Žvyras po litą, molis – po du
Naudingųjų iškasenų mokesčių tarifus į valstybės biudžetą nustato Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas. Jis nuo 2012 m. buvo pakoreguotas ir kai kurių gamtinių išteklių tarifai išaugo net po kelis kartus.
Pagal dabar galiojančią tvarką, brangiausiai įkainoti anhidrito mineralai. Už kubinį metrą šio ištekliaus išgavimo valstybei reikia mokėti 5 litus. Tiesa, kol kas žaliava Lietuvoje nėra išgaunama, nors ir planuojamos jos kasyklos. Toliau pagal kainyną rikiuojasi smėlis stiklui gaminti – 4Lt/ kub. m. Dolomito įkainis – 2,5 Lt/ kub. m, žvyro – 1,12 Lt/kub. m., durpių, klinčių, molio - apie 2 Lt/ kub. m.
Dalis tarifų pakelti trigubai
Prieš nustatant naujus gamtinių išteklių tarifus Aplinkos ministerija 2010-2011 metais atliko specialią studiją. Joje pateikiami ir kitų šalių duomenys. Pavyzdžiui, anhidrito įkainis Lenkijoje tiriamu laikotarpiu siekė 8,8 Lt/ kub. m, o Lietuvoje iki 2012 metų buvo taikytas tik 3, 04 Lt/ kub. m. Pagal naujausią tvarką jis pakeltas iki 5 Lt/ kub. m. Kvarcinio smėlio tarifas Lietuvoje siekė 4 Lt/ kub. m., Latvijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje buvo perpus mažesnis. Dolomito, klinčių, molio tarifai Lietuvoje buvo mažesni už taikomus Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje.
Pagal studijos duomenis žvyro tarifas buvo aukščiausias Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai – 8,97 Lt/ kub.m ir 8,29 Lt/ kub.m, Lietuvoje jo įkainis iki 2012 m. siekė vos 60 ct/ kub. m.
Anhidrito gavybai siūlyta taikyti 6,5 Lt/ kub.m tarifą, motyvuojant tuo, kad tai sudarytų 5 proc. jo rinkos kainos (120 Lt/ kub. m.). Tačiau vėliau panašu, kad tarifas sumažintas, nes įstatyme įrašyti 5 Lt/ kub. m.
„Pasirenkamas nuosaikus mokesčio tarifo didinimo kelias nustatant didesnį mokesčio tarifą tiems ištekliams, kuriuos reikia tausoti, mažinti jų naudojimą, arba šis mokesčio tarifas sudaro labai mažą dalį pačių išteklių kaip žaliavos pardavimo kainoje ir valstybės gaunama nauda yra labai neadekvati lyginant su nauda, kurią gauna išteklių naudotojas“, - motyvacija, kodėl nuspręsta tarifus didinti, aiškinama studijos dokumente.
Iš viso naujais gamtinių išteklių tarifais į 2013 m. biudžetą planuojama surinkti per 34 mln. litų mokesčių (įskaitant ir požeminio vandens eksploatuojamus išteklius).
Naujų tarifų didinimo neplanuoja
Aplinkos ministerijos Ekonomikos ir tarptautinių ryšių departamento Ekonomikos skyriaus vedėja
Živilė Liberienė teigė, kad šiuo metu nėra prasmės kalbėti apie atskirų mokesčių pakėlimo iniciatyvas, nes gamtinių išteklių tarifai neseniai buvo pakelti ir jų poveikio šalies biudžetui dar niekas nevertino.
„Yra premjero sukurta darbo grupė, kuri peržiūrinėja visus mokesčius. Žiūrėsime ir lauksime, gal ir mes gausime pavedimų. Tikrai nėra taip, kad Aplinkos ministerija rodytų iniciatyvą, nes tai yra Vyriausybės politika“, - sakė Ž. Liberienė.
Paklausta, kas lėmė tarifų pakėlimą ir kodėl, pavyzdžiui, anhidritui pritaikytas mažesnis tarifas nei siūlyta, ji aiškino, kad studijoje savo iniciatyvas galėjo išsakyti ir Seimo nariai: „Studija per darbo grupes buvo gana ilgai svarstoma, kaip visada dalyvavo ir suinteresuotos šalys, diskusijų metu tas tarifas taip ir atsirado“.
Ji teigė nepamenanti tiksliai, kodėl anhidritui buvo siūlytas didesnis tarifas, tačiau pabrėžė, kad šiuo metu šis mineralas Lietuvoje nėra išgaunamas, todėl valstybė nei gaus nei praras pajamų. Kodėl Lenkijoje anhidritui taikomas net 8,8 Lt/ kub. m tarifas specialistė svarstė, kad tarifą lemia daug veiksnių - šalių turimi to ištekliaus resursai, kokybė, išgavimo metodas ir pan.
Tarifai – iki 20 proc. išteklių vertės
Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vadovas Vytautas Antanas Januška sako, kad gamtos ištekliams taikomų tarifų geologai nevertina, jie tik priima juos kaip faktą.
„Vienas dalykas, kuris neteisingai visur traktuojamas, kad mokesčiai sudaro 5 proc. išteklių vertės. Tas buvo priimta pagal 2006 m. mokesčių už gamtos išteklius įstatymą. Po šito įstatymo priėmimo tarifai jau du kartus didinti. Grubiai imant dabar tarifai siekia iki 20 proc.”, - aiškino V. Januška.
Tiems ištekliams, kurie nėra naudojami, paliktas 5 proc. nuo jų rinkos vertės mokesčių tarifas. Tie, kurie intensyviau naudojami, apmokestinami labiau. Didžiausias tarifas taikomas žvyrui ir smėliui, šiuo metu jis siekia 12-15 proc. nuo jų rinkos vertės. Vadinasi, jeigu už kvarcinį smėlį prašoma 4 Lt/ kub. m rinkoje kub. m kaina būtų apie 27-33 Lt, kubas žvyro nekainuotų nė 10 Lt.
Geologas sako, kad įdomi situacija susiklosčiusi dėl anhidrito: „Jis dar nepradėtas naudoti, visiškai nėra duomenų apie jo vertę, o tarifas sėkmingai didinamas ir tikimasi, kad iš jo bus didelė nauda. Neaišku, ar tai pasiteisins, bet šiandien eina tokia politika“, - dėstė V. Januška. Jis purtė galvą klausiamas, kiek gi galėtų būti vertas anhidritas rinkoje – kol nėra produkcijos, sunku pasakyti ir jos kainą.
Savo ruožtu studijoje pateiktą vertinimą, kad anhidritas rinkoje galėtų kainuoti apie 120 Lt/ už kub. m (nes mokesčių tarifas – 5 Lt/ kub. m, o tai sudaro 5 proc. jo vertės rinkoje), jis subjektyviai vertino kaip iš piršto laužtus duomenis: „Mačiau tą studiją, ji atrodo gana solidžiai, bet kiek ji atitinka realius gavybos ir sąnaudų kaštus - niekas nevertino. Bandyta lyginti su kitomis šalimis. Kiek man žinoma, finansinės išraiškos tvirtos metodikos nėra“, - sakė geologas.
V. Januška atviras – rengiant studiją dėl gamtinių išteklių mokesčių tarifų mažiausiai konsultuotasi su geologais: „Tai laikoma verslo sritimi. Geologai nieko nevertina finansine išraiška. Geologas apskaito tik tūrinę gamtos išteklių išraišką. Pas mus visa apskaita yra gana detali, tačiau ten nėra jokių finansinių išraiškų“, - aiškino Lietuvos geologijos tarnybos specialistas.
Jeigu geologams būtų pavesta skaičiuoti ir finansinę išteklių vertę, reikėtų juos atitinkamai ir parengti tokiems skaičiavimams.
Daugiau tenka verslui, nes jis daugiau ir investuoja
„Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad kitų šalių patirtis rodo, kad negalime tikėtis, kad įmonės tirs ir investuos dideles pinigų sumas į gamtinių išteklių gavybą ir po to gaus labai mažą tų išteklių pelno dalį. Tai joms bus ekonomiškai nenaudinga.
Anot jo, naudingųjų iškasenų išteklių verčių ir nuo jų mokamų tarifų į valstybės biudžetą skaičiavimas yra sudėtingas procesas, nes yra daug nežinomųjų tiek iš privataus verslo pusės, tiek ir valstybės pozicijų. Vieni nėra tikri, kiek tų išteklių yra ir kaip jie giliai, kiti – nežino, kaip sudėtinga juos bus išgauti ir kiek tai pareikalaus investicijų.
„Tiek, kiek nafta kainuoja Lietuvoje, tiek kainuoja ir kitose valstybėse. Neturime izoliuotų biržų, kuriose prekiautume vieni. Tokie ištekliai kaip žvyras ar molis turi ir kitų atributų – jų brangus transportavimas. Todėl jų kainos yra labiau lokalizuotos. Jeigu žvyras bus pigesnis kažkur Vokietijoje, tai nereiškia, kad jis bus vežamas į Lietuvą, dėl to, kad transportavimo išlaidos gali būti didesnės nei pati žvyro kaina“, - patikslino N. Mačiulis.
Pasiteiravus, kaip yra nustatoma gamtos ištekliaus vertė, kuris nėra išgaunamas (pavyzdžiui, anhidrito atveju), ekonomistas pabrėžė, kad išteklis nėra išgaunamas tik Lietuvoje, o kitose rinkose tai yra daroma, pavyzdžiui, toje pačioje kaimyninėje Lenkijoje.
„Priklausomai nuo išgaunamo anhidrito savybių, nustatoma ir jo rinkos kaina. Beveik bet kuriai žaliavai yra aiški rinkos kaina, kuri turėtų būti vienintelis atspirties taškas nuo kurio turėtų priklausyti valstybei sumokamas mokestis. Rinkos kainai kylant, turėtų didėti ir mokestis“, - aiškino N. Mačiulis.
Gali ar negali išteklius valdyti pati valstybė?
Pašnekovų teiraujantis, ar Lietuvoje galėtų pasiteisinti norvegiškas modelis, kai dalis gamtos išteklių (pavyzdžiui, nafta) yra valdomi valstybinių įmonių ir jų gaunama nauda eina į valstybės biudžetą, geologas V. Januška teigė, kad tokia versija galima: „ Tai nėra utopija, tačiau reikia tokios valstybės politikos. Ta pati mūsų valstybė savo laiku taip nusprendė. Gi buvo metas, kai visos, išgaunančios išteklius, įmonės buvo valstybinės. Valstybė nusprendė, kad viską reikia perduoti į privačias rankas.
V. Januška teigė, kad daug dalykų priklauso ir nuo valstybių galimybių – Norvegijos galimybės nėra lygios lietuviškosioms.
Ekonomistas N. Mačiulis pritarė geologo nuomonei, kad Lietuvai – ne pagal išgales valdyti gamtos išteklius išgaunančius telkinius. Tai, anot jo, ne tik didelių investicijų, bet ir technologinių žinių klausimas.
„Yra du pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti. Ar valstybė turi finansinių išteklių, kad pati galėtų investuoti, nes tai nėra tik juridinio statuso įsteigimas – tai didelės investicijos, susijusius su technologijų prieinamumu, tyrimais, žvalgymu ir išgavimu. Kitas daug svarbesnis klausimas – ar valstybinė įmonė veiks pakankamai skaidriai ir efektyviai, kad būtų pasiektas toks pats geras rezultatas, kokį pasiektų privati tarptautinė įmonė“, - retoriškai klausė pašnekovas.
Anot jo, žiūrėdami į kitas valstybės valdomas įmones mes matome priešingus rezulatatus – tokios įmonės dirba sau ar kažkam, ko mes nežinome, jų nauda kol kas valstybės biudžetui yra minimali.