Panaudota automobilių alyva, kaip ir kitos pavojingos atliekos, turi būti surenkamos ir perdirbamos pagal itin griežtai nustatytą tvarką. Tačiau, kalbant apie panaudotą tepalą Lietuvoje, su juo daroma beveik viskas, tik ne tai, kas turi būti daroma – tinkamai perdirbama. Iki šiol galiojęs reikalavimas nustatė surinkti ne mažiau kaip 30 proc. panaudotos alyvos, tačiau tokio kiekio beveik niekas nesurenka. Nuo šių metų tepalų importuotojai privalo surinkti 50 proc. alyvos, parduotos Lietuvos rinkoje.
Kol importuotojai raunasi plaukus, nesugebėdami surinkti reikiamo kiekio ir skaičiuoja būsimas baudas, juodojoje rinkoje panaudotų tepalų verslas toliau klesti. Aplinkosaugos specialistai teigia, kad trūksta vieningo importuotojų bendradarbiavimo, importuotojai atkerta, kad trūksta kontrolės ir baudų tiems, kurie degina ir kitaip neleistinai naudoja naudotą alyvą.
Tepalu dažo tvoras, šildosi
Bendrovės „Žalvaris“ viešųjų ryšių vadovės Janinos Melnikovienės manymu, didelė dalis Lietuvoje gyvenančių žmonių vis dar nežino, ką daryti su nebetinkamu naudoti tepalu.
Taip pat nemaža dalis tepalo yra išpilama ant žemės, nesivarginant jo surinkti, atiduoti perdirbimui. J. Melnikovienė pastebi, kad kitas netinkamas ir kenksmingas panaudoto tepalo naudojimas – jo deginimas. Tai itin paplitę Lietuvoje.
Deginti tik specialiose krosnelėse
Tai ypač pastebima žiemą, kada prasideda šalčiai. Nevengiama šildytis šiuo kuru. Tą byloja ir statistika: vasarą surenkama daugiau alyvos nei žiemą.
Neretai žmonės degindami panaudotą tepalą, nesusimąsto, kad naudoja netinkamas krosneles, kurios nefiltruoja į orą išskiriamų kenksmingų medžiagų. Klysta ir tie, kurie mano, kad kitose užsienio šalyse leidžiama laisvai ir nevaržomai deginti panaudotą tepalą, o Lietuvoje vyrauja nepagrįsti ribojimai. Jie vyrauja daugelyje užsienio šalių, įskaitant ir Lietuvą.
J. Melnikovienė patikino, kad panaudotą tepalą deginti galima, tačiau tik tam pritaikytose krosnelėse, su kelių lygių filtrų sistema. Tačiau tai dar ne viskas.
„Norint įsirengti tokią krosnelę reikia gauti leidimą. Taip pat privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, laikytis tam tikrų normatyvų, atlikti išmetamų dujų monitoringą. Privalomų leidimų surinkimas gali užtrukti nuo pusmečio iki metų. Net didelės įmonės svarsto, ar tokia investicija atsipirks, tuo tarpu mažos, nenorėdamos pirkti brangių sertifikuotų krosnelių, mokėti dideles sumas už leidimus, neretai tai daro paslapčia, nelegaliai. Trūksta didesnio dėmesio, kontrolės, ypač mažoms įmonėms,“ – svarstė pašnekovė.
Tepalą lengvai nuslepia
Įmonės „Žalvaris“ komercijos direktoriaus Sigito Ašmono teigimu, automobilių servisai alyvą paverčia kuru nepaisydami aplinkosaugos normų.
„Anot Aplinkos ministerijos valdininkų, naudoti šildymui panaudotą alyvą draudžiama, nes tai – pavojinga aplinkai atlieka. Įmonės, kurios remontuoja automobilius, keičia tepalus, privalo turėti dokumentus, rodančius, kad atidavė alyvą pavojingas atliekas surenkančiai bendrovei. Specialistai pripažįsta, kad servisai visai nesunkiai nuslepia didesnę dalį naudotos alyvos. Tai rodo ir alyvų sutvarkymo statistika, kuri nuo 2006 metų pastoviai mažėja ir šiuo metu siekia vos 19 proc., nors už panaudotą alyvą ir yra mokama, o ne imamas mokestis kaip buvo prieš kelis metus. Tikrai per paskutinius metus žmonės nepradėjo masiškai patys keistis tepalus savo automobiliams“, – apie situaciją kalbėjo S. Ašmonas.
Tačiau patvirtinti, kad didelė dalis panaudoto tepalo iškeliauja per taip vadinamus „garažinių“ kaminus negalima, mat oficialių duomenų nėra. Lietuvoje pagal teisės aktus prievolę įvykdyti alyvų surinkimo užduotis turi gamintojai – importuotojai.
Surenkama gerokai mažiau nei suvartojama
Paklaustas, ar kas nors pasikeis artimiausioje ateityje, nes valstybė nustatė užduotis gamintojams ir importuotojams iki 2012 m. sutvarkyti trečdalį panaudotų automobilių alyvų, S. Ašmonas netryško optimizmu.
„Yra teisės aktai reglamentuojantys pavojingų atliekų tvarkymą, bet į tai žiūrima pro pirštus. Dažnai matome skelbimus, kad alyvas keičia nemokamai. Vadinasi, žmogus, atvažiavęs vietinėje parduotuvėje nusipirko tepalus, filtrą ir visą tai servise pakeitė nemokamai. Servise žurnaluose nerodoma, kad susidarė alyvų, filtrų atliekos. Kitas būdas – skysto kuro naudotojai, kurie nusiperka dyzelinį kurą namo šildymui, bet realiai jį sunaudoja savo automobiliams, o šildymui naudoja naudotą alyvą. Juodojoje rinkoje, šiuo metu kainos svyruoja nuo 800 iki 1500 Lt/t. Tai yra kur kas pigiau nei naudoti dyzelinį kurą. Tie patys skelbimai eina metai iš metų, o dėmesio iš aplinkosaugos nėra jokio.
Geriau baudos nei šildymo kainos
J. Melnikovienės teigimu, netrūksta ir tokių pasisakymų, kad pigiau susimokėti baudas už panaudoto tepalo deginimą ir juo šildytis nei mokėti už šildymo paslaugas.
„Iš neformalių pokalbių su autoserviso atstovais teko girdėti, jog apsimoka visus metus rinkti tepalus ir žiemą šildytis. Gerai, aš gausiu baudą 200–400 litų, bet jeigu mano šildymo sąskaita yra apie 4000 litų? Man apsimoka. Tai yra nelogiška ekonomikai ir kontrolės stoka. Jeigu baudos būtų, tarkim, 10 kartų didesnės, tai sumokėjęs 40 tūkst. litų, galbūt kitą kartą autoserviso šeimininkai, pagalvotų, kad taip daryti „neapsimoka“, – apie baudas kalbėjo pašnekovė.
S. Ašmono nuomone, baudų už deginimą ir netinkamą naudojimą niekas nebijo, nes jos itin mažos.
„Kokia gali būti baimė, jei baudos dydis siekia iki 1000 Lt. Negirdėjau, kad kažkas būtų nubaustas maksimalaus dydžio bauda. Nustatyti alyvų slėpimo pavyzdžius yra gana paprasta, tereikia sutikrinti alyvos nupirkimo bei pridavimo kiekius. Jei servisas nuperka 5 tonas alyvos per metus, o priduoda 200 kg, tai akivaizdu, kad 4,8 t alyvos tikrai negalėjo nupirkti fiziniai asmenys“, – pabrėžė S. Ašmonas.
Neįgyvendinama importuotojų užduotis
„Net ir surinkti tuos 30 proc. Lietuvoje – neįmanoma. Sprendimas buvo priimtas aklai, vadovaujantis Europos sąjungos nuorodomis, neatsižvelgiant į realią Lietuvos situaciją. Galbūt mūsų visuomenės mąstymas turėtų pasikeisti, kad viskas, kas išbėga, išpilama iš automobilio, įrangos, būtų perduota tvarkytojui. Taip nėra”, – situaciją apibrėžė pašnekovas.
„Lukoil Baltija“ alyvos ir tepalų grupės vadovo Lauro Koroliov nuomone, nuo šių metų įsigaliojusi įstatymo užduotis, reikalaujanti surinkti 50 proc. panaudoto tepalo, importuotojams bus skaudi.
„Importuotojai reaguos, kaip ir iki šiol: surinkti tokio kiekio neįmanoma. Suprantama, Lietuva turi vykdyti Europos Sąjungos direktyvų nurodymus. Ne kartą vyko įvairūs susitikimai su Aplinkos ministerijos specialistais, buvo prašoma imtis atitinkamų priemonių. Surinkti 50 proc. pagal šiandienius teisės aktus, didiesiems importuotojams neįmanoma“, – susidariusią situaciją komentavo L. Koroliov.
Reikalauja didesnės kontrolės
„Lukoil Baltija“ atstovo teigimu, surinkti atitinkamą kiekį panaudoto tepalo įmanoma, tačiau reikėtų imtis griežtų priemonių. Svarbu, kad galutinis atliekų turėtojas (autoservisas) būtų įpareigotas priduoti tas atliekas arba būtų įvestas mokestis. Kol to nėra, tai padaryti priverstas galutinis atliekų turėtojas, pas kurį susidaro šios atliekos, tol procesas nepajuda iš vietos. Pakeitimai yra pateikti, tik neaišku, kaip tai bus priimta“, – dėstė L. Koroliov.
Tuo tarpu, bendrovės atstovai „Tepalita” buvo priversti imtis drastiškų veiksmų – patys ėmė supirkinėti alyvą. „Patys suprantate – reikalavimai dideli. Iš mūsų reikalauja, o mes to fiziškai negalime atlikti. Tad teko imtis kitokių priemonių. Bandome siūlyti savo klientams pinigus, kad nupirktume iš jų panaudotą alyvą. Mes supirkinėjame po 100 litų už toną. Supirkinėjame, nes nebėra kitos išeities. Bandome iš rinkos surinkti visą kiekį panaudotų tepalų, nes mus spaudžia visos valstybinės organizacijos. Grasina didelėmis baudomis – mes įspeisti į kampą, nei bėgti, nei rėkti. Apmaudu, kai tave baudžia, o tu negali nieko padaryti, kad tavęs nebaustų. Čia kaip bauda už tai, kad kvėpuoji per daug. O kaip tu nekvėpuosi? ”, – retoriškai klausė Ž. Kazarinas.
Didžiausias rūpestis – deginimas
Didžiausią problemą pašnekovas įvardijo panaudoto tepalo deginimą. Tam pritarė ir L. Koroliov, teigdamas, kad prekyba juodojoje rinkoje klesti.
„Vien internetas mirga nuo skelbimų, kurie siūlo pirkti, parduoti atidirbtą tepalą. Ir tai tikrai nėra importuotojų ar surinkėjų skelbimai... Juo šildytis žymiau pigiau, todėl jis toks populiarus”, – patikino Ž. Kazarinas.
Paklaustas, ką mano apie baudų kontrastą, kuris vyrauja tarp importuotojų, ir tų, kurie pažeidžia tvarką degindami, kitaip netinkamai naudodami panaudotą alyvą, Ž. Kazarinas negailėjo pastabų.
„Importuotojams gali padaryti ir 100 tūkst. litų baudas, bet kas iš to? Kad ir kaip versis per galvą importuotojai, tokių skaičių, kuriuos privaloma surinkti, nesugebės. Pirmoji grandis turėtų būti griežčiau baudžiama. Tai tie, kurie savivaliauja panaudotu tepalu – degina, naudoja kitais netinkamais būdais. Taip pat, jei būtų vedama tvarkinga buhalterija, daugiau prisidėtų gamtosauga, viskas atrodytų kitaip. Tie, kurie degina ar kitaip netinkamai naudoja panaudotą tepalą, susilaukia baudų, kurios daugiausiai siekia 1 tūkst. litų. O mes? Mes už netvarkymą mokame 25 tūkst. litų. Vos ne kaip už kokio atominio ginklo kontrabandą”, – skundėsi pašnekovas.
Kai darai, tai ir daug padarai
Aplinkos ministerijos atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė patvirtino, kad nuo 2012 metų keičiasi užduotys, tačiau į importuotojų pareiškimus, kad surinkti 50 proc. panaudotų tepalų neįmanoma, pašnekovė atsakė, kad situacija kiek kitokia.
„Ką reiškia neįmanoma? Kokių priemonių buvo imtasi? Kokių priemonių ėmėsi gamintojai importuotojai? Kai darai, tai ir daug padarai. Iš to kaip viskas vyko ankstesniais metais, galiu pasakyti, kad importuotojai–gamintojai susigriebdavo metų pabaigoje ir tik tuomet imdavo ieškoti alyvų atliekų“, – pabrėžė V. Karosienė.
„Tai iš tikrųjų gana sudėtingas klausimas. Alyvų atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos gamintojai–importuotojai taip ir nesukūrė. Kiekvienas veikdavo atskirai, pasirašę sutartis su atliekų tvarkytoju, surinkėju. Ir rezultatai prasti.“
Kita svarbi priežastis, kurią įvardijo V. Karosienė, tai ekonominė situacija. Kai ji keičiasi, sudėtingėja, tuomet dažniau pažeidinėjami teisės aktai. Tai susiję ir su panaudotų tepalų deginimu.
„Jeigu gamintojai–importuotojai žino faktus, kas, kur, kada degina atidirbtas alyvas, nors tai daryti yra draudžiama, galėtų apie tai pranešti. Ne kartą prašėme bendradarbiauti ir informuoti. Jokios informacijos ir bendradarbiavimo nesulaukėme. Juk norint pasiekti teigiamų rezultatų, reikia vieningai dirbti. Mes visą laiką atviri siūlymams, bendradarbiavimui, tik dažnai iš gamintojų –importuotojų tenka išgirsti, kad „kažkas kitas tai turėtų padaryti, o mes pasižiūrėsime, kaip jums pasiseks.“
Pašnekovė pasakojo, kad Aplinkos apsaugos regionų departamentai tikrina autoservisus, kur susidaro dideli kiekiai alyvų atliekų. Regionų departamentų inspektoriai kasmet kelis kartus vykdo akcijas: „autoservisai“ ir kita aplinkosauginė akcija „kaminukas“.
„2010 metais kontrolė buvo sustiprinta. Buvo tikrinami visi autoservisai. Bet iš tikrųjų vienos valstybės su savo turimomis pajėgomis užtikrinti kontrolės šiuo atveju neužtenka. Aplinkosaugos funkcija yra užtikrinti, kad atliekos ir vykdoma veikla neterštų aplinkos. O importuotojų–gamintojų užduotis – surinkti reikiamą kiekį panaudotų tepalų. Geri rezultatai šalyje, jei kalbėsime apie atliekų tvarkymo sritį, pasiekiami tik tuomet, kai vyksta glaudus bendradarbiavimas“, – pabrėžė V. Karosienė
Baudos didės 10 kartų
„Teisingumo ministerija yra bendrai apibendrinusi visų mūsų ministerijų pasiūlymus dėl baudų didinimo. Pavyzdžiui: alyvų atliekų tvarkymas nenumatytais būdais, įskaitant ir jų sudeginimą tam nepritaikytuose įrenginiuose, užtrauktų baudą nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst. Lt. Alyvų perleidimas asmeniui, kuris neturi teisės tvarkyti alyvų atliekas užtrauktų baudą nuo 2 tūkst. iki 5 tūkst. litų. Tai yra išdėstyta projekte, kuris šiuo metu yra Seime. Tikimės, kad šie pakeitimai bus priimti. Iki šiol baudos skiriasi beveik 10 kartų. Baudos buvo nuo 100 Lt iki 200 Lt už atliekų deginimą nesilaikant reikalavimų. Tai viena iš priemonių, bet, žinoma, ne vienintelė.“
Privalėtų surinkti viską
Pasak V. Karosienės, nuo 2008 iki 2010 met, kasmet buvo perdirbama apie 25 proc. alyvos.
„Galime manyti, kad šis skaičius nei didelis, nei mažas. Aš sakyčiau, tai pasiekta be pastangų. Kai kalbama, kad „trūko“ tik 5 proc. iki oficialios ribos, mat nepavyko surinkti, nesusidarė... Jeigu nori, priemonių galima atrasti. Reikia tik noro. Mes pasiruošę bendradarbiauti. Kol kas iš importuotojų – gamintojų pusės girdime: nustatykite baudas ir kontroliuokite, sumažinkite mums užduotį, nekontroliuokite ir viskas bus gerai.
Mes kalbame, apie tai, kad reikia surinkti ne 30, ne 50 proc., o surinkti kuo daugiau, viską. Aš suprantu, kad kartais panaudotos alyvos nesusidaro, tarkim, automobilis „suvalgo“ tam tikrą jos kiekį. Daug dirbome su kai kuriais transporto priemonių gamintojais, importuotojais. Bendrovė „Žalvaris“ turbūt kelia klausimą iš tvarkytojo pusės. Aišku, tam vienam tvarkytojui, kaip ir vienai ministerijai, kaip ir vienam gamintojui tai sudėtingas uždavinys", - sakė Aplinkos ministerijos atstovė.
Įstatymas, kuris šiek tiek keičia situaciją ne užduočių dydžiu, bet reikalavimu, įsigalios nuo 2013 m. pradžios.
V. Karosienės teigimu, „iki to laiko, per šiuos metus turės būti parengtas teisės aktas, kuris pasakys, kaip įstatymas bus įgyvendinimas ir ką reikės atlikti gamintojams–importuotojams, kokias užduotis reikės įgyvendinti nuo 2013 metų.
Panaudotą tepalą visada nemokamai galite priduoti:
Vilniaus regione: Geologų g. 4, tel.: 8 (5) 2 329 446;
Kauno regione: Palemono g. 1, Tel.: 8 (37) 490 263;
Klaipėdos regione: Šilutės pl. 127, Tel.: 8 (46) 340 248;
Kiti Lietuvos regionai – ČIA ir ČIA
Laukite tęsinio apie tai, kaip GRYNAS.lt, atlikdamas tyrimą „pirko" ir „pardavinėjo" parduotą alyvą.