Užkrato zonoje – medžioti ar palikti neliestus?
Nors šiuo metu jau yra patvirtintas Šernų populiacijos mažinimo planas, jame numatytas veiksmų planas patinka ne visiems. Alytaus rajono miškuose medžiojančio „Varčios“ būrelio prezidentas Aurimas Truncė tikina, kad medžiotojai šernų medžioti neatsisako ir jau vien per šį mėnesį kartu su kitais medžiotojų būreliais nukovė 39 šernus. Jis tikina, kad neišvengiamas ir šernų patelių medžiojimas, nes būtent jos gali plačiausiai paskleisti virusą, užkratą per placentą perduodamos ir savo jaunikliams.
Savo ruožtu kito medžiotojų būrelio „Kurkliai“, esančio Lazdijų rajone, vadovas Vygantas Vaišnoras stebisi, kad nors jų būrelio medžioklės teritorija yra visai prie pat Baltarusijos sienos, čia užkrėstų šernų nėra užfiksuota. Šioje teritorijoje nuo spalio mėnesio yra sumedžiota 12 šernų, įrengta 10 šėryklų bei sustatytos vaizdo kameros, filmuojančios visų žvėrių judėjimą.
„Jeigu yra nustatytas maras, tikrai yra didelė bėda ir gamtai, ir visiems mums. Reikia rimtai kovoti pagal visas priimtinas priemones. Bet aš turiu savo asmeninę nuomonę, kad ne medžiotojai pirma turi būti kalti, ne šernai, kuriuos šiandien visi kaltina, bet yra tikrasis miško medžiotojas – vilkas. Turime net vaizdo medžiagą, kad vilkų mūsų plotuose yra padaugėję – buvo du, trys matomi, o šiandien jau turime devynis. Tai yra pirmas žvėris, kuris šitą užkratą galėjo ir atnešti“, - savo įtarimais dalijosi Lazdijų rajono medžiotojas.
Pirma siūlė nemedžioti, bet paskui persigalvojo
Savo ruožtu Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas pasisakė prieš šernų šaudymą. Jo tvirtinimu, geriausias būdas maro išvengti – daugiau šerti grėsmės zonoje šernus ir jų nemedžioti – tikintis, kad jie išmirs ir virusas neišplis.
„Manyčiau, kad būtų protinga medžiotojų klubams suteikti lėšų pašarams įsigyti ir labau gausiai šerti tuose miškuose, kur randame kritusius šernus. Būtų tikslinga absoliučiai jų nemedžioti, neliesti. Kiekviena medžioklė – ar tylusis varymas, ar šaudymas iš bokštelių – priverčia šernus migruoti. Jeigu viename bokštelyje sėdėdamas iššauni, šernas tris-keturias dienas neateis prie tos šėryklos. Jeigu susėsime bokšteliuose ir iššausim, per tas keturias dienas šernai migruos į gretimus miškus“, - sakė B. Bradauskas.
Vis dėlto net ir jis vėliau persigalvojo ir išgirdęs veterinaro paaiškinimą, kad užsikrėtęs šernas iškart negaišta, o gali virusą toliau platinti ir net perduoti per placentą jaunikliams, pripažino to nežinojęs.
Pavasarį – nauja grėsmė
Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Romas Černius patikslino, kad šernus užkrato zonoje medžioti būtina, nes tai sumažintų išplitimo tikimybę. Kitaip – pavasarį virusą toliau galės platinti prabudusios erkės, musės, plėšrieji paukščiai ir žvėrys. To kaina – bus milžiniška. Jis taip pat siūlė skersti kiaules, kurias augina pavieniai ūkininkai, nes jos taip pat gali toliau platinti užkratą.
Kviečiame žiūrėti vaizdo reportažą, ką kalbėjo Alytuje susirinkę medžiotojai, valdžios atstovai ir veterinarai:
Mokslininkas: sumedžioti tiek šernų, kiek skelbia valdžia, neįmanoma
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas doc. Kęstutis Pėtelis sako pritariantis planui, kad būtina šernų populiaciją reguliuoti ir juos intensyviai medžioti, tačiau valdžios skelbiami skaičiai jam atrodo deklaratyvūs ir realiai neįgyvendinami.
K. Pėtelis svarsto, kad ganėtinai motyvuojanti priemonė šernus medžioti yra ir valdžios siūlomos premijos – po 250 Lt už šerną grėsmės zonoje. Tokia suma, anot jo, padengtų bent dalį medžioklės kaštų.
Dalies medžiotojų svarstymus, kad intensyvesnė šernų medžioklė pavojaus zonoje gali kaip tik ne sustabdyti, o skatinti šernus migruoti į gretimus plotus, pašnekovas vertino tik kaip vieną iš tikimybių: „Lietuvoje nėra tyrimų, kas skatina šernų migraciją. Tačiau pagal Darvino dėsnius gamta nemėgsta tuštumos - jeigu šernus išmedžiosime, jie ateis iš kitur“.
Ankstesnio maro patirtis šiuo atveju netinka
Lietuva jau yra išgyvenusi kiaulių marą. Tiesa, prieš daugiau nei dvidešimt metų siautęs maras buvo klasikinis ir nuo afrikinio skiriasi kaip diena ir naktis. K. Pėtelis vardija kelis esminius šių marų skirtumus – nuo klasikinio kiaulių maro buvo skiepai, todėl su juo susitvarkyti buvo lengviau. Afrikinis kiaulių maras skiepų neturi, todėl liga sunkiau valdoma. Antras esminis skirtumas – klasikinį kiaulių marą šaltis stabdė, o dabar į Lietuvą atklydusiam marui šaltis plisti tik padeda.
Tuo metu, kaip pasakoja ASU mokslininkas, jokių akcijų nesiimta, neraginta aktyviau skersti gyvulių ir pan., tačiau maras praėjo ramiai. Apie 80 proc. šernų iškrito, tačiau po maždaug trejų metų populicija vėl atsistatė.
Paklaustas, ar ankstesnio maro patirtis galėtų būti pritaikyta ir dabar, pašnekovas purtė galvą – tikrai ne: „Dabar yra pavojus kiaulininkystės sektoriui. Antra, yra politiniai dalykai. Tuo metu buvome Tarybų Sąjungoje, todėl kaip vežėm kiaulieną, taip ir vežėm, kadangi paklausi buvo. Dabar politiškai Lietuvai uždraus vežti mėsą ir viskas. Reikia parodyti, kad kažką politiškai darome“, - sakė K. Pėtelis.
Liga padės susitvarkyti su išvešėjusia kiaulininkyste miškuose?
ASU mokslininkas pabrėžia manantis, kad dabar Lietuvoje užfiksuotas afrikinis kiaulių maras gali mūsų šaliai išeiti ir į naudą. Jo teigimu, įvesti apribojimai dėl šernų šėrimo ir jų intensyvesnio medžiojimo gali padėti susitvarkyti su išvešėjusia kiaulininkyste miškuose.
„Gal ši liga, ši nelaimė padės padaryti normalų medžioklės ūkį, o ne kiaulių ūkį laukuose. Visada buvau prieš tai. Tiek, kiek Lietuvoje yra šernų, niekam nereikia. Dalis mūsų medžiotojų nuėjo tuo keliu – pasistatė lovį, pripylė pašarų ir laukia šernų. Kokia čia medžioklė? Šita nelaimė gal padės sureguliouoti šernų populiaciją“, - vylėsi K. Pėtelis.