Lietuvoje vykstant įvairių atliekų, o ypač senos elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo akcijoms, daugelis švaria gamta besirūpinančių gyventojų domisi, o kas vėliau vyksta su šia nebenaudojama technika, su jos atliekomis?
Neveikiančios elektronikos įrangos akciją visoje Lietuvoje vykdančios bendrovės „Žalvaris“ Aplinkosaugos ir kokybės vadybos grupės vadovė Ingrida Dubauskienė sako, jog atliekų tvarkymo sąvoka apima net kelis vienodai svarbius etapus: atliekų surinkimą, vežimą, jų tinkamą ir saugų laikymą (sandėliavimą) ir apdorojimą.
Vadovaujantis teisės aktais, apdorojimo veikla įvardijama kaip elektros ir elektroninės įrangos atliekose esančių teršalų pašalinimas, įrangos atliekų išardymas, smulkinimas, naudojimas, taip pat paruošimas šalinti ir bet kuri kitokia operacija, vykdoma siekiant naudoti ir (ar) šalinti elektros ir elektroninės įrangos atliekas, kai jos buvo perduotos atliekų tvarkytojams.
Aplinkosaugos specialistai atliekų tvarkymo technologijas skirsto į draugiškas aplinkai ir į žalingas gamtai.
Draugiškos aplinkai tvarkymo technologijos
Kita tvarkymo proceso technologija – tai elektros ir elektroninės įrangos laužo tolimesnis mechaninis apdorojimas, kurio metu naudojant pneumatinius ir elektromechaninius įrankius bei metalo pjaustymo įrangą, atskiriamos perdirbimui tinkamos dalys nuo šalinimui skirtų atliekų.
Perdirbimui skirtos atliekos yra išrūšiuojamos, išvalomos ir kaip antrinės žaliavos perduodamos atliekų perdirbėjui, kuris iš jų gamina naujus produktus.
Žalingos gamtai atliekų apdorojimo technologijos:
Atliekų deginimas
Elektroninės įrangos laužas pasižymi randamų medžiagų įvairove, todėl kaip pagrindinę technologiją naudojant atliekų deginimą, kyla didelė rizika dėl teršalų ir toksiškų medžiagų susidarymo ir jų patekimo į aplinką. Degimo metu susidariusios dujos ir pelenai dažnai yra toksiški. Tai itin taikytina tokiam elektros ir elektroninės įrangos laužui, kuris prieš deginant nebuvo jokiu kitu būdu apdorotas ar išvalytas.
Komunalinių atliekų tvarkymo įmonėse atlikti tyrimai parodė, kad degant izoliacinėms medžiagoms, kabeliuose ir mikroschemų plokštėse esantis varis veikia kaip dioksino susiformavimo katalizatorius. Kai bromuotos izoliacinės medžiagos yra veikiamos žemos temperatūros (600-800°C), gali susidaryti itin toksiški polibromuoti dioksinai (PBDD) ir furanai (PBDF).
Polivinilchloridai, kurie dideliais kiekiais gali būti randami elektroninės įrangos lauže, degimo metu yra itin koroziški, o taip pat sužadina dioksinų susiformavimą.
Deginimo metu taip pat prarandami naudingi elementai, kurie galėjo būti išsaugoti, jei atliekos būtų išrūšiuotos ir tinkamai apdorotos.
Deginimas atvira liepsna
Elektronikos atliekų deginimą atvira liepsna smerkia visos pasaulinės aplinkosaugos problemomis užsiimančios organizacijos. Tačiau dėl pigios darbo jėgos naudojimo ir mažų sąnaudų šis „tvarkymo“ būdas vis dar mėgstamas auksarankių lietuvių, kurie bando išgauti varį iš laidų su izoliacija.
Atvira liepsna yra santykinai itin žemos temperatūros, todėl išmetamų teršalų kiekis yra pastebimai didesnis nei kontroliuojamo deginimo metodą naudojančiose komunalinių atliekų tvarkymo įmonėse. Įkvėpti atviros liepsnos degimo produktai gali sukelti astmos priepuolius, kvėpavimo takų infekcijas, o taip pat kitus simptomus, kaip kosulį, dusulį, krūtinės skausmus ir akių dirgulį. Nuolat įkvėpiami atviros liepsnos degimo produktai gali tapti tokių ligų kaip emfizema ir vėžys priežastimi.
Pavyzdžiui, degant polivinichloridui išmetamas vandenilio chloridas, kuris įkvėpimo metu susimaišo su vandeniu, dėl to plaučiuose susidaro druskos rūgštis. Tai sukelia plaučių audinių pažeidimus ir kitas kvėpavimo komplikacijas. Deginimo vietose jaučiamas deguonies trūkumas, o tai reiškia, kad žmogus įkvepia susidariusį anglies monoksidą taip užteršdamas kraują. Tokiose vietose ore susidarantis gausus pelenų kiekis taip pat kelia grėsmę sveikatai.
Sąvartynai – tai labiausiai paplitęs atliekų sutvarkymo būdas, kuomet atliekos šalinamos ant žemės ar po žeme. Nėra paslaptis, kad visuose sąvartynuose yra skystų teršalų. Dažnai juose yra sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų medžiagų, galinčių užteršti žemę ir gruntinį vandenį. Net ir moderniausi sąvartynai, kurie apsaugoti nuo toksinų patekimo į gruntą, ilgalaikėje perspektyvoje nėra sandarūs. Vietovės, kur yra senesnių sąvartynų, taip pat nekontroliuojami sąvartynai kelia didesnę pavojingų medžiagų pasklidimo grėsmę.
Gyvsidabris, kadmis ir švinas yra toksiškiausi teršalai. Pavyzdžiui, gyvsidabris gali išsilieti utilizuojant tam tikrus elektroninius prietaisus, pavyzdžiui, srovės pertraukiklius. Sudaužius TV ekranus ir monitorius, padengtus švinu, galima labai lengvai užteršti vandenį. Iš į sąvartyną išmestų izoliacinių medžiagų, kondensatorių, ilgainiui į gruntinius vandenis patenka sveikatai kenkiančius polichorido junginių.
Be pavojingų nuotėkų sąvartynuose taip pat yra kenksmingų garų. Pavyzdžiui, gali būti aptinkama lakių junginių, kaip antai, gyvsidabrio ar jo dažniausių atmainų (dimetilo gyvsidabris).
Elektros ir elektroninės įrangos atliekų daromos žalos gamtai galima išvengti jas tinkamai surenkant, vežant, saugiai laikant ir teisingai apdorojant.
Iki gegužės 27 dienos Lietuvos miestuose vykdoma senos elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo akcija. Jos metu gyventojai gali skambinti nemokamu telefonu 8-8000 0653, informacijos visą parą telefonu 118 (paslaugos kaina 1,5Lt/min.), registruotis internetu www.elektronikosakcija.lt ir iš jų namų ar biurų elektronikos atliekos bus išvežtos nemokamai.