„Malinausko namu” žmonės vadina įspūdingo dydžio statinį Druskininkų savivaldybės Latežerio kaimo Upės gatvėje, iškilusį tiesiai ant Ratnyčios upės kranto. Bet ar maža ką žmonės prišneka - kalbos ne dokumentas, prie bylos neprisegsi. Juolab, kad ir po ankstesnių publikacijų apie užsitvertą valstybinės žemės plotą prie Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko namo Druskininkų mieste, policijos tyrėjai žiniasklaidai siuntinėjo keistus raštus, kuriuose prašė paaiškinti, kuo remiantis buvo paviešinti duomenys apie šio asmens privačią nuosavybę.
Todėl dabar, sulaukęs skaitytojos skambučio, nė nebandžiau kišti nosies į Registrų centro duomenų bazę arba ko nors nemandagiai teirautis, ar čia to Malinausko, ar kito, ar visai ne Malinausko trobesys. Remiuosi tuo, ką galima rasti viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose.
Pavyzdžiui, Druskininkų mero etiškai reklamuoto dienraščio „Lietuvos žinios” 2011 m. kovo 5 d. publikacija „Etnografiniai kaimai - prie mirties slenksčio”. Patyręs žurnalistas Feliksas Žemulis jį parašė pakalbinęs architektą paveldosaugininką Edmundą Misiulį. Cituoju, kad netyčia ko neiškraipyčiau: „Druskininkų mero Ričardo Malinausko neseniai Latežeryje pasistatytas gyvenamasis namas - iš rąstų, tačiau milžiniškas, dzūkai tokių didelių pirkių neręsdavo.”
Kadangi šita informacija nepaneigta, „Malinausko namą” jau galiu drąsiai vadinti Malinausko namu be kabučių.
Dėl namo panaikintas ichtiologinis draustinis?
Latežerio žmonės dar pamena, kad ne taip seniai Ratnyčios upė turėjo ichtiologinio draustinio statusą, kuris panaikintas, nustačius, jog išnyko saugotinos žuvys - upėtakiai. Ir nors vėliau tą išnykimą paneigė stambių upėtakių Ratnyčios upėje sugaunantys žvejai, draustinio atkūrimo niekas nė nesvarstė.
Pats Latežeris, kaip skelbia visažinė „Vikipedija”, yra „architektūros paminklas, gatvinis kaimas, savaimingai susiklostęs XIX a. viduryje”. Tik pastarojo dešimtmečio statybos tą paminkliškumą pavertė pajuokos objektu, nors, pasak čia jau minėto Edmundo Misiulio, „įstatymai etnografiniuose kaimuose draudžia bet kokią statybą, jei ji ardo gyvenvietę kaip vientisą architektūrinį erdvinį kompleksą ir jos tradicinius ryšius su gamtos aplinka”.
Ar bus įpareigojimas nugriauti?
Vietinio Būrės ar Maliukevičiaus (dauguma Latežerio gyventojų turėjo tokias pavardes) šuns būda tą ryšį gal ir ardytų, bet kas gi išdrįstų taip negražiai pasakyti apie svarbaus žmogaus namą ant upės kranto?
„Tvoros turi būti griaunamos. Yra toks įstatymas ir juo reikia vadovautis. Žinoma, kontrolė turi būti didesnė. Formaliai viskas labai paprasta: turi būti pranešta, kad nusižengta įstatymui. Tada surašomas aktas ir žmogus nubaudžiamas. Jis turi būti įpareigotas nelegalų statinį nugriauti, o jei to nepadaro, tvora vis tiek turi būti nugriauta,”- dalindamas interviu žiniasklaidai demonstravo savo ryžtą Aplinkos ministras V.Mazuronis.
Susirūpinusiai Latežerio gyventojai galiu ramia sąžine atsakyti, kad jos geradario tvorai joks pavojus negresia. Vyriausybės ateina ir išeina, o kartą užtverta tvora dažniausiai būna tvirtesnė už bet kurio ministro kėdę.