Minėtos veiklos yra skirtos Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos remiamo projekto „Savanoris – miškui brolis“ tikslams pasiekti. Rengiant savanoriškos miško ekosistemų stebėsenos metodiką labai svarbu pasirinkti tas organizmų rūšis, kurių aptikimo pokyčiai leistų objektyviai įvertinti tiriamos vietovės teigiamų ar neigiamų faktorių įtaką biologinės įvairovės išsaugojimui.
Miškai yra pagrindinė ekosistema Lietuvoje. Juose sutinkama ir didžiausia biologinė įvairovė lyginant su kitomis šalyje esančiomis ekosistemomis. Todėl jiems ir turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys tiek tyrimų tiek ir išsaugojimo prasme. Lietuvos augmenija botaniniu–geografiniu požiūriu yra savita, nes plyti borealinių spygliuočių ir vidutinių platumų plačialapių miškų juostų sandūroje. Nuo augalijos tiesiogiai priklauso ir visų kitų organizmų pasiskirstymas. Taigi, Lietuvoje yra aptinkami tiek su spygliuočių tiek ir su plačialapių miškais susiję grybų bei gyvūnų rūšys.
Dėl paskutinius kelis šimtmečius Europoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje, sparčiai didėjusio žmonių skaičiaus, miškai buvo kertami ir paverčiami žemės ūkio paskirties žeme. O ir pats išlikęs miškas dėl nuolatinio medienos ir jos produktų poreikio didėjimo, intensyviai buvo kertamas. Dabar senas, žmogaus veiklos mažai paliestas natūralus miškas jau yra didelė retenybė. Netgi gamtine prasme geram stovyje esantį pusiau natūralų mišką yra sunku rasti. Rūšys, prisitaikiusios prie tam tikrų buveinių, tokių kaip seni lapuočiai medžiai, stuobriai, virtėliai, apdegę kelmai ar šlapios vietos, negali išlikti miškuose, kuriuose intensyviai ūkininkaujama, nes juose šie visi minėti elementai yra pašalinami sanitarinių ar kitokių kirtimų metu ar nusausinant mišką.
Daliai rūšių reikia ilgai trunkančio miško tęstinumo, nes jos lėtai plinta, arba joms reikalingas specifinis mikroklimatas; tokių rūšių taip pat neaptinkama ūkiniuose miškuose dėl trumpo medyno rotacijos (gyvavimo) laiko (pvz. pušis natūraliomis sąlygomis nuo daigo sudygimo iki stambaus virtėlio visiško supuvimo gali egzistuoti iki 400–500 metų, tuo tarpu ūkiniuose miškuose jos amžius sutrumpinamas tik iki 100 metų, o ąžuolo dar daugiau: nuo 500–700 metų natūralaus egzistavimo iki 120 metų). Jas paprastai pakeičia lengviau prisitaikančios rūšys. Tikslų biologinės įvairovės netekimą ir dabartinį rūšių statusą sunku įvertinti, nes nėra išsamių duomenų iš įvairių vietų, turimi tik fragmentiški duomenys iš geriau ištirtų atskirų miškų.
Pagal sugebėjimą prisitaikyti aplinkoje, rūšys yra skirstomos į:
Generalistines – kurios lengvai prisitaiko prie kintančių sąlygų, yra plačiai išplitę ir joms negresia išnykimo pavojus;
Indikatorines – kurios reikalauja geresnės aplinkos kokybės sąlygų, tam tikrų substratų ir yra apyretės;
Specializuotas – kurios, reikalauja tam tikrų specifinių sąlygų gyvavimui ir išnyksta, jei sąlygos stipriai pasikeičia. Daugeliu atveju tai yra Raudonosios knygos rūšys.
Dažnai indikatorinės ir specializuotos rūšys yra vadinamos bendru terminu kaip „indikatorinės rūšys“.
Daugelyje ekologinių bendrijų dominuoja tik kelios rūšys, o dauguma būna negausios. Gausios dominuojančios rūšys paprastai yra labai paplitusios regioniniu mastu. Kadangi tokioms rūšims būdingos geros plitimo savybės ir joms nereikia specialių buveinių sąlygų, jos yra dažnos įvairiuose miško tipuose esant įvairaus intensyvumo ūkininkavimui.
Rūšių įvairovė ir retų rūšių buvimas yra dažnai naudojami kriterijai, kuriais remiantis atrenkamos gamtiniu požiūriu vertingiausios vietos ir vykdomi įvairūs gamtos monitoringai. Tačiau įvertinti visą ar beveik visą įvairovę (visas rūšis) užima ypač daug laiko ir brangiai kainuoja (reikia pasitelkti į pagalbą įvairias organizmų grupes tyrinėjančius specialistus), todėl šis metodas vis dėlto neretai yra pakeičiamas paprastesniu. Naudoti pakaitines (indikatorines) rūšis nustatyti retų rūšių galimo buvimo vietoms yra gera alternatyva, kuri dažnai naudojama praktikoje. Nedidelio kiekio atrinktų indikatorinių rūšių inventorizacija paprastai yra daug efektyvesnė nei plataus masto visos floros tyrimai, ypač dirbant didesnėje teritorijoje.
Parinktų indikatorinių rūšių naudojimas įvertinant teritorijas gali daug varijuoti priklausomai nuo tyrimams skirto laiko ir tyrimo laipsnio, bet toks metodas gali teikti geros informacijos, lyginant skirtingas teritorijas geografiškai panašiomis sąlygomis. Senųjų miškų rūšies–indikatoriaus sąvoką pirmasis pavartojo F. Rose 1976 metais, sudarydamas ekologinio tęstinumo rodiklį, kuris buvo naudojamas tam tikros dalies Anglijos miškų vertingumui įvertinti. Nuo to laiko indikatorinių rūšių sąvoka plačiai paplito ir dabar naudojama atliekant įvairius miško biologinio vertingumo nustatymo tyrimus. Indikatorinės rūšys buvo naudojamos nustatant kertines miško buveines įvairiose Šiaurės Europos šalyse.
Specializuotos (indikatorinės) rūšys rodo specifinių buveinės sąlygų buvimą ir tikėtiną galimybę esant kitų, mažiau jautrių (generalistinių) rūšių.
Kriptogamai, t.y. sporomis besidauginantys organizmai (sporiniai induočiai, grybai, kerpės, samanos) yra plačiai naudojami biologinės įvairovės apsaugos studijose, nes didžioji dauguma jų rūšių gali būti tiriamos ištisus metus ir nemažai jų aptinkama ant senų medžių ar negyvos medienos, t. y. ant kertinių sengirių elementų.
Yra pripažinta, kad epifitinės (ant medžių augančios) kerpės, ypač retosios rūšys, ko gero, dėl ribotų savo plitimo galimybių yra geros miško tęstinumo ir apsaugos statuso indikatorės vidutinių platumų ir šiauriniuose spygliuočių miškuose. Epifitinės kerpės dažnai naudojamos ir aplinkos stebėsenai (monitoringui), nes jos priklauso nuo atmosferos vandens šaltinių ir neorganinių maisto medžiagų, neimdamos nieko iš substrato.
Kaip pavyzdį galima paimti M. Kuusinen teiginį, kad kerpės Lobaria pulmonaria, Nephroma spp., Pannaria pezizoides ir Parmeliella triptophylla yra ilgo miško tęstinumo indikatorės Suomijoje. Iš to galima daryti išvadą, kad tokios indikatorinės rūšys gali būti naudojamos nustatant kertines buveines kaip svarbiausias teritorijas daugeliui specializuotų rūšių, o tuo pačių ir sąlygų miške prastėjimą, jei tokių rūšių nesutinkama.
Grybai yra pagrindiniai medienos pūdymo agentai sausumos buveinėse ir jie atveria medieną kitiems organizmams apsigyventi. Medienos grybai sudaro gausią organizmų grupę. Daug jų rūšių yra tiesiogiai susijusios su negyvos medienos skaidymu, taip pat su miško paklotės skaidymu, mikorize.
Projekto „Savanoris – miškui brolis“ metu stebėsenai jau yra atrinktos indikatorinės grybų, kerpių, samanų, induočių augalų, paukščių, varliagyvių ir roplių rūšys. Jų ilgalaikiai gausos pokyčio stebėjimai miškuose leis įvertinti miškų būklę, jos gerėjimo/blogėjimo tendencijas, žvelgiant iš ekologinės pusės, kur kiekvienas organizmas gamtoje yra reikalingas ir atlieka savo funkcijas.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos remiamą paprojektį „SAVANORIS – MIŠKUI BROLIS“ (Įgyvendinimo sutarties Nr. CH–5–FM–1/56). Gamtininkų klubo „ORNI“ vykdomo paprojekčio tikslas – sustiprinti klubo pajėgumus, suformuojant prie jo veikiantį savanorių miško ekosistemų būklės stebėseną vykdysiančių tyrėjų (stebėtojų) tinklą, kuris pagal ilgalaikę programą vykdytų miško ekosistemų būklės visuomeninę stebėseną. Norėdami gauti daugiau informacijos apie aplinkos stebėjimo principus ir elementus, vykdomą projektą ar prisijungti prie stebėtojų tinklo, rašykite projekto koordinatoriams el. paštu orni@orni.lt
