos šalies teritorijos. Daugiausiai – didžiuosiuose miestuose, todėl jie ir tampa investuotojų traukos centru, o regionai lieka pamiršti: „Turint omenyje, kad gyventojai išvažiuoja, <...> išvada labai paprasta: miestuose, ten kur mes išduodame daugiausiai statybos leidimų, tai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir satelitinėse savivaldybėse, ir yra didžiausios problemos, ten ir reikia infrastruktūrą kurti. Tuo tarpu mažesnėse savivaldybėse, nutolusiose nuo didžiųjų miestų infrastruktūros yra pakankamai ir nėra prasmės į ją investuoti.“

Padėti suvaldyti padės įstatymas

Stengdamasi suvaldyti situaciją ir įnešti aiškumo į gyvenamųjų teritorijų plėtimąsi Aplinkos ministerija rengia Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą.

„Su infrastruktūros įstatymu mes norime įteisinti urbanizuojamų teritorijų konsolidacijos projektų rengimą. Paprastais žodžiais pasakant, kad būtų nustatytos taisyklės, kaip visus sklypus sumesti į vieną katilą ir tuomet protingai visiems išdalinti nebūtinai toje pačioje vietoje. Tai reikalinga tam, kad kai tiesiami vamzdžiai, nereikėtų prašyti žmonių leidimų, kad pro jų kiemą būtų tiesiama ar išpirkinėti privačių žemių ar pan.“, – apie planuojamą pertvarką paaiškina Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius M. Narmontas.

Įstatymas rengiamas jau ne vienerius metus, o jo svarstymas planuojamas kitų metų Seimo rudens sesijoje: „Kai yra sukuriama kažkokia infrastruktūra (gatvė, apšvietimas ar tinklai), jie yra kompensuojami tokiu atveju, jei stataisi tose teritorijose, kurios yra prioritetinės. Taip turėtų būti. Turi būti kompensacinė sistema, kad jei ne statytojas kuria infrastruktūrą, tai jis turėtų galimybę vėliau iš prisijungiančių gauti tam tikrą kompensaciją apibrėžtam laike. <...> Teisinga žinutė yra ta, kad jei kursite infrastruktūrą, gausite kompensaciją“, – pabrėžia M. Narmontas.

Specialisto įvardijama kompensacija bus reglamentuojama įstatyme, tačiau jos dydis ir, kokiais atvejais ji bus išmokama, priklausys nuo savivaldybių. Numatyta, kad kompensacijos bus mokamos tokiu atveju, jei vystytojas ar individualus statytojas statybomis užsiims teritorijoje, kuri savivaldybės yra numatyta kaip prioritetinė. Tai reiškia, kad visa ten įrengta infrastruktūra statytojui gali būti kompensuojama. Kokią infrastruktūrą ten reikia įdiegti, turėtų nurodyti savivaldybė.

M. Narmontas pabrėžia, kad įstatymas dar nėra visai baigtas: „Kompensacijos principas bus numatytas, išskyrus tai, kad savivaldybės galės diferencijuoti reikalavimus. Pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje, pavyzdžiui, Vilniaus, matyt, bus daugiau reikalavimų, nes yra intensyvesnis vystymasis, reikia geresnės infrastruktūros, gatves reikia asfaltuoti. Šalčininkų ar Švenčionių rajonuose gal niekas nereikalaus dviejų eismo juostų ir asfalto, užteks ir žvyrkelio. Nes vieni reikalavimai yra gyvenamajai statybai, kiti – komercijai ir pramonei.“

Rezultato laukia visi

Anot viceministrės R. Brandišauskienės, naujojo įstatymo laukia visos suinteresuotos pusės. GRYNAS.lt pasidomėjo, kokios pozicijos laikosi verslininkai, kuriuos nauja tvarka palies tiesiogiai. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Dalius Gedvilas teigia, kad kol įstatymas dar nebaigtas, sunku prognozuoti, kaip naujasis įstatymas paveiks rinką, tačiau aišku viena: teisės aktas suteiks daugiau teisių savivaldai.

„Neaišku, kaip bus suinterpretuotas naujas teisinis reguliavimas. <...> Jeigu nebus aiškių taisyklių, įkainių, kriterijų, tai gali tik pabloginti verslo sąlygas investuotojui. Bet jeigu bus sukurta aiški tvarka su aiškiais kriterijais, gali būti, kad teisės aktas įneš daugiau skaidrumo ir aiškumo“, – akcentuoja D. Gedvilas.

Pašnekovas tęsia, kad kiekvienam investuotojui svarbu planuoti savo investicijų dydį ir jeigu nėra aiškių kriterijų, neįmanoma suskaičiuoti verslo plano ir investicijų atsipirkimo laiko: „Jeigu miesto planai turėtų išbaigtus detaliuosius planus, kur matytųsi visa planuojama kvartalo infrastruktūra, tai būtų šaunu. Bet šiandien daugybė sklypų neturi detaliųjų planų ir investicijų apimtis dažnu atveju neaiški. Todėl verslas tikisi aiškumo ir skaidrumo, tikisi mažiau interpretacijų , mažiau subjektyvumo.”

Vilniaus miesto savivaldybės atstovas M. Pakalnis tvirtina, kad savivaldybėms naujasis infrastruktūros plėtros įstatymas yra reikalingas norint darniai plėsti miestą ir turėti įrankį derantis su statytojais.

„Savivaldybė pasakys, kad tam tikros teritorijos yra prioritetinės ir žmogus, įsigydamas sklypą, tikėsis ir galės reikalauti, kad šitoj zonoj būtų kažkas daroma. Jeigu įsigis ne prioritetinėje zonoje, tai yra jo paties sprendimas ir jis žinos, kad šitoje vietoje jau savivaldybė nesiims veiksmų, kad čia jau bus jo paties atsakomybė. Paprastai tokie dalykai yra daugelyje Europos šalių. Mes tikimės, kad jie (statytojai ir vystytojai – red.) galės tvariau vystyti teritorijas, kad mes galėsim iš jų legaliu būdu gauti lėšų bendra miesto infrastruktūros plėtrai. Nes dabar realiai Vilniaus savivaldybėje yra tos paramos sutartys savanoriškos. Čia jau jos būtų privalomos. Ir tada būtų visiems viskas aišku. Aiški tvarka, aišku, kiek mokėti ir dingtų galimybės išvengto to prisidėjimo prie infrastruktūros plėtros“, – aiškina M. Pakalnis.

Jo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama darnios plėtros planą, jau numatė, kurios miesto teritorijos bus prioritetinės ir kur labiausiai reikia investicijų į infrastruktūrą. Be to, suskirstyta, kurios miesto zonos yra gyvenamieji kvartalai, o kur bus orientuojamasi į pramoninę – komercinę veiklą.

Darni plėtra yra labai svarbi norint taupyti ne tik savivaldybių biudžeto, bet ir mokesčių mokėtojų pinigus. Be kita ko, kiekvienas žmogus nori gyventi sutvarkytoje, jo poreikius tenkinančioje aplinkoje bei jausti komfortą. Todėl prioritetinių zonų išskyrimas ir infrastruktūros išlaidų kompensavimas ne tik turėtų tikslingai nukreipi savivaldybių ir privačių investuotojų lėšas, bet ir padidinti paslaugų gavimo kiekį, jų kokybę jau esamuose priemiesčiuose.