Gamtoje ieškant darnos
Taikliai pastebėjo pernai išleistos solidžios ir gausiai iliustruotos knygos „Žemaitijos miškuose“ autoriai Gražina Sventickienė ir Jonas Danauskas teigdami, jog apsilankius Telšių miškų urėdijos interneto svetainėje pirmiausia į akis krenta Justino Marcinkevičiaus posmo pradžia „Kas aš be medžio, be žolės, be paukščio <...>“.
Pirmieji žodžiai – ne apie ekonominę miško naudą, nors ji labai svarbi, bet apie esminį žmogaus ir miško santykį. Šis santykis, perpintas su apdairia ir išmintinga ūkine veikla giriose, kūrybiškai ir profesionaliai įprasmintas telšiškių miškininkų plakate, kuriame simbolinis ąžuolas savo šakomis ir lapija tarsi seka nesibaigiančią miško priežiūros ir tvarkymo darbų sakmę. Jame ant storesnių ir plonesnių šakų, žyminčių darbų kryptis, „lapoja“ apie 100 gražiai tarpusavyje sutariančių įvairiausių darbų. Sveikas ir tvirtas ąžuolas liudija esminę miškininko misiją – nepažeidžiant gamtos dėsnių grandinės, siekti medžio ir žmogaus darnos.
„Žaliuoja“ ištisus metus
Kaune į Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete surengtą parodą „Sprendimų ratas“ užsukę lankytojai įsitikino, jog ne tik eglės visais metų laikais žaliuoja, bet ir telšiškių miškininkų plakate pavaizduotas darbų ir darbelių galiūnas ąžuolas.
„Simboliškai pasitelkę galingiausią Lietuvos medį per jo šakas, šakeles ir lapus nusprendėme parodyti visuomenei, kokius svarbiausius darbus ištisus metus dirba miškininkai“, – plakato sukūrimo idėją atskleidė pernai vadovavimo Telšių miškų urėdijai 25-metį šventęs urėdas Bronislovas Banys. Jis pastebėjo, kad knietėjo žmonėms, menkiau išmanantiems miškininkų darbų specifiką, tarsi akis atverti ir paneigti valstybinių miškų besigviešiančių asmenų samprotavimus, jog tokiuose miškuose miškininkai šeimininkauja neefektyviai, tarsi valstybės išlaikytiniai.
Urėdas prisiminė praėjusios kadencijos Vyriausybės neišmintingą mokestinę politiką, tačiau ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis valstybiniai miškininkai dirbo pelningai, taip pat įvairiausiais mokesčiais papildė šalies biudžetą.
„Mūsų sukurtas miškų priežiūros ir tvarkymo medis argumentuotai įrodo, kad giriose esame reikalingi ir naudingi, o galiūno lapai žaliuoja visais metų laikais, nes jiems nuvysti neleidžia nenutrūkstantys miškininkų darbai“, – šypsodamasis sako urėdas.
Plakato idėjos bendraautoriai urėdo pavaduotojas Arvydas Jokužys ir urėdijos miškų želdymo inžinierė Lina Servienė pastebėjo, jog šis simbolinis medis labai primena natūralų. Ir viename, ir kitame kyla vyraujančios šakos, kai kurios nustelbtos. Kaip ir su darbais urėdijoje – negali būti visi lygiaverčiai.
Telšiškiai į parodą buvo atsivežę ir dar vieną plakatą, sukurtą iš didžiojo darbų medžio vieno mažo lapelio. Jame vaizdžiai parodyta, kaip nelengvai padedant miškininkams kelią skinasi iš gilės prasikalęs ąžuoliukas, kol virsta medžiu. Iš daugelio didžiojo simbolinio medžio ąžuolo lapelių būtų galima nupiešti atskirus medžius su begale darbų.
Be miškininkų darbščių rankų jie būtų neįveikiami. Vadinasi, kol bus puoselėjamas urėdijoje sukurtas miškų priežiūros ir jų tvarkymo darbų medis, tol žaliuos Žemaitijos girios!
Tvirčiausia medžio šaka
Viena iš keturių galingiausių simbolinio medžio šakų – miškų atkūrimas ir įveisimas. Telšiškiai miškininkai šioje srityje šalyje nepralenkiami: per 10-metį žemės ūkiui netinkamose žemėse įveisė 1 000 hektarų naujo miško. Pernai balandžio mėnesį Ubiškės girininkijos Pavirvytės kaime surengta ne tik 1 000-ojo hektaro sodinimo talka, bet ir šventė, į kurią atvykęs telšiškius miškininkus pasveikino generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, buvo ir kitų garbių svečių. Jie kartu su kitais talkininkais pasodino 5 tūkstančius ąžuoliukų. Tūkstantojo hektaro ąžuolynas pažymėtas tautodailininko Stepono Kamino išdrožtu ženklu.
Kaip telšiškiai tapo šalyje lyderiai, įveisdami netinkamose žemės ūkiui žemėse naujus miškus?
Urėdas B. Banys prisimena, kad tai lėmė ne vienas veiksnys. Nuo pat 2002-ųjų, kai pradėta sodinti naujus miškus, palaikomi geri dalykiški ryšiai su Telšių apskrities viršininko administracija. Ji urėdijai perleido žemės ūkiui netinkamas valstybines žemes.
Daugelis plotų net ir kolūkių laikais buvo „nurašyti“, tačiau ne viena šalies urėdija ir tokių negalėjo gauti. Telšiškiai naują mišką veisė kantriai, ne kariaudami su gamta, o išsaugodami biologinę įvairovę.
Sodmenų ėmė iš savo 70 ha naujojo medelyno prie Tausalo ežero. Jis pradėjo veikti prieš 3–4 metus, dar neprasidėjus naujų miškų veisimo vajui. Savojo medelyno eglaičių sodinukai labai pravertė ir po didžiojo eglynų išdžiuvimo Žemaitijos giriose.
Daugiausiai naujo miško įveista 2002-aisiais ir 2003-iaisiais: atitinkamai 140 ha ir 152,2 ha. Didžiausi darbai gulė ant 3 iš 10 urėdijos girininkijų: Varnių girininkijoje naujo miško įveista 252,6 ha, Ubiškės – 206,43 ha, Telšių – 108,3 ha.
Eglynai žaliuoja daugiau kaip pusėje viso per dešimtmetį naujo miško urėdijoje įveisto ploto – 558,2 ha. Nemažas iššūkis miškininkams buvo beržų įveisimas. Pasak urėdo pavaduotojo A. Jokužio, dėl dirvos šiems medeliams sodinti paruošimo technologijos tartasi net su mokslininkais. Užtat beržynai atsidūrė antroje vietoje, siūruodami 213,8 ha, trečioje vietoje pasiliko juodalksniai, įveisti ūų,9 ha. Toliau eina pušelės - 82,1 ha, ąžuolai - 42,2 ha ir kt. medžių rūšys - 17,8 ha.
Kodėl per dešimtmetį tiek nedaug įveista ąžuolynų – tik 25,4 ha? B. Banio teigimu, ąžuolas mūsų krašto žemėms labai išrankus, jam išauginti reikalingos didelės investicijos. Urėdas mano, kad privačių žemių savininkai, įveisdami ąžuolynus, ko gero, labiau gundosi didžiulėmis europinėmis išmokomis, o ne galvoja apie medžio ateitį.
Jeigu jie pažvelgtų į urėdijos nupieštą miškininkų darbų medžio lapelį, kur pavaizduota, kiek reikia paplušėti, kol gilė tampa medžiu, ne vienam ūpas dingtų lengva ranka rinktis ąžuolų sodinukus. Bet ne visi geba pakelti akis į dangų ir pasigėrėti žėrinčia vaivorykštės juosta, o mieliau nudelbia žvilgsnį po kojomis į kiaulę-taupyklę.
