Kitoks požiūris į atliekų tvarkymą leistų sukurti nemažai darbo vietų ir sutaupyti lėšų, tačiau Lietuva, kaip rodo naujausia Europos Komisijos ataskaita apie komunalinių atliekų tvarkymą, vis dar yra tarp šalių, kurios, spręsdamos šią problemą, nepasiekia esminio lūžio.
Naujausioje ataskaitoje apie tai, kaip valstybės narės tvarko komunalines atliekas, atskleista didelių skirtumų tarp Europos Sąjungos (ES) šalių. Ataskaitoje 27 valstybės narės įvertintos naudojant žalias, oranžines ir raudonas vėliavėles pagal 18 kriterijų tokiose srityse kaip atliekų tvarkymo plano ar kitoje (aplinkos) programoje esanti nuosava atliekų prevencijos programa arba jos atitikmuo, perdirbamų komunalinių atliekų kiekis (medžiagų perdirbimas ir kitos perdirbimo formos, įskaitant kompostavimą), panaudotų komunalinių atliekų kiekis (energijos gamyba), išmetamų (kraunamų ar užkasamų, deginamų negaminant energijos) komunalinių atliekų kiekis, nacionalinio masto draudimų ar apribojimų komunalines atliekas šalinti sąvartynuose taikymas, sistemų, pagrįstų principu „mokėk už tiek, kiek išmeti“, komunalinėms atliekoms taikymas, galimybė pasinaudoti komunalinių atliekų surinkimo paslaugomis, sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų dalis, Pagrindų direktyvos dėl atliekų ir Direktyvos dėl atliekų sąvartynų pažeidimo procedūrų skaičius, teismo bylų dėl Pagrindų direktyvos dėl atliekų ir Direktyvos dėl atliekų sąvartynų pažeidimo skaičius ir t. t.
Jei šalis įvertinama teigiamai, ji gauna žalią, jei neigiamai – raudoną, jei vidutiniškai – geltoną vėliavėlę. Skaičiais tai atitinka įvertinimus 0, 1, 2.
Lietuva – trečia nuo galo
Lentelės viršuje išsirikiavę Austrija, Belgija, Danija, Vokietija, Nyderlandai ir Švedija. Nė viena iš šių šalių neturi daugiau kaip 2 raudonų vėliavėlių. Lentelės apačioje spalvos pasiskirsčiusios atvirkščiai – nedaug žalių vėliavėlių.
Nors nuo 1999 m. galioja Valstybinė atliekų tvarkymo strategija, nuo 2002 m. – Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, nuo 2003-iųjų – Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ir per tuos metus Lietuvoje buvo plėtojama buitinių atliekų tvarkymo infrastruktūra, pagal ES reikalavimus įrengti nauji sąvartynai, sumažintas jų skaičius, plečiamas atliekų rūšiavimas, surinkimas ir perdirbimas, ES šioje srityje kol kas esame treti ketvirti nuo pabaigos. Surinkę tik 9 teigiamus balus, šias vietas dalijamės su Malta.
Dar mažiau už mus gerų įvertinimų turi Bulgarija (8) ir Graikija (3).
Žalios vėliavėlės mes nusipelnėme už komunalinių atliekų atskyrimą nuo vartojimo, teisės aktų pažeidimų ir bylų dėl teisės aktų pažeidimų skaičių, geltonų – už komunalinių atliekų perdirbimo vystymą, draudimų šalinti komunalines atliekas sąvartynuose, principo „mokėk už tiek, kiek išmeti“ įdiegimą. Visur kitur ties Lietuvos pavadinimu – raudonos vėliavėlės.
„Žaliausios“ šalys surinko po 39 balus, lentelės viduryje esančios ir apie 20 balų surinkusios šalys, laikytinos ES vidurkiu, – Portugalija ir Vengrija. Baltijos šalys, su kuriomis tradiciškai lyginamės – Estija ir Latvija, – atliekų tvarkymo srityje užima aukštesnes vietas: Latvija – 21 (14 teigiamų balų), Estija – net 18 (17 teigiamų balų). Skaičiuojant nuo pradžios, ne nuo galo, Lietuva kartu su Malta dalijasi 24 ir 25 vietas.
Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad pagal balus šios srities šalys lyderės lenkia autsaideres 13 kartų, Lietuvą – daugiau kaip 4 kartus.
Liūdnos perspektyvos
„Per šį vertinimą išryškėjęs vaizdas patvirtina mano didelį susirūpinimą. Dar daug valstybių narių komunalines atliekas šalina sąvartynuose (tai blogiausias atliekų tvarkymo būdas), nors yra ir geresnių alternatyvų, ir struktūrinių fondų geresniems tvarkymo būdams finansuoti. Laidojami vertingi ištekliai, prarandama ekonominė nauda, atliekų tvarkymo sektoriuje nekuriama darbo vietų, kenkiama žmonių sveikatai ir aplinkai. Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis tokią padėtį sunku pateisinti“, – sakė už aplinkosaugą atsakingas Europos Komisijos narys Janezas Potočnikas.
Didžiausių trūkumų nustatyta šiose valstybėse narėse: Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Italijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Maltoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje (12-oje iš 27 ES šalių). Trūkumams priskiriama prasta atliekų prevencijos politika (arba tai, kad tokia politika apskritai neįgyvendinama), paskatų šalinti atliekas ne sąvartynuose stoka ir netinkama atliekų tvarkymo infrastruktūra, nes dauguma atliekų šalinama sąvartynuose, nepakankamai išnaudojamos kitos atliekų tvarkymo galimybės, kaip antai pakartotinis naudojimas ar perdirbimas. Tad perspektyvos – liūdnos.
Sunki pradžia
Paradoksalu, kad Lietuvoje nuolat kyla protestų prieš naujai statomus sąvartynus, nors ir šiuolaikiškus, tačiau alternatyvų vangiai ieško ir prie naujų įpročių sunkiai pratinasi ir Vyriausybės, ir patys žmonės.
Pati atliekų perdirbimo pradžia – šiukšlių rūšiavimas, tačiau neseniai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas parodė, kad nuolatos rūšiuoja atliekas tik maždaug trečdalis šalies gyventojų, tik 15 proc. iš jų rūšiuoja viską, kas gali būti perdirbta. Kiti du trečdaliai Lietuvos žmonių iš viso to nedaro arba rūšiuoja tik kartais.
Rūšiuoti atliekas lietuvius labiau skatina ne ekonominiai, o ekologiniai motyvai. Daugiau nei 50 proc. rūšiuojančiųjų nurodė, kad juos skatina noras sumažinti aplinkos taršą ir saugoti senkančius gamtos išteklius. Trečdalį motyvuoja ir tai, kad rūšiuoti tiesiog nėra sudėtinga. Taip pat trečdaliui gyventojų rūpi ir į sąvartynus patenkančių šiukšlių kiekio mažinimas.
Gyventojai, paklausti, kokias atliekas rūšiuoja, dažniausiai nurodė stiklą, popierių ir plastiką. Šias žaliavas antriniam perdirbimui atiduoda net 80–90 proc. rūšiuojančiųjų. Tik kas penktas iš jų rūšiuoja maisto ir gėrimų dėžutes, skardines, kompostuoja maisto ir daržo atliekas.
Tiki tik ekologija
Mažesnis kiekis atliekų šiukšliadėžėse ir teigiamas poveikis Lietuvos ekonomikai yra santykinai nesvarbūs. Tai rūpi tik atitinkamai 16 ir 11 proc. apklaustųjų. Įdomu, kad kaltės jausmo vedamas atliekas rūšiuoja kas dešimtas, o kaimynų ar draugų pavyzdžiu paseka viso labo 6 proc. rūšiuojančiųjų. „Gyvenu naujame daugiabučių kvartale, kuriame pastatyti ir spalvoti konteineriai atliekoms rūšiuoti. Mano kaimynai – jauni, išsilavinę žmonės. Kiek pastebiu, dauguma jų rūšiuoja atliekas. Versti viską į vieną konteinerį ne tik neleidžia sąžinė, bet ir gėda prieš kaimynus“, – teigė vienas iš apklausos dalyvių.
Lietuviai, kurie atliekų nerūšiuoja, dažniausiai teigia to nedarantys dėl to, kad šalia jų namų nėra rūšiuoti skirtų konteinerių. Tačiau, Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje jų – jau gana daug. Pavyzdžiui, Kauno mieste ir rajone įrengtos net 1 223 antrinių žaliavų konteinerių aikštelės, Vilniaus mieste ir rajone – 1 192, Klaipėdos mieste ir rajone – 460. Lietuvoje viena antrinių žaliavų konteinerių aikštelė tenka vidutiniškai 388 gyventojams.
Beveik 30 proc. visiškai atliekų nerūšiuojančių lietuvių teigia, kad tam namuose neturi pakankamai vietos. Kita svarbi priežastis – įsitikinimas, kad rūšiavimas yra beprasmis užsiėmimas. Šią priežastį nurodė beveik kas ketvirtas respondentas.
Ir kitos sociologinės apklausos rodo, kad Lietuvoje šiukšlės dažniausiai rūšiuojamos ekologiniais motyvais, ekonomine šio įpročio nauda (sakykim, darbo vietų kūrimu, galimybe atliekas panaudoti energijai gaminti) nelabai tikima.
Sąvartynų nebeliko
Pamažu įveikus kliūtis, susiformavus teigiamiems gyventojų įpročiams ir, žinoma, vyriausybėms dedant pakankamai pastangų, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje veikia visapusiškos atliekų surinkimo sistemos, o į sąvartynus išvežama mažiau nei 5 proc. atliekų. Šiose šalyse gerai išvystytos perdirbimo sistemos, užtikrinamas pakankamas apdorojimo pajėgumas ir veiksmingas biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas.
Kelios šalys padarė sparčią pažangą – daugiausia atliekų šalinusios sąvartynuose, dabar jų iš esmės visiškai atsisakė. Tačiau net veiksmingiausiai atliekas tvarkančioms šalims kyla įvairių, kaip antai atliekų prevencijos gerinimo ir perteklinių deginimo sektoriaus gamybos pajėgumų panaudojimo, problemų. Tai gali trukdyti užtikrinti perdirbimą, be to, gali prireikti importuoti atliekų deginimo įrenginiams.
Sulauksime atskiro plano
Nors dėl atliekų tvarkymo parengta nemažai direktyvų, šiam tikslui skiriama nemažai lėšų, pasinaudodama šia ataskaita Europos Komisija parengs atskirus veiksmų planus dešimčiai prasčiausiai atliekas tvarkančių valstybių. Šį rudenį minėti planai dvišaliuose seminaruose bus aptariami su nacionalinėmis institucijomis; pirmasis seminaras vyks rugsėjį Prahoje. Veiksmų planai padės skleisti geriausią patirtį, juose bus pateikiamos šalims pritaikytos rekomendacijos, kaip pagerinti atliekų tvarkymą pasinaudojant ekonominėmis, teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis bei ES struktūriniais fondais.
Komisija siekia panaudoti ES struktūrinius fondus taip, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ES atliekų tvarkymo politikos tikslams. Įgyvendinant siūlomą 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą bus užtikrinta, kad ES pinigai į atliekų tvarkymo projektus būtų investuojami tik tuomet, kai projektai iš anksto atitinka tam tikras sąlygas, įskaitant atliekų tvarkymo planų sudarymą pagal Pagrindų direktyvą dėl atliekų ir atliekų hierarchijos laikymąsi; pirmenybė teiktina atliekų prevencijai, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui, o ne deginimui gaminant energiją, atliekų šalinimas sąvartynuose arba deginimas negaminant energijos turėtų būti kraštutinė priemonė.
Neseniai Komisijos parengtame tyrime įvertinta, kad visapusiškai įgyvendinus ES atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus būtų galima sutaupyti 72 mlrd. eurų per metus, padidinti atliekų tvarkymo ir perdirbimo sektoriaus metinę apyvartą 42 mlrd. eurų ir iki 2020 m. sukurti daugiau kaip 400 tūkst. darbo vietų.