Turim sukrusti, kad nebūtin nenugrimztų mūsų protėvių vos ne rieškučiomis supilti,
gynėjų krauju aplaistyti istoriniai Lietuvos paminklai – piliakalniai.
Likimo lemta buvo mūsų protėviams gyventi girių apsuptyje, tiksliau, giriose. Juk ne veltui sakoma – lietuvis ir miškas neatskiriami. Linkęs pritarti Jūratės Statkutės de Rosales teiginiui, kad į šį Žemės kampelį mes iš niekur neatkeliavome nei per didįjį tautų kraustymąsi, nei vėliau: čia atsiradome, čia per amžius buvome, čia kol kas esame. Jokių kitų civilizacijų pėdsakų mūsų žemėje nėra. Tad nestebina, kad mūsų istoriniai paminklai tiesiogiai susieti su mišku ir, deja, daugiausia mediniai – neilgaamžiai, irstantys, lengvai sunaikinami.
Tik žemė, ant kurios jie stovėjo, dar išsaugojo ne tik jų buvimo, bet ir juos stačiusiųjų, prie jų gyvenusių žmonių pėdsakus. Tačiau miškas gyvena savo gyvenimą. Jis nemėgsta tuštumos. Jei tik žmogus netrukdo, sėja savo sėklas, leidžia daigus, įsigali, užimdamas vis naujus plotus. Taip jis užgožė daug piliakalnių, o ypač pilkapių, senovės gyvenviečių, kuriose glūdi daug vertingos medžiagos apie tų laikų gyvenimą – mūsų istorinę praeitį.
Dauguma piliakalnių apaugę mišku
Ant daugelio piliakalnių (Luokavos, Paplienijos, Daubarų, Ringovės, Dubių ir kt.) siūruoja augios giraitės, bet jų kontūrai dar matomi. O vidur girios ir toliau nuo gyvenviečių esantys jų tankmėse tiesiog prapuolę. Eiliniam grybautojui ar praeiviui tai tiesiog kalnelis 35 ar 72 miško kvartale. Tik miškininkai gali pasakyti, kokia tai kalvelė miško glūdumoje... Juolab kad nuo daugelio gelžbetoninių sovietmečiu statytų stulpelių vandalai nuplėšė metalinius informacinius skydelius, o Kultūros paveldo departamentas neišgali įrengti naujų. Kai kurios seniūnijos savaip juos „nusovietino“, nuo išlikusiųjų nukrapščiusios „TS“, nes jau trečią dešimtmetį laukia nesulaukia naujų nepriklausomos Lietuvos ženklų. Naivu tikėtis, kad tas pats departamentas puls rengti ekspedicijas ieškoti nežinomų piliakalnių, pilkapių, juos tvarkyti.
Rajoniniai kultūros paveldo sergėtojai į priekaištus apie apleistus paminklus atsako jau šleikštulį keliančia fraze: „Neskiria lėšų.“ Ir ramiai toliau sėdi minkštose kėdėse. O jei tų lėšų ir atsiranda, padėtis ne itin pasikeičia. Štai taip atrodo naujai „atrastas“ Mažųjų Žinėnų piliakalnis, jo tvarkymo darbams išleidus beveik milijoną litų – už 600 tūkst. litų nutiesė keliuką į Neries baigiamą nuardyti piliakalnio liekaną, 380 tūkst. litų išleido archeologiniams tyrinėjimams. Beje, stalą ir suolus po visų milijoninių tvarkymų padarė Kulvos seniūnija, nes valstybinių lėšų net informaciniam stendui neliko...
Išvalę turėtume pinigų
Jei visi galvotume apie istorinių vertybių išsaugojimą ateinančioms kartoms, tokių piliakalnių „atidengimui“ lėšų nei kiaurame valstybės biudžete, nei ES struktūriniuose fonduose ieškoti neprireiktų – jos ant pačių piliakalnių, pilkapių. Nukirtus archeologinių paminklų ribose augančius medžius bei juos pardavus nesunkiai galima susimokėti už darbus ir dar laiptams liktų. Gražiai sutarus, galima mediena atsiskaityti už tvarkymo darbus: kirtimą, kelmų rovimą, paviršiaus tvarkymą. Raunant kelmus derėtų pasikviesti archeologus, nes kartu su jais bus išjudintas ir kultūrinis sluoksnis.
Ne ant kiekvieno piliakalnio yra pakankamai vertingos medienos – menkesnę galima vietiniams gyventojams atiduoti malkoms išsikirsti. Miškuose ar šalia jų esančių piliakalnių medienos tvarkymo darbuose ir reikaluose galėtų talkinti miškininkai – jie geriau išmano tuos dalykus. Jau girdžiu priekaištus: iškirtę medžius, sudarkysime gamtovaizdį, kažkas prasuks versliuką, o piliakalniai vėl apžels.
Kaip žinoma, piliakalniai buvo supilti konkrečiam tikslui – medinei piliai ar apžvalgos bokštui statyti, kad pavojaus metu aplinkiniai gyventojai turėtų kur pasislėpti, apsiginti nuo priešų. Tad jų šlaituose ir aplinkoje medžiai būdavo kertami net tik gynybiniams įrenginiams statyti, bet ir tam, kad sėlinantis priešas negalėtų už jų slėptis. Pilies kieme, jei tik užteko erdvės jos gynėjams, jų niekas nekirto. Tad piliakalniai visu savo natūraliu grožiu ir didybe atsiveria tik iškirtus medžius, žole apsėjus šlaitus. Skeptikams siūlau aplankyti Medvėgalį, Bubių, Raginėnų, Vosgėlių, Seredžiaus, galiausiai – Kernavės piliakalnius ir įsitikinsite. Netgi pilies bokštas didingiau atrodo ant Gedimino kalno. Tik viską reikia daryti apgalvotai, atsargiai.
Medžių kirtimo formalumai taip pat turėtų būti nesunkiai sprendžiami, nes archeologinių paminklų zonoje jie savivaldybių žinioje. Taigi viskas vienose rankose. Taip turėtų būti. Neabejoju, kad ir šiuo atveju mūsų biurokratų armija gebės rasti įstatymuose plyšių savo galiai rodyti ne vien tam, kad būtų išsaugotas istorinis palikimas. Viskas vyktų dar paprasčiau, jeigu toks piliakalnių ir pilkapių tvarkymas būtų įteisintas kultūros paveldo saugojimo įstatyme.
Susitvarkyti turi dabartinė karta
Mano mintys kai kam bus ne prie širdies. Įžvelgs savotiško verslo propagandą, kitas nuodėmes – čia juk Lietuva, kurioje ne tik tyri lietūs lyja... Bet juk reikia kažką daryti, kad nebūtin nenugrimztų mūsų protėvių vos ne rieškučiomis supilti, gynėjų krauju aplaistyti istoriniai paminklai gamtoje – piliakalniai. Net netyrinėti, nežinomi, nes ne visi mūsų istorikų atrasti, aprašyti. Ir tai turi padaryti šios kartos lietuviai, nes globalios Lietuvos tautiečiams, jei tokia dar išliks, bus nė motais tie kalneliai.
Juk ir dabar pagrindiniai ES šulai, kad ir kaip stengtųsi jiems įtikti mūsų premjeras su svita, į Lietuvą žiūri taip, kaip britai anais laikais į Šiaurės Amerikos prerijas – bizonai laisvėje dar kai kur slampinėja, o indėnai rezervatuose baigia išmirti... Patys kalti. Vis kažkam stengiamės įtikti, tarsi būtume prasikaltę, kad čia esame, prie kažko prisijungti. Mes juk iki šiol dorai net nežinome, kiek yra tų piliakalnių mūsų žemėje.
Adolfas Tautavičius, vienas žymiausių Lietuvos archeologų, daug nuveikęs sudėtingomis sovietmečio sąlygomis, priskaičiavo 855 piliakalnius, nors Petras Tarasenka manė, kad jų Lietuvos žemėje turėtų būti per tūkstantį. Ko gero, jis arčiau tiesos, nes jau neliko tų žmonių, kurie, apie juos išgirdę iš senelių ir tėvų lūpų, galėjo žinias perduoti žvalgomųjų ekspedicijų dalyviams. O užrašyti jų pasakojimus nedaug raštingųjų susiprato... Antai senieji Batėgalos, Žinėnų, Skrebinų, Mykoliškių kaimų (Jonavos r.) gyventojai tą kalvą ant Neries kranto nuo seno Pilma, Pilimi vadino, bet tik 1989 m. archeologai ją piliakalniu pripažino. Neatkasę tikrojo jo vardo, Mažųjų Žinėnų piliakalniu pavadino.
Nedaug jo ir beliko, nors jį 2009–2010 m. tyrinėjęs archeologas dr. Gintautas Zabiela teigia, kad tai vienas iš „mįslingiausių objektų tarp senųjų Lietuvos įtvirtinimų, kurį pirmiausia reikia gelbėti nuo nuolatinio irimo. Tik taip užtikrinsime jo kuklios materialinės kultūros išlikimą, kurios platesni tyrimai įmanomi tik pasitelkus šiuolaikines technologijas.“ Niekas jo negelbėja nuo pat „atradimo“ – Neris kasmet pasiima savo dalį. Jai tai daryti dar padeda virstantys medžiai. Taip saugant gali nelikti ką tirti ir pasitelkus šiuolaikines technologijas...
Labai menkai ištirti
O kiek tokių neatrastų, galbūt dar mįslingesnių, jau suarta, nukasta ar užstatyta! Net gerai žinomi piliakalniai dar neatskleidė savų paslapčių, kurios geriau padėtų suvokti mums savo istorinę praeitį, nes niekas jų to neklausė. Kiek pavyko surinkti žinių – iki Antrojo pasaulinio karo buvo kasinėti tik 23 piliakalniai. Nuo 1951 iki 1987 m. archeologų dėmesio sulaukė dar 80 piliakalnių. Taigi summa summarum savo paslaptis iš dalies atvėrė 103 piliakalniai. Ir tai buvo padaryta bene per 62 metus. Jei tokiais tempais ir toliau jie bus tyrinėjami, likusiems prireiks mažiausiai dar 300 metų. Deja, mūsų piliakalniai – ne inkų ar majų šventovės, kurios dar tiek pat amžių gali išstovėti – išnyks kaip ant jų stovėjusių medinių pilių dūmai...
Mes dorai iki šiol nežinome, kur palaidoti mūsų didieji kunigaikščiai. Niekas negali net parodyti, kur ilsisi Vytauto Didžiojo palaikai, nors dokumentai byloja, kad jis palaidotas Vilniaus katedroje šalia žmonos ir kitų didikų. O norėdamas pagerbti Jogailą be didelio vargo jo karstą radau Krokuvos Vavelio katedroje. Lenkija ne mažiau kentėjo nuo carinės ir proletariato Rusijos diktatūros, siaubė ją ir hitlerininkai, kitos negandos, bet sugebėjo išsaugoti. Vėlei ne lietuviams, o lenkams parūpo, kur iš tiesų vyko Žalgirio mūšis, nes dabar tariamoje mūšio vietoje 1958–1990 m. surengtos archeologų ekspedicijos nerado mūšyje kritusių karių palaikų. O juk vien kryžiuočių ir samdinių, vokiečių skaičiavimais, krito per 18 tūkstančių. O kur dar mūsiškių, lenkų, gudų palaikai? Taigi kalnas griaučių!
Ne geriau ir su pilkapiais
Apie senųjų pilkapių, kitų praeities kapaviečių būklę baisu net užsiminti – medžiais ir krūmais apžėlusios, jos baigia pranykti. Galima būtų panašiu būdu iškirtus medžius ir šiuos paminklus sutvarkyti bei dorai paženklinti. Kultūros paveldo departamentas, plačiau pareklamavęs, tam darbui vasaros atostogų metu galėtų pasitelkti moksleivius, studentus. Tai būtų ne tik kilnus darbas, bet ir patriotinis auklėjimas.
Rengiame ekspedicijas tremtinių kapavietėms Sibire tvarkyti, netgi įsteigėme kultūros paveldo atašė Rusijoje lietuvių kapams prižiūrėti, mokome afganus,kaip išsaugoti kultūros paveldą, pamiršę savo protėvių kapus, kuriuos baigia nusiaubti moderniausia technika apsiginklavę juodieji archeologai. Ir ne tik pilkapius – iššniukštinėti piliakalniai, papilių gyvenvietės, dvarų ir net stambesnių sodybų teritorijos. Radiniai, deja, ne istorikų ar archeologų rankose. Valstybinį požiūrį į mūsų praeities paminklus bene geriausiai iliustruoja nuotraukos. Šiuo metu taip paženklinta P. Tarasenkos atrasta, o dabar vešliu beržynu tapusi Saleninkų akmens amžiaus stovykla...