Seimo narei Danutei Bekintienei parengus projektą, kuriame siūloma leisti buvusiems savininkams ir jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniams atstatyti miško teritorijose buvusias sodybas, Seime buvo tam pritarta. Savo ruožtu Lietuvos nevyriausybinės organizacijos teigia, kad tokio projekto įteisinimas veda į miškų urbanizavimą ir ragina Seimo narius persigalvoti.
Sudaro precendentą konfliktams
Viešame laiške, kurį pasirašė Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicija, Lietuvos Žaliųjų judėjimas, Judėjimas „Už gamtą“, ekologinis klubas „Žvejonė“ ir Pilaitės bendruomenės nariai, teigiama, kad prisidengiant gražiais motyvais kompensuoti patirtas praeities skriaudas tremtiniams būtų atveriamas kelias naujoms konfliktinėms situacijos, nes išskiriant vieną grupę
(šiuo atveju - privačių miškų savininkus) pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir lūkesčiai.
„Prašome nepritarti įstatymo pataisai, kuri tenkina kelių šimtų, o gal tik kelių dešimčių piliečių interesus visos visuomenės interesų sąskaita“, - rašoma laiške.
Nevyriausybininkai primena, kad miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Toks įstatyme įtvirtintas išimtinumo principas, ypač atsižvelgiant į miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą, reiškia, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai turi būti itin reti, proporcingi, atitikti viešąjį interesą.
Baiminasi neskaidrumo
Buvusių sodybų atstatymas, nevyriausybininkų teigimu, be reikiamų teisinių saugiklių sukuria prielaidas stichiškam urbanizacijos proveržiams teritorijose, ypač paupiuose ir paežerėse, kuriose urbanistinė plėtra nėra ir neturėtų būti numatyta, apriboja visuomenės prieinamumą prie miškų ir jo išteklių naudojimą.
Nevyriausybininkai sako, kad įstatymo papildyme nėra aiškiai nurodoma kokiu būdu patvirtinti sodybos miške buvimo faktą. Jau dabar praktikoje yra daug pavyzdžių, kai, sodybos „buvimas“ yra pripažįstamas „liudininkų“ parodymais ar nevienareikšmiškai traktuojamais archyviniais dokumentais.
„Pažymime, kad Seime svarstomas miškų įstatymo projektas įteisintų dar didesnį nelygiateisiškumą: 1) neįvertinta ta dalis savininkų, kurių sodybos buvo dabartiniuose valstybės valdomuose miškuose, užstatytos kitais pastatais ar yra strateginių objektų teritorijose; 2) dalis žmonių negali atkurti savo nuosavybės teisių vien todėl, kad žemė jau yra išdalinta kitiems ir įteisinta; 3) neatmestina, kad dalis tų sunykusių sodybų buvo parduotos, perleistos ar užrašytos testamentu ir jų buvę savininkai jau nepasinaudos šia galimybe; 4) neįvertinta, kad statyti galima savininko vardu ir po to sėkmingai parduoti ir t.t. Todėl atsižvelgiant į teisingumo ir lygiateisiškumo principus bei teisėtus tremtinių lūkesčius siūlytume, kad norintiems pasistatyti naujus gyvenamuosius statinius būtų sudaryta galimybė turimą miško valdą iškeisti į laisvą žemės ūkio paskirties žemę, kur tai nėra draudžiama. Tai atitiktų šiuo metu įstatymiškai galiojančią žemės ūkio praktiką, neskatintų nepageidautinos stichinės urbanizacijos jautriose gamtinėse teritorijose ir užtikrintų visuomenės interesų paisymą“, - rašoma laiške.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai tikina manantys, kad miškų įstatymo nuostatų pakeitimai – tai bandymas legalizuoti statybas miškuose, imituojant jautrių visuomenei klausimų sprendimą.
Savo ruožtu įstatymą pateikusi Seimo narė D. Bekintienė GRYNAS.lt yra sakiusi, kad miškai dėl sodybų atstatymo nebus iškirsti, nes namui reikia ne tiek ir daug vietos. „Kas geriau savo nuosavybę prižiūri? Ką žmogus, pasistatęs namą, parko nesutvarkys? Dabar ten esantys šabakštynai – gerai, o jeigu žmogus namą pasistatys ir sutvarkys aplinką – tai jau blogai? Aš čia nematau jokios logikos“, - kalbėjo D. Bekintienė.
Kiek yra gyventojų, turinčių dokumentus ir galinčių įrodyti, kad jų senelių sodybos stovėjo dabartinėje miškų teritorijoje, Seimo narė tikino, kad niekas tiksliai pasakyti negali: „Miškų savininkai sako, kad jų tikrai nebus daug. Paežerės, paupiai jau seniai išdalinti, kai žemė buvo kilnojama ir netgi tų pačių savininkų vietose jau kažkas kitas gyvena. Tikslaus skaičiaus nėra, bet šita problema egzistuoja ir žmonėms dėl to skauda“.
