Mistinis namų gyventojas
Žaltys lietuviams nėra paprastas roplių šeimos atstovas. Kadaise jis buvęs neatsiejamu ir labai populiariu namų gyventoju. Mitologijoje žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju.
Žaltys priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai – protinga ir nemari būtybė. Žmogus žaltį gerbė dėl jo žibančios išvaizdos, baimę keliančio žvilgsnio, ir kad jis išsineria iš savo odos. Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose, kaip ir kituose gyvuose organizmuose, žmonės apgyvendino vėles. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės. Be to, žalčiai buvo vegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis.
Žalčiai lietuvių mitologijoje viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Vėlesniais laikais, atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.
Tautosakoje randami žalčių karalius ir karalienė, vainikuoti aukso vainiku su deimantiniu ragu. Dievas Patrimpas vaizduotas žalčiu su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna. Žalčiai yra gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis, o raidė S – simbolizuoja žaltį arba gyvatę.
Nykstanti rūšis
Šiandien kai kurie vyresni žmonės dar prisimena savo senelių ar prosenelių pasakojimus, kaip anksčiau buvo garbinami žalčiai. Jaunoji karta visas tas legendas ir mitus gali perskaityti knygose. Ir šiais laikais, anot gamtininkų, žalčiai nepraranda savo mistinės auros. Vieni, savo kelyje sutikę žaltį, džiaugiasi, fotografuoja, kiti – vengia šios paslaptingos būtybės.
Turi žaltys ypatingų galių ar ne, jis – žaltinių šeimos narys. Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė akcentuoja, kad yra dvi žalčių rūšys Lietuvoje – geltonskruostis ir lygiažvynis. Pastarasis yra įtrauktas į Raudonąją knygą. Jis prisitaikęs prie sausesnių vietovių. Gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi.
Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą. Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje – šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai.
Populiacija gali mažėti dėl buveinių, maisto trūkumo ir daugėjant priešų gamtoje.
M. Lapelė pabrėžia, kad lygiažvynį žaltį žmonės pastebi kur kas rečiau nei geltonskuostį, o jei ir pastebi, tai dažnai supainioja su gyvate.
„Žaltys lygiažvynis turi punktyrinį raštą nugaroje, bet neturi geltonų dėmių. Tačiau šis žaltys yra labai retas, jį sutikti galima Marcinkonių apylinkėse, Rūdninkų girioje. Bet žmonės gali neatpažinti jo ir palaikyti gyvate“, – vietas, kur dar galima pamatyti šį retą roplį, vardija gamtininkas.
Pašnekovas tęsia, kad lygiažvynis žaltys daugiau paplitęs Eurazijos pietuose. Be to, ši žalčių rūšis prie geltonskruosčius turi pranašumą: vos tik jiems padėjus kiaušinius, iš jų išsirita jaunikliai, todėl jie gali išgyventi ir tose vietovėse, kur šilumos ir šiek tiek mažiau.
Paupių gyventojas
Kur kas dažniau gamtoje galima sutikti geltonskruostį žaltį. Pastarasis, anot M. Lapelės, prisitaikęs gyventi drėgnesnėse vietose, todėl didžiausia tikimybė pamatyti geltonskruostį yra paupiuose, šalia ežerų, prie vandens telkinių esančiuose krūmuose.
Kitaip nei lygiažvyniui žalčiui, geltonskruosčiui padėjus kiaušinius, jaunikliai iš karto neišsirita. Todėl ši žalčių rūšis kiaušinius deda šiltesnėse vietose – sutrūnijusiuose kelmuose, tvartuose.
Žalčiai paplitę po visą Lietuvą. M. Lapelė priduria, kad mažiau jų gali būti smėlėtoje Kuršių nerijoje. Paprastai žalčius pastebėti nėra lengva, nes šie slepiasi. Dažniausiai su jais susiduriama jau ant jų užmynus.
Žalčio ir gyvatės keliai susitinka retai
Bene didžiausias klausimas šiuolaikinei kartai – kaip atskirti žaltį nuo angies ir dar vieno į gyvatę panašaus roplio – gluodeno. Be to, dar reikia suprasti, kuris žaltys pasipainiojo po kojomis – lygiažvynis, kuris labai retas, ar geltonskruostis.
Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas M. Lapelė aiškina, kad angį nuo žalčio atskirti yra pakankamai paprasta. Anot jo, pirmiausia reikėtų pažiūrėti sutiktam ropliui į akis. Mat, angies akių vyzdžiai vertikalūs, kaip katino. Vis dėlto, toks būdas žmogui yra pavojingas, todėl geriausia roplį atpažinti pažiūrėjus į jo kūną.
„Žaltys gali būti tamsiai pilkas, gali būti šviesesnis, bet jis neturi tokio rašto, ką turi angis. Labai aiškų raštą. Jei yra ryškus raštas, tai jau bus gyvatė. Bet yra gyvačių, kurios labai tamsios ir rašto nesimato. Tuomet labai lengva susimaišyti. Bet paprastai angys neužauga didelės, o žaltys gali būti ir virš metro – kaip gera vandentiekio žarna“, – juokauja M. Lapelė.
Be to, atpažinti roplį galima ir iš jo sutikimo vietos. Kaip aiškina Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas M. Lapelė, angys Lietuvoje dažniausiai gyvena Aukštapelkėse, Žemapelkėse, šlapiose pievose. O žaltys, kaip jau buvo minėta, paupiuose, paežerėse. Kitaip tariant, ten, kur žmonės labai dažnai lankosi.
Tiesa, M. Lapelė akcentuoja, kad geltonskruostį žaltį labai lengva atpažinti iš vienos detalės: ant savo pakaušio jis turi dvi geltonas dėmes: „Geltonskruostis žaltys yra unikalus tuo, kad turi dvi geltonas dėmes pakaušyje. To neturi nei lygiažvynis žaltys, nei angis, nei gluodenas. Tai jo sumaišyti su niekuo praktiškai dėl to neįmanoma.“
Driežas be kojų
M. Lapelė primena, kad žaltį ir angį žmonės dažnai painioja su dar vienu ropliu – gluodenu. Gamtininkas pabrėžia, kad gluodenas yra tikrų tikriausias roplys, tik be kojų, todėl ir yra panašus į gyvatę.
„Bekojis gluodenas yra driežiukas, labai panašus į žaltį, bet jo labai ilga uodega, maždaug pusė kūno. Nors kojyčių jis ir neturi. Už tai yra atsiradusi net legenda, kad jei gluodeną sukapoji į gabalus, tai atsiranda naujų gyvačių, nes net nutrūkus uodegai, gluodenas gali gyventi kurį laiką. O žalčių uodegos trumpos“, – pabrėžia pašnekovas.
Į rankas imti nepatartina
Gamtininkas įsitikinęs, kad praėjusios sausros didelės įtakos žalčių populiacijai neturėjo. Tačiau, anot jo, karštis žalčius galėjo padaryti šiek tiek aktyvesnius.
„Kadangi yra labai karšta, o žalčiai šaltakraujai gyvūnai, tai jie šiemet yra aktyvesni. Jie kaip akumuliatorius – saulėje pasikrauna ir aktyvūs. Bet kokiu atveju, gamtoje viskas vyksta su tam tikra inercija. Tai vieni metai, viena vasara negali pakeisti visos populiacijos. Šiek tiek išbalansuoti gali, tačiau kardinaliai – ne“, – pabrėžia pašnekovas.
Anot M. Lapelės, sutikus bet kokį roplį, galioja ta pati taisyklė: neimti jo į rankas. Nors Lietuvoje yra tik viena nuodinga gyvatė – angis, kurios nuodai alergiškam žmogui gali būti labai pavojingi, tačiau įkąsti gali ir žaltys, kuris visai nenori žmogaus draugijos.
„Įkąsti gali visi, tačiau skirtumas tas, kad angis turi nuodų liaukas. Geltonskruostis žaltys, paėmus jį į rankas, apšvirkščia labai labai bjauriu skysčiu. Galima plauti įvairiais skysčiais, tačiau kvapas ilgai išlieka. Todėl rekomenduojama jo neimti į rankas. Jis taip ginasi. Šis žaltys gali apsimesti nugaišusiu, geriau jo nekelti nuo žemės“, – pabrėžia gamtininkas.
Pabrėžiama, kad jokiu būdu negalima nei gyvačių, nei žalčių mušti, spardyti. Ne tik dėl žmogaus sveikatos ir saugumo, bet ir saugant unikalius gamtos gyventojus.