Nors Lietuva ir vadinama gintaro šalimi, daugiausiai šios žaliavos išteklių glūdį visai ne Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros teritorijoje, o Kaliningrado srityje – net 95 proc. viso Baltijos gintaro išteklių. Būtent iš ten ilgą laiką gintaras įvairiems gintaro dirbiniams ir atkeliaudavo iki 2013 metų, kada prekybiniai ryšiai su Rusija (Kaliningrado sritis priklauso Rusijai) buvo nutraukti.
Kas apskritai yra gintaras?
Yra įvairiausiu mitų ir legendų, pasakojimų, kas yra gintaras. Juos kūrė ne tik Baltijos, bet ir tolimesnių regionų gyventojai. Vienas geriausiai žinomų yra įžymaus romėnų poeto Ovidijaus pačioje mūsų eros pradžioje sueiliuotas mitas apie Fajetoną, kurio tragiškame finale aiškinama gintaro kilmė. Gintaras, pasak Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną. Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimena ir seserys labai jo gailėjusios ir smarkiai raudojusios. Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais. Nuo tų medžių šakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.
Kad ir kokie gražūs būtų mitai apie gintaro kilmę, iš tikrųjų gintaras formavosi eoceno epochos metu, kai Baltijos jūros baseine vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai. Baltijos gintaras arba sukcinitas – išskirtinės rūšies gintaras, daugiausiai randamas tik Baltijos jūros regione.
Prieš maždaug 50 mln. metų šiose vietose klimatas buvo šiltas, vešėjo masyvūs subtropikų miškai, kuriuose, manoma, augo ąžuolai, sakingi sciadopičiai, sakingos pušys, sakingos araukarijos. Spygliuočių sakai sukietėdavo ir per daug metų upės juos nunešdavo į žemesnius vandens telkinius: ežerus, jūras. Prieš 40 mln. metų susiformavusi Eridano upė ir jos intakai išgraužė Baltijos dubumą ir išplovė didžiąją viso gintaro dalį. Didžiausia dalis gintaro susikaupė ties upės delta, kur dabar yra Palvininkų (Jantarno, Kaliningrado sritis) telkinys. Iš ten jūrų srovės jį išnešiojo po visą Baltijos jūros pakrantę. Daugiausiai išnašų nusėdo dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pakrantėse. Manoma, kad eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 1 mln. tonų gintaro. Tai ribotas išteklius, kurio daugiau net ir tolimoje ateityje neatsiras.
Baltijos gintaro mažesniais kiekiais randama ir Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos pakrantėse, o po žeme – ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.
Telkinys – Kuršių mariose
Kai prekyba su Rusija nutrūko, gintaro mėgėjai pradėjo svarstyti, kad reikėtų pasinaudoti mūsų šalies teritorijoje esančiais gintaro ištekliais. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, Kuršių mariose yra vienas parengtiniai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys, kurio ištekliai sudaro apie 112 tonų. Prognoziniai ištekliai (apie 220 t) apskaičiuoti trijuose perspektyviuose gintaro išplitimo plotuose. Šiuo metu nauji gintaro telkiniai nėra žvalgomi. Būtent Juodkrantėje esantis gintaro telkinys tapo viltis gintaro mėgėjams. Tačiau idėja čia išgauti šį išteklių pramoniniu būdu dar nėra įgyvendinta: 2014 ir 2016 m. buvo paskelbti konkursai lietuviškam gintarui išgauti ties Juodkrante, bet nei vienu atveju neatsirado investuotojų. Verslininkai kalba, kad juos pirmiausia gąsdina dideli mokesčiai.
Daugėja „gintaro medžiotojų“
Tačiau tikrieji gintaro mėgėjai nelaukia, kol ši žaliava bus išgaunama pramoniniu būdu. Gyvenantys pajūryje tikrai yra pastebėję po audros Baltijos jūros pakrantėje besiburiuojančius žmones. Nors dalis jų galimai tik grožisi gamta, tarp jų tikrai yra vadinamųjų „gintaro medžiotojų“, kurie žino, kad po audros jūros bangos ir povandeninės srovės nuo dugno pakėlė dumblą, kuriame be žolių ir medžių šakelių, nuolaužų, gali būti ir gintaro gabalėlių. Rankose turėdami graibštus ar kitus panašius įrankius, jei brenda į vandenį ir gaudo tą dumblą, kuriame vėliau ieško gintaro.
Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius GRYNAS.lt pasakoja, kad tokių „gintaro medžiotojų“ parko teritorijoje po kiekvienos audros galima suskaičiuoti apie kelias dešimtis. Tai visiškai legali veikla, anot direktoriaus, jau tapusi puikia pramoga. Kita vertus, yra gintaro gaudytojų, kurie vėliau jį parduoda gintaro meistrams, perdirbėjams.
„Gintaro gaudymas nėra reglamentuotas įstatymų, priklauso tik nuo to, ar yra gintaro. Jo gaudytojų gretas kažkiek lemia šio ištekliaus pasiūla ir paklausa. Šiuo metu yra suaktyvėjęs gintaro gaudymas, nes stipriai išaugusios gintaro kaip žaliavos kainos. Gintarą naudoja amatininkai, kurie daro papuošalus. Be abejo, yra žmonių, kurie gintarą gaudo pramogaudami, turi tokį hobį“, – aiškina D. Nicius.
Tačiau kadaise toks gintaro gaudymas pajūryje buvo griežtai reglamentuotas. Pajūrio regioninio parko direktorius pasakoja, kad parko direkcijoje Karklėje eksponuojama 1664 metų gintaro gaudytojų priesaiką pavadinimu „Gintaro žvejų priesaika“ (yra vokiečių ir lietuvių kalbomis), kurią privalėdavo pasirašyti visi, ketinantys gaudyti gintarą. Pasirašę priesaiką, jie gaudavo žetoną, kuris liudijo jų teisę užsiimti šia veikla.
„Tada gintaro gaudymas buvo traktuojamas kaip valstybės turto naudojimas, o gintaras – valstybės išteklius. Norėdami gaudyti gintarą, priekrantėj gyvenantys žmonės turėdavo pasirašyti priesaiką, be kurios gintaro gaudyti buvo negalima. Kad ta taisyklė galiotų, buvo tam tikros numatytos poveikio priemonės, pavyzdžiui, pajūryje pastatomos kartuvės. Jei kas nors nesilaikys taisyklių, keliaus į kartuves. Rašytiniuose šaltiniuose, kiek teko kalbėti su istorikais, sunku rasti įrodymų, kad tos kartuvės buvo panaudotos, bet fizinės bausmės už nurodymų nepaisymą, pasak istorikų, buvo taikomos. Tokios kaip pirštų nukirtimas nepaklusniems ar pan. Karklėje žmonės radę du tokius žetonus, kurie gali būti 200 metų senumo ir yra tam tikras verslo liudijimo atitikmuo, kurį turint galima gaudyti gintarą“, – pasakojimais apie gintaro verslą senovėje pasakoja D. Nicius, pridurdamas, kad dabar gaudyti gintarą galima be jokiu leidimų, nėra ribojamas gaudymo laikotarpis ar kiekis.
Audra – ženklas, kad galima ieškoti gintaro
Vienas iš gintaro išteklių Baltijos jūroje pasipildymo šaltinių uosto kanalo gilinimas. Jį gilinant, kaupiasi sąnašos, kurios išpilamos į jūrą (yra laidojimo rajonai). Jeigu ten yra gintarų, tai jūra juos išplauna. D. Nicius aiškina, kad gintarą reikia gaudyti prasiautus didelei audrai, kai krantą skalauja įsisiautusi jūrą ir didelis vėjas kelia bangas. Esant tokioms sąlygoms, kaip jau buvo minėta, povandeninės srovės ir didelis vėjas nuo jūros dugno pakelia ten esantį dumblą, kuriame tarp šakų ir medžių nuolaužų gali būti ir gintaro gabalėlių.
„Kuo blogesnis oras, tuo gintaro daugiau, kuo labiau vėjuota, tuo didesnė tikimybė, kad tą gintarą pagaus vandens srovė ir bangos išmes į krantą. Profesionalai žino, kad gintaro gausumas priklauso nuo tam tikrų sąlygų: turi būti ne tik bangos, bet ir atitinkama vėjo kryptis, kad pakeltų sąnašas iš dugno. Taip pat dažniausiai gintaras gaudomas ne per pačias audras, o po audrų, kai jūra šiek tiek nurimsta, kai vėjas šiek tiek nurimsta, tada būna tas pagrindinis metimas. Tų tikrųjų audrų metu, tikrieji gintaro medžiotojai į jūrą nelenda, gali įtraukti srovės ir sąnašų nelabai meta“, – pabrėžia Pajūrio regioninio parko direktorius.
Tiesa, pašnekovas juokauja, kad patyrę gintaro gaudytojai žino daugiau šio amato paslapčių. Pavyzdžiui, potencialias vietas, kur gali būti daugiausiai gintaro gabalėlių ir kaip tas vietas atpažinti.
„Būna, kad žmonės, kurie nežino tokių nerašytų taisyklių, vos tik kilus audrai, apspinta pajūrį ir laukia, kol išmes gintaro. Bet mėgėjai gaudytojai dar turėtų įvertinti situaciją, ar verta būtent toje vietoje gaudyti gintarą. Tai galima nuspręsti pagal paukščių buriavimosi vietą. Reikia išeiti ir stebėti paukščius, jei skraido virš vandens, vadinasi, toje vietoje, virš kurios buriuojasi, reikia eiti ieškoti gintaro. Tiesiog paukščiai tose sąnašose, kuriose būna ir gintaro, ieško maisto. Ir žmonės tikrai seka, po audros galima pačiose netikėčiausiose vietose pajūryje pamatyti kelias dešimtis žmonių, gaudančių gintarą“, – tikina pašnekovas.
Gintaro gaudymas laikomas tradicija
Pajūrio regioninio parko direkcija, matydama nemažą užsienio turistų ir pačių lietuvių susidomėjimą gintaro gaudymu, kartu su patyriais gidais ėmėsi edukacinės veiklos: atvykusiems į parko direkciją, pasakoja apie gintaro gaudymą kaip amatą, moko naudotis įrankiais, kuriais gaudomas gintaras. Taip pat eksponuoja su gintaro gaudymu susijusius eksponatus (įrankius, gintaro gaudytojų priesaiką ir pan.). Regioninio parko direktorius D. Nicius sako, kad žmonėms tai labai įdomu, tačiau pamėginti ryžtasi ne visi: sustabdo oro sąlygos.
„Savo lankytojų centre mes dalį ekspozicijos ir skiriame gintaro gaudymui. Bandome žmones supažindinti su tuo ir suteikti galimybę pačiam pamėginti. Aišku, tai priklauso nuo oro sąlygų, kai gražus oras žmogus turi entuziazmo, bet per audrą jau vienetai nori išbandyti šią pramogą. Be to, sunku nuspėti, kada galima rengti kokią ekskursiją ar kitą edukacinę veiklą, dėl nenuspėjamų oro sąlygų. Paprastai mes supažindiname su įrankiais, o pažinimo džiaugsmas priklauso nuo nusiteikimo ir oro sąlygų“, – pabrėžia pašnekovas.
Anot D. Niciaus, Lietuvoje žmonės gintarą gaudo tiesiog dėl pažinimo džiaugsmo: „Ne vienas žmogus užsikrečia nuo kitų. Lankytojų srautas nemažas iš užsienio valstybių, jie kažkokiais būdais sužino apie tokią pramogą ir tam ryžtasi. Po ekskursijų buvo ne vienas atvejis, kai lankytojai iš užsienio, išbandę šią pramogą, atvažiuoja dar kartą savarankiškai, vieni, kokiai savaitei į Karklę ir gaudo gintarą, jiems smagu, įdomu.“
Greitai populiarėjant gintaro gaudymui Baltijos jūroje, Pajūrio regioninio parko direkcija ketina inicijuoti, kad gintaro gaudymas būtų įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.