Visi ežerai pasmerkti virsti miškais
Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos Poveikio aplinkai skyriaus vedėjas Gintautas Sabas GRYNAS.lt yra sakęs, kad vandens telkinių taršą lemia du veiksniai – žmogaus įtaka ir natūralūs gamtiniai pokyčiai. Tačiau kuris veiksnys yra lemiantis – pasakyti nelengva.
„Viena iš pagrindinių problemų – žemės ūkio tarša. Šios problemos dažniausiai kyla dėl nesaikingos žmogaus veiklos. Taip pat galėtume prisiminti melioraciją, kurios „indėlis“ vis dar pastebimas. Žinoma, ir gamtoje pasikeitimai vyksta, tačiau žmogus šį procesą tikrai paspartina“, – apie problemą kalbėjo G. Sabas.
„Ežerai pirmiausiai yra valomi nuo dumblo, o jis susidaro iš organinių medžiagų. Jos į ežerus patenka dėl eutrofikacijos (tiek natūralios, vykstančios tūkstančius metų, tiek ir antropogeninės, kai ežeras su prietaka gauna dirvožemio erozijos produktų nuo greta esančių teritorijų (ypač žemės ūkio naudmenų), iš nuotekų. Būdime biedni, bet teisingi – kai kurie valymo įrenginiai veikia nepakankamai efektyviai, išvalo ne 95-96 proc., o 80 proc. - iš čia vandens telkiniams tenka papildomas maisto medžiagų - azoto ir fosforo junginių krūvis“, - aiškino A. Balevičius.
Jo teigimu, paskaičiuoti, kuri dalis – ar žmogaus ūkinė veikla, ar natūralūs gamtiniai procesai daro didesnę įtaką ežerams – sudėtinga, nes viskas priklauso nuo konkretaus ežero ypatybių.
Visumoje, visi ežerai Lietuvoje yra pasmerkti anksčiau ar vėliau – po tūkstančio ar dešimties tūkstančių metų - pavirsti pelkėmis, o dar vėliau - miškais. Bet jeigu matome pelkėjimo, greito pakrantės užžėlimo švendrais ar nendrėmis procesus ir tai įvyksta per dešimt-dvidešimt metų, o ežeras yra intensyvios žemdirbystės plotuose, greta miesto ar gyvenvietės, galime įtarti, kad ežeras eutrofikuojamas dėl žmogaus ūkinės veiklos“, - pasakojo A. Balevičius.
Išskiria dvi didžiausias problemas
Tarp didžiausių blogybių, kurios daro žalą ežerų vandens kokybei, pašnekovas išskiria ūkininkų naudojamas trąšas. „Daug blogiau kada vos ne pusėje ežero baseino plyti dirbami laukai ir tų laukų erozijos produktai, ypač pavasarį ir rudenį per šlapiąjį sezoną, per melioracijos griovius pasiekia ežerus. Kita didžiausia problema, kurią mes pastebime, yra netinkamas srutų ir mėšlo sandėliavimas bei nesubalansuotas laukų tręšimas, pvz., laistymas srutomis, kai dideli kiaulininkystės kompleksai stengiasi jų atsikratyti nepaisydami tręšimo sezono bei viršydami tręšimo normas. Taip pat susirūpinimą kelia perteklinis tręšimas mėšlu“, - sakė pašnekovas.
Ūkininkams yra pateikiamos rekomendacijos, kiek azoto ir fosforo junginių maksimaliai galima įterpti į dirvą. Rengiant tręšimo planus, yra nustatyta, kad per metus 1 ha dirvos galima patręšti ne daugiau kaip 40 kilogramų fosforo ir 170 kilogramų azoto junginių. Jeigu šių rekomendacijų laikomasi, paisoma vandens apsaugos juostų ir zonų reikalavimų, kalvos ariamos statmenai šlaito nuolydžiui, neskatinant dirvos erozijos – gamtai daroma žala turėtų būti minimali.
„Ūkininkas pats turėtų protingai įvertinti situaciją. Pertręšus laukus, jo išaugintų daržovių kokybė pablogėja“, - pastebi A. Balevičius.
Paklaustas, ar ūkininkų naudojamų trąšų kontrolė vykdoma efektyviai, pašnekovas teigė to tiksliai pasakyti negalintis, nes situaciją mato tik iš šalies. Tačiau neneigė, kad kartais užfiksuojama pažeidimų vien važinėjant po ežerus ir darant jų tyrimus.
„Tręšimo kultūra Lietuvoje yra daugiau mažiau normali, išskyrus šiaurinę Lietuvą – Mūšos ir Nemunėlio upių baseiną. Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų rajonuose iš didžiųjų kiaulininkystės kompleksų bent jau prieš tris metus, kai ten dirbome, srutos ant laukų buvo pilamos pakankamai dideliais kiekiais – dirva nuo jų vietomis būdavo net pažliugusi“, - prisiminė A. Balevičius. Ten, jo teigimu, iš tiesų reikėtų griežtesnės kontrolės.
Kurie ežerai problematiškiausi?
Kasmet valstybės mastu yra atliekamas vandens telkinių monitoringas, kurį vykdo Aplinkos apsaugos agentūra. Apie jo rezultatus yra rašęs ir GRYNAS.lt.
Paprastai per metus, kaip pastebi A. Balevičius, stebimos kelios dešimtys ežerų ir apie šeši-septyni šimtai stočių upėse. Ežerų tyrimus atlieka ir „Senasis ežerėlis“, tyrimus iš jų užsisako tiek Aplinkos ministerija, tiek Aplinkos apsaugos agentūra, tiek privatūs užsakovai.
„Labiausiai nuo žmogaus veiklos yra nukentėję ežerai, esantys prie didelių miestų ir ten, kur vyko dideli hidrologinio režimo pokyčiai. Vienas problematiškiausių Lietuvoje – Rėkyvos ežeras prie Šiaulių. Ten nuolat šurmuliuoja įvairios komisijos, kišasi politikai, nepatenkinta visuomenė.
Telšių mieste telkšantis Masčio ežeras irgi kelia nemenką susirūpinimą. Kaip mena A. Balevičius, kelios ežero įlankos buvo nestipriai užterštos sunkiaisiais metalais, nemažai į ežerą sutekėjo ir individualių namų nuotekų – tai lėmė prastą ežero ekologinę būklę.
„Ežeras buvo valytas keliais etapais, tačiau ne visai taip, kaip norėtųsi – valyti tik pakraščiai, pašalinti priekrantės augalų sąžalynai, tačiau neformuotos giluminės akvatorijos“, - aiškino pašnekovas.
„Aukštaitijoje esantys miestai, žinoma, nėra tiek pramoniniai kaip Šiauliai ar Telšiai, bet tokiuose miestuose kaip Ignalina, Visaginas esančių ežerų būklė tikrai nėra bloga. Nors Molėtų mieste telkšanti visa ežerų grandinė praeityje buvo teršiama miesto nuotekomis, mažesniuose miesteliuose, ypač tuose, kurie buvo orientuoti į turizmą, neturėjo pramonės, kuri generuotų nuotekas, ežerai buvo ir yra pakankamai švarūs“, - sakė A. Balevičius.
Namų buitinė chemija – tik lašas jūroje
Mokslininkai, tyrę prielaidas, kas leistų pasiekti geresnę vandens telkinių ekologinę būklę išskyrė, kad taršą bendruoju fosforu sumažintų uždraudimas naudoti fosforo turinčius chemikalus ne tik pramonėje, bet ir buityje. Yra nustatyta, kad fosforo junginiai turi tendenciją kauptis ežeruose, todėl griežtesnis reglamentavimas galėtų pasitarnauti gerinant bendrąją vandenų būklę.
Namuose žmonių naudojama buitinė chemija - įvairūs plovikliai, skalbikliai, higienos priežiūros priemonės - šalia ūkininkų trąšų ir pramonės daromos žalos ežerams atrodo tik kaip lašas jūroje.
Kaip aiškina A. Balevičius, taip yra dėl to, kad buitinė chemija kartu su nuotekomis teka į valymo įrenginius ir kai jau pasiekia vandens telkinius (paprastai išvalytos nuotekos leidžiamos ne į ežerus, o į upes), jeigu ir daro kokią nors žalą, tai nedidelę.
„Dauguma daugiau nei 1000 gyventojų turinčiose gyvenvietėse veikiančių valymo įrenginių turi biologino valymo pakopą, todėl fosforas, kuris yra skalbimo priemonėse bei muiluose, yra gana sėkmingai pašalinamas – maždaug 90-95 proc. Taigi, ten, kur yra centralizuoti nuotekų valymo tinklai, fosforo ir azoto problema nėra tokia opi. Tačiau jeigu koks nors namų ūkis nelegaliai į drenažo sistemą išleidžia buitines nuotekas ir jos per melioracijos griovius pasiekia ežerus, tada šių detergentų poveikis yra ženklus. Bet tai nėra normali praktika, už tokius dalykus yra baudžiama“, - sakė bendrovės „Senasis ežerėlis“ direktorius.
Susirūpinimą kelia „naujos kartos“ medžiagos
Leidinyje „Lietuvos gamtos būklė“ vienas skyrius skirtas vandens telkinių problematikai aptarti. Santraukoje akcentuojama, kad didžiausią susirūpinimą Lietuvos mastu vandens aplinkai kelia „naujos kartos“ medžiagos - ftalatai ir organiniai alavo junginiai, fenoliai, etoksilatai, brominti bifenileteriai. Šios medžiagos daugeliu atveju nėra įtrauktos į vandens taršą reglementuojančius teisės aktus. Mokslininkai, prisidėję rengiant Lietuvos gamtinės aplinkos apžvalgą, konstatuoja, kad reikėtų esamus pavojingų medžiagų sąrašus atnaujinti bei reikalauti, kad įmonės turėtų elektroninę importuojamų, gaminamų ar naudojamų pavojingų medžiagų duomenų bazę.
Savo ruožtu Baltijos aplinkos forumo (BEF) cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė mini ir dar vieną dokumentą, kuriame kalbama apie vandens taršą pavojingomis medžiagomis. Tai - aplinkos ministro patvirtinta Vandenų taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programa.
Jos teigimu, vandenų užterštumas pramoninėmis sintetinėmis medžiagomis šiai dienai stebimas visame pasaulyje, nors dažnu atveju Lietuvos aplinkoje nustatomi šių medžiagų kiekiai neviršija normų, susirūpinimą kelia šių medžiagų savybės. Jos kaupiasi organizmuose, yra patvarios, toksiškos, turi poveikį endokrininei sistemai. Iš kokių objektų ežerus pasiekia viena ar kita cheminė medžiaga, galite patyrinėti parsisiuntę ŠĮ gamtosaugos organizacijos parengtą dokumentą.
„Vandens aplinkoje dažnai minėtosios medžiagos nusėda dumble ir kaupiasi gyvūnuose, augaluose. Jei valgome žuvį, kuri gyveno ir mito šiomis medžiagomis užterštu maistu, šios medžiagos patenka ir į mūsų organizmą. Tačiau nėra atlikti Lietuvos ežerų ir juose gyvenančių žuvų tyrimai dėl šių cheminių medžiagų, nemanyčiau, kad kiekiai gali būti labai dideli. Suomijoje atlikti organinių alavo junginių tyrimai ežeruose ir ežerų žuvyse, parodė, kad aptinkami TBT kiekiai yra dešimt - šimtą kartų mažesni, palyginus su Baltijos jūra“, - aiškina BEF cheminių medžiagų ekspertė.
Neigiami poveikiai dažnai ignoruojami sąmoningai
Taip pat reiktų pasižiūrėti, kokią funkciją atlieka šios pavojingos medžiagos – tarkime, ftalatai naudojami plastikui minkštinti plastikiniuose gaminiuose, kvapam „pernešti“ sintetiniuose kvepaluose ir pan. Dažnai tai tikrai nėra pirmo būtinumo reikalas, be kurio šiandieninis žmogus negalėtų apsieiti. Tačiau mūsų vartojimo įpročius formuoja gamintojai, kurie sąmoningai ignoruoja turimus duomenis apie neigiamą poveikį. Tuo metu laikotarpis tarp įrodymų apie medžiagos neigiamą poveikį surinkimo, pristatymo teisės aktų kūrėjams, pramonės komentarų surinkimo ir cheminės medžiagos naudojimo uždraudimo gali trukti ir 20 metų“, - pasakojo L. Stančė.
Anot jos, sutridžius ekosistemą, jos atkūrimas dažnu atveju yra žymiai sudėtingesnis, nei atsargumo principo laikymasis. „Tai įrodo ir DDT pesticido naudojimo pavyzdys - nors šią medžiagą naudoti uždrausta nuo 1970 m. pasauliniu mastu, tačiau aplinkoje jos aptinkama ir šiandien. Be abejo, tiek pati gamta, tiek gyvieji organizmai prisitaiko prie tam tikrų aplinkos pokyčių, tačiau šios sintetinės medžiagos šiandien naudojamos labai dideliais kiekiais ir ekosistemos dėl to nyksta dažniau, nei prisitaiko“, - sakė BEF specialistė.