Neiškirsdama apie pusės kirtimui skirtų subrendusių medynų Lietuva pūdo nežmoniškus kiekius pinigų. Taip tvirtina Valstybinio miškotvarkos instituto vadovai. Jie pabrėžia, kad apie dešimtadalyje Lietuvos miškų šiuo metu situacija katastrofiška, o teiginiai apie beatodairiškai kertamus miškus – „bobučių lygio pasakos“.
Mediena tampa menkavertė
„Lietuvoje yra be proto daug perbrendusių medynų. Mes pūdome nežmoniškus kiekius pinigų“, - GRYNAS.lt sako Kaune įsikūrusio Valstybinio miškotvarkos instituto, užsiimančio miškų inventorizacija ir miškotvarkos projektų rengimu, direktoriaus pavaduotojas Martas Lynikas.
Jam pritaria ir instituto direktorius Alfredas Galaunė. „Apie pusė brandžių medynų, kurie skirti kirtimui, Lietuvoje neiškertami“, - kalba A. Galaunė.
Pavyzdžiu, kaip neracionaliai naudojami medžių resursai, pašnekovai pateikia įsigaliojusią praktiką su beržų kirtimais. M. Lyniko teigimu, beržą galima kirsti, kai jam yra suėję 61-eri metai. Tačiau valstybiniuose ūkiniuose miškuose, kurių paskirtis – tiekti medieną, šis medis kertamas gerokai vėliau.
„Vidutiniškai valstybiniuose miškuose kertame beržą, kai jam sueina 73-eji metai. Ir tas amžius nuolat didėja. Gamtinė branda yra 90 metų. Mes sparčiai artėjame prie šios ribos. Kuo ilgiau medžio nekertame, tuo jo mediena tampa labiau menkavertė“, - kalba M. Lynikas ir priduria kalbantis apie ketvirtos grupės miškus, kurių pagrindinis tikslas – tiekti medieną.
Beatodairiškas miškų saugojimas kenkia
Pašnekovo teigimu, kartais Lietuvoje pastebimas perdėtas miškų saugojimas, kuris neveda prie gero.
„Beatodairiškas miškų saugojimas kenkia. Galiu pateikti pavyzdį su Buktos mišku, priklausančiu Žuvinto biosferos rezervatui. Ten buvo įsteigta „Natūra 2000“ teritorija paukščių saugojimui. Gamtotvarkos plane buvo įrašyta, kad teritorijoje draudžiami sanitariniai kirtimai. Tačiau ten suvirto medžiai, juos užpuolė kenkėjai. Kadangi gamtotvarkos plane nurodyta, kad draudžiami sanitariniai kirtimai, gamtosaugininkai nieko negalėjo daryti“, - kurioziškos situacijos pradžią prisiminė M. Lynikas.
Pasak jo, tada gamtosaugininkai ėmė prašyti pataisyti miškotvarkos projektą taip, kad toje teritorijoje būtų galima vykdyti sanitarinius kirtimus.
„Žuvinto biosferos direktorius kartu su urėdija atsiuntė mums raštą ir sako: gelbėkit, ką nors darykit. Tačiau mes nieko negalime daryti, nes gamtotvarkos plane įrašyta, kad negalima kirsti ir viskas. Taip buvo pato situacija“, - nurodo M. Lynikas.
Neiškirtus medžių kurtinių neišsaugosi
„Lygiai tas pats yra su kurtiniais. Jų tuoktavietės turi būti atviros. Be miško kirtimo atviros tuoktavietės nesukursi. Kaip padaryti tą erdvę atvirą? Nebent sukeltum gaisrą, tačiau juk specialiai nekelsi. Vėl kyla klausimas, kaip išsaugoti kurtinį, jeigu tam tikrose vietose nekirsi pušynų?“, - kalba A. Galaunė.
Jis pabrėžia, kad kirtimai miškuose dažnai yra neišvengiami. „Jeigu nevykdysi kirtimų, prarasi kai kurias saugotinas rūšis, nes keisis šviesos režimas, miškas pradės tankėti ir kai kurios rūšys išnyks“, - kalba A. Galaunė.
Direktoriaus įsitikinimu, prižiūrint miškus būtina siekti balanso, o nepasiduoti požiūriui, kad miškų kirtimas savaime yra blogis.
„Mes visada kartojame tokią frazę: jeigu iki šiol miškuose vis dar randami saugomi augalai, vadinasi, ūkininkavimas miškuose yra vykdomas pakankamai gerai. Jeigu viskas būtų blogai, nieko neberastume“, - sako pašnekovas.
Katastrofiška padėtis – miškuose be šeimininkų
„Ten, kur ūkininkaujama, viskas yra OK. Tačiau yra problemos su rezervuotais miškais, kuriuose kol kas nėra savininkų. Ten yra baisi padėtis sanitariniu požiūriu. Medžiai išvirsta, niekas jų neprižiūri“, - problemą įvardija direktoriaus pavaduotojas M. Lynikas.
A. Galaunės teigimu, tokie miškai Lietuvoje užima daugiau nei 200 tūkst. hektarų plotą. „Dalis jų yra menkaverčiai ir savininkų juose ko gero neatsiras“, - nurodo A. Galaunė.
Šiuo metu Lietuvos miškai užima daugiau nei 2 mln. hektarų plotą. Taigi niekieno neprižiūrimi rezervaciniai miškai sudaro apie 10 proc. šalies miškų.
Kodėl dingsta saugomų paukščių lizdai
Pašnekovai pastebi dar vieną problemą – Lietuvoje nesant kompensacinio mechanizmo už privačiuose miškuose gyvenančių saugomų paukščių saugojimą, jų lizdų nelieka.
„Pagal dabar galiojančią tvarką, jeigu medyje saugomas paukštis turi susisukęs lizdą, kirtimai negalimi 200 metrų spinduliu. Toks spindulys apima 13,5 hektaro plotą. Jeigu savininkas turi normalų eglyną, iš kurio galėtų gauti 300 kubų medienos, jam nelieka nieko kito, kaip naktį ateiti ir tą medį su lizdu nupjauti. Mat jokio kompensacijos mechanizmo už tai, kad žmogus nevykdo kirtimo, nėra“, - sako M. Lynikas.
Jis pateikia pavyzdį, kaip į Valstybinį miškotvarkos institutą atvykę žmonės teiravosi, ką jiems daryti, kai nusipirkę miško, vėliau sužinojo, kad jame yra saugomo paukščio lizdas.
„Žmonės klausė: ką mums daryti? Jie sakė: pas mus miško nuosavybės dokumentuose visiškai jokio apribojimo nėra. Žmogus sakė: aš nusipirkau mišką, ateinu išsirašyti leidimą kirtimui ir man sako: pas tave miške yra lizdas. Tau negalime išduoti kirtimo leidimo. Žmogus piktinasi: aš sumokėjau 100 tūkst. litų už tą mišką, o dabar... Paskui po kurio laiko išgirstu, kad tas lizdas tame miške nebeegzistuoja“, - sako M. Lynikas.
Žemėlapiai su nurodymais
Netrukus jis pakviečia pasižvalgyti po miškotvarkos institutą ir išsamiau susipažinti su įstaigos darbu.
Apsilankome Geoinformacinių sistemų ir kartografijos skyriuje. Viename iš jo kabinetų darbuotojai su kompiuterine programa apdoroja taksatorių pateiktus duomenis apie įvairius Lietuvos miškus. Duomenys apie konkretų mišką atnaujinami kas dešimt metų – po tiek laiko instituto darbuotojai sugrįžta į tą pačią vietą iš naujo ją inventorizuoti.
Taksatorių darbas miške: pažintis iš arti
„Taksatoriai įvertina kiekvieną miško sklypą. Jie nustato sklypo parametrus: sklype vyraujančią medžių rūšį, kitas sklype esančias medžių rūšis, taip pat medžių aukštį, vidutinį skersmenį, skalsumą, tūrį. Įvertinamos ūkinės priemonės, kurias sklype reikia atlikti - medžių retinimas, jaunuolynų priežiūra, plynas kirtimas ar kokios kitos“ – apie taksatoriaus darbą pasakoja A. Galaunė.
Turiu galimybę ir tiesiogiai susipažinti su šiuo darbu – atsisveikinęs su įstaigos vadovais sėdu į automobilį ir su daugiau nei dešimtmetį taksatoriumi dirbančiu Tomu Mikalkevičiumi vykstame į Kamšos botaninį-zoologinį draustinį.
„Kiekvienas miško kvartalas turi nuotrauką, kuri buvo padaryta iš lėktuvo. Ši nuotrauka nauja, fotografuota šiemet. Lėktuvai kvartalus fotografuoja kasmet arba bent kas antrus metus – tam, kad į kvartalą atvykęs taksatorius turėtų naujus duomenis. Kiekvienas kvartalas ir kiekvienas sklypas turi savo numerį. Mes dabar esame šiame sklype“, - laikydamas žemėlapį miške paaiškina 6-os inventorizacinės grupės vadovas.
„Taksoraštis rašo, kad 26-ajame sklype yra eglynas 85 metų amžiaus. Jis užima 60 proc. teritorijos, 30 proc. yra juodalksnio ir 10 proc. beržo. Taip čia buvo prieš dešimt metų, kai sklype lankėsi taksatoriai. Dabar reikės iš naujo įvertinti ir kiekvienam aplankytam sklypui užpildyti taksacinę kortelę, kurioje pateiksiu naujausius duomenis“, - rodydamas turimus dokumentus paaiškina T. Mikalkevičius.
Pajudame. „Pirmiausia turime apeiti sklypo ribas – patikrinti, ar tai, kas buvo prieš dešimtmetį, iš esmės nepasikeitė. Jeigu kyla kokių nors neaiškumų, turime GPS, kuriame yra įkelta tokia pati sklypo nuotrauka kaip ir žemėlapyje. Tas raudonas taškas GPS - esame mes, ši tamsi spalva - eglynai, kur visai šviesi – drebulė, kur šiek tiek tamsesnė – beržas su juodalksniu“, - pasakoja taksatorius.
Amžiaus grąžtas ir aukštimatis
Pasižvalgęs po sklypą T. Mikalkevičius ima matuoti eglyno amžių. „Norint tai nustatyti, reikia pasirinkti eglę, kuri atrodytų vidutinė pagal aukštį ir storį tarp visų eglių. Tada 1 metro 30 centimetrų aukštyje nuo medžio šaknų su šiuo prietaisu reikia gręžti iki eglės vidurio“, - parodęs į vadinamąjį medžio amžiaus grąžtą paaiškina pašnekovas ir nurodytame aukštyje pradeda gręžti skylę.
Po kelių minučių taksatoriaus rankoje - darbo rezultatas: lazdelė, gauta išgręžus skylę. „Dabar pagal rieves skaičiuosiu medžio amžių. Kadangi gręžiame ne prie šaknų, kur išgręžti būtų labai sudėtinga, o metro trisdešimt aukštyje, suskaičiavus rieves, prie gauto skaičiaus reikės pridėti tam tikrą nustatytą skaičių ir taip sužinosime tikrąjį medžio amžių. Eglei pridedame 7 metus, pušiai - 5 metus, beržui, juodalksniui – 3 metus“, - pasakoja T. Mikalkevičius ir ima skaičiuoti lazdelėje esančias rieves.
Vėliau su specialiu prietaisu pamatuoja eglės skersmenį.
Ateina eilė nustatyti eglės aukštį. Tam pasitelkiama 20 metrų ruletė, kuri pritvirtinama prie medžio ir einant toliau ištempiama iki 20 metrų. Čia taksatorius išsitraukia aukštimatį ir žvelgdamas į medžio viršūnę nustato jo aukštį.
Medis, nuo kurio lūžta įrankiai
„Pagal medžių aukštį ir kitus parametrus sužinome ir sklypo medžių tūrį – tam, kad jei girininkas kirs, žinotų, kiek iš hektaro galima iškirsti kubų“, - priduria pašnekovas.
Pasak jo, bene sunkiausia darbuotis nustatant tikslų ąžuolo amžių. „Jo mediena yra labai kieta ir ne vienas taksatorius gręždamas sulaužė grąžtą. Kai įgręži, labai greitai prikempa ir paskui išgręžti atgal būna labai sunku“, - pasakoja T. Mikalkevičius.
Vyras ima pildyti taksacinę kortelę. „Nustatėme, kad eglynui yra 100 metų, vidutinis eglės aukštis – 32 metrai“, - į lentelę rašydamas rezultatus komentuoja taksatorius.
„Matau, kad yra ir nuvirtusių medžių, taksacinėje kortelėje yra speciali vieta virteliams – rašau, kad 3 kubai medžių išvirtę. Taigi šis sklypas per dešimt metų šiek tiek išretėjo, kai kurie medžiai iškrito, nudžiuvo. Prieš dešimtmetį rašyta, kad medžių skalsumas 0,7 – šis skaičius rodo medžių išsidėstymą, nutolimą vieno nuo kito šiame plote. Kadangi sklypas praretėjo, 0,7 jau nebėra, rašau, kad medžių skalsumas čia 0,6“, - paaiškina T. Mikalkevičius.