Ar gali medinė architektūra tapti miesto istoriją ir jo ateities vizijas jungiančiu elementu? Norvegai sako „taip“. Ne tik sako, bet ir įrodo, kad medis, kaip statybinė medžiaga, gali būti sėkmingai sugrąžintas į miestus ir įgavęs naujas formas, tačiau išlaikęs savo prigimtines savybes harmoningai derėtų istorinėje miestų aplinkoje.
Medinių namukų sostinė
Toks yra vienas pagrindinių „Norwegian Wood“ projekto tikslų, kuris vietos ir tarptautinei publikai plačiau pristatytas dar 2008 m., kai šalies pietryčiuose plytintis Stavangerio miestas buvo tapęs Europos kultūros sostine. Projektas su šiuo Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiu miestu susijęs itin glaudžiai, galima sakyti, pats miestas suformavo sąlygas tokiam projektui atsirasti. Norvegijos miestuose ir miesteliuose nuo seno vyravo medinė architektūra, tačiau daugelis neatsispyrė laiko atneštoms naujovėms ir akmens, plytų, gelžbetonio statiniai tapo tokia pačia norma, kaip kadais medis.
Stavangeriui vis tik pavyko išsaugoti savo medinį veidą. Tradicija žemaaukščių namų statybai naudoti medį pokario metais leido jam išsaugoti savo charakterį, tad šiandien miestas, kuriame suskaičiuojama daugiau nei 8 000 medinių statinių, vadinamas Norvegijos medinių namukų sostine ar net didžiausiu mediniu miestu Europoje. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl spartaus ekonomikos augimo, kai vietoj mažų medinių namelių imta statyti didelių apimčių struktūras, šio miesto savitumui iškilo pavojus.
Medžio renesansas
„Norwegian Wood“ projektas sumanytas siekiant nubrėžti gaires, kurių miestas galėtų laikytis nesibaimindamas chaotiškos plėtros, taip pat tam, kad senosios tradicijos pintųsi su naujovėmis, ir miestas išlaikytų savo autentišką veidą. Projektas svarbus ne tik Stavangerio miestui ir regionui, bet ir visai šaliai, nes jo kūrėjai ir dalyviai siekia įrodyti, kad medis yra XXI a. statybinė medžiaga ir kad naujoji medienos inžinerija pajėgi sujungti tvarumą su medine statyba pačioje šiaurės architektūros žosmėje.
Projekto metu numatyta įgyvendinti 15 įvairiausios paskirties architektūros objektų, kurie tapdami tvarios statybos ir naujų medžio galybių studijos pavyzdžiais žymėtų naujo požiūrio ir laikmečio pradžią. Svarbiausios sąlygos buvo medžio, kaip struktūrinės konstrukcijos ir dengiančiosios medžiagos, platus panaudojimas. Vietos architektai bendradarbiavo su tarptautinėmis kompanijomis, kartu ieškojo sprendimo, kaip suderinti tradicinius ir naujausius medžio projektavimo būdus.
Didelis dėmesys medžiui, kaip statybinei medžiagai, – ne iš piršto laužtas. Medžiaga, iš kurios pastatytas statinys, lemia kur kas daugiau nei atskiros jo detalės. Rašytojas ir miestų planuotojas Charles Landry yra pasakęs „Materials matter“, t. y. medžiagos reiškia, yra svarbios, o pastatai skirtingais būdais mums kalba per savo medžiagiškumą.
Stavangerio universiteto profesorius Ib’as Omland’as ir prof. LeRoy’us Tonning’as savo mokslinėje studijoje apie miesto architektūros raidą nemažai dėmesio skiria miesto dvasios, atmosferos klausimui ir tai, kaip ji priklauso nuo materialių, medžiaginių formų bei veikia žmogų. Miestas, kaip ir kambarys, turi tam tikrą atmosferą, kuri gali būti šviesi, niūri, rami, žvali ir t. t. Žmogų, kuris negali būti emociškai „atjungtas“ nuo supančio pasaulio, vienokios ar kitokios aplinkos formų diktuojamos nuotaikos smelkte persmelkia.
Kai ateiname į miesto aikštę ar įžengiame į kokią gatvę, jų atmosfera kaip mat atitinkamai nuteikia. Už atskirus estetinius elementus mums svarbiau yra bendras miesto erdvės pojūtis. Atskiri architektūriniai dariniai miesto dvasią gali palaikyti darniai įsiliedami į visumą arba ją ardyti, t. y. kiekvienas statinys savo medžiagiškumu, estetine forma, pavidalu daro įtaką visumai, o tai reiškia, kad tą visumą, miesto atmosferą arba dvasią kuria materialios formos. Medžiaga, iš kurios pastatyta dauguma miesto statinių, apibrėžia, patikslina ir galutinai lemia miesto dvasią.
Medžio niekas neatstos
Medžio, kaip struktūrinės ir dengiančiosios medžiagos, naudojimas turi lemiamos įtakos tiek statinio, tiek miesto aplinkos suvokimui. Norvegų architektas, architektūros istorikas ir teoretikas Christian’as Norberg’as-Schulz’as apie medį rašė: „Medis mums vis dar daug reiškia... Medienos taikymas, rodos, patenkina tokį mūsų poreikį, kokio kitais būdais neįmanoma pasiekti. Vargu, ar kokia kita medžiaga, natūrali ar sintetinė, yra tokia turtinga kaip medis...
Medis yra „šilta medžiaga“. Jo paviršius niekada nebus monotoniškas, priešingai nei modernių sintetinių produktų, jo įvairovė begalinė. Medienos lankstumas ir galimybės ją formuoti, apdirbti fiziniu darbu bei paprastomis priemonėmis miestų erdves pripildė įvairiausių formų, stilių ir paskirties medinių statinių, iš kurių kiekvienas buvo vienintelis ir nepakartojamas, o tuo pačiu visi jie buvo vieningi, darniai besijungiantys į vieną visumą. Lengva suprasti medžio jėgą, kuri įkvepia. Natūrali medžio šiluma mums primena vasarą, gėles ir mišką.“
Medžiaga tradicinė – formos modernios
Štai keli įgyvendinti norvegų projekto pavyzdžiai: Sandnes’o paviljonas, Egenes Park’o apartamentų kompleksas ir terasiniai namai Marilunden’e.
Sandnes’o paviljonas yra statinys pėsčiųjų gatvės centre. Tai nauja erdvė, skirta renginiams, susitikimams ar prekybai. Savo konstrukcija jis yra tiek pat atviras, kiek ir uždaras ir labiau primena dengtą miesto aikštę nei nuo miesto erdvės atsiribojusį statinį. Organiškas ryšys su miesto ir gatvės erdve yra viena svarbiausių statinio vertybių. Įvykdyta ir pagrindinė projekto sąlyga: dominuojanti statybinė medžiaga – medis čia panaudotas kūrybingai ir naujoviškai, o kartu nenutolta nuo tradicijų. Siauroje gatvėje esančio pastato dvišlaitį stogą remia konstrukcijos, kurias virš žemės iškelia masyvios medinės atramos, nelygu medžių kamienai, laikantys savo stiklinį vainiką.
Stiklo stogas leidžia aiškiai parodyti sienų konstrukcijų jungtis, o tai svarbu norint pabrėžti edukacinę statinio funkciją. Nė viena iš atraminių kolonų nėra vertikali, jos visos kiek sulinkusios, lyg slegiamos nematomos jėgos. Ties „lūžio“ tašku, per vidurį, trys „susiūtos“ vienos kolonos dalys šauna į viršų, išsisklaidydamos į tris skirtingas puses. Gausybė varžtų, prilaikančių į medines atramas įterptus plieno implantus, atskleidžia tiek neįprastų, naujų medžio formų kūrimo galimybes, tiek ribotą medienos panaudojimą tokio tipo konstrukcijoms.
Egenes Park’as – tai 75 butų gyvenamasis kompleksas su vaikų darželiu pirmajame aukšte. Penkių aukštų pastatas – masyvi medinė konstrukcija. Fasadas ir interjeras, statinio detalės ir karkasas – viskas suformuota iš medžio. Stengiantis įgyvendinti tvarios statybos principus pasirinkta tik vietinė norvegiška mediena, o pastatas suprojektuotas taip, kad energijos butų švaistoma kuo mažiau. Vaikų darželio stogas dieną virsta žaidimų aikštele, o vakarais tampa vieša bendruomenės erdve. Projektą įkvėpė tradicinės medinės norvegiškos architektūros pavyzdžiai, tačiau aiškiai jaučiamas savitas, modernus statinio charakteris.
Marilunden’o projektas – tai terasinių dviaukščių medinių namų grupė. Projekto tikslas buvo pastatyti tvarius, mažai energijos naudojančius ir kokybiškus namus, sukurti pasyvaus namo standartą. Netaisyklingos stačiakampio formos namai pastatyti ant įprastų betono pamatų, ant kurių vos per kelias dienas iškilo pagrindinis statinio tūris. Marilunden‘o projektas – tai puikus medinių modulinių (surenkamų) namų pavyzdys. Karkasui ir dangai naudota vietinė mediena. Savo paprasta, asketiška forma, natūraliomis, nedažytomis medinėmis sienomis ši modernių namų grupė organiškai įsilieja į vietinę erdvę, tampa darniu miesto, gamtovaizdžio ir šiaurės kultūros elementu.