Nors dauguma patyrusių grybautojų puikiai pažįsta visus grybus, dar kartą prisiminti pačius nuodingiausius būtų neprošal. Ypač atsargūs turėtų būti gyventojai, kurie grybauja retai ir nežino visų grybų rūšių. Todėl Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas J. Kasparavičius dalijasi 5 nuodingiausių grybų sąrašu. Specialistas akcentuoja, kad iš jo paminėtų grybų pagal statistiką dažniausiai žmonės apsinuodija žalsvąja musmire. Būtent ją mokslininkas pateikia pirmąją sąraše.
1. Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides)
Anot J. Kasparavičiaus, žalsvosios musmirės vaisiakūniai vidutinio dydžio. Kaip ją atskirti? Labai jauna kepurėlė būna padengta daliniu baltu apvalkalu, kuris vėliau suplyšta, palikdamas tik baltas atplaišas ant kepurėlės viršaus, nors dažniausiai jų nebūna.
„Kepurėlės paviršiaus spalva gali varijuoti nuo blyškiai geltonai žalios iki tamsiai alyviškai žalios ar rudai alyviškos su spinduliškai išsidėsčiusiai tamsesniais pluoštais. Jaunų musmirių lakšteliai (kepurėlės apatinėje dalyje esantys spinduliškai vertikaliai išsidėstę lapeliai, ant kurių formuojasi sporos) balti, vėliau gali įgyti gelsvą atspalvį. Baltos spalvos su žalsvomis ar rusvomis išilginėmis juostelėmis ar pluoštais kotas vienodo storumo, su sijonėliu ir gumbu apatinėje dalyje, su gumbą gaubiančia išnara“, – kaip atrodo žalsvosios musmirės pasakoja mikologas.
Jei vis dėlto į grybų pintinę, o vėliau ir į keptuvę, pateko žalsvoji musmirė, ją dar galima atpažinti pagal skonį. Kaip pasakoja J. Kasparavičius, grybo minkštimas baltas, švelnaus skonio. Senų vaisiakūnių kvapas kartais gali būti salstelėjęs, nemalonus. Gali pasitaikyti labai šviesių, vos ne baltų vaisiakūnių.
Žalsvoji musmirė auga lapuočių ir mišriuose miškuose, retai gali būti randama ir spygliuočių miškuose.
Su kuo galima supainioti žalsvąsias musmires? Jauni vaisiakūniai, kol jų mažos kepurėlės dar padengtos daliniu baltu apvalkalu, gali būti supainioti su pumpotaukšliais ar pievagrybiais. Vėliau gali būti supainioti su žalsvosiomis ūmėdėmis (Russula virescens), tačiau jos neturi ant koto sijonėlio, gumbo ir išnaros. Dažniausiai yra painiojama su žaliuokėmis (Tricholoma equestre), kurios taip pat neturi sijonėlio gumbo ir išnaros.
2. Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa)
Šio grybo vaisiakūniai nedideli, visi balti. Mikologas J. Kasparavičius aiškina, kad šių grybų jaunos kepurėlės būna smailios, senos gali būti plokščios, bet su gumbeliu centre. Lakšteliai balti, kotas baltas plaušuotas su sijonėliu, gumbu apačioje ir išnara. Minkštimas baltas, nemalonaus kvapo, niekuo neišsiskiriančio skonio. Auga daugiausiai spygliuočių miškuose, ypatingai su eglėmis.
Su kuo galima supainioti smailiakepurė musmirę? Jaunus vaisiakūnius galima supainioti su jaunais pievagrybiais, nors pastarųjų lakšteliai jau ir jauname amžiuje įgyja rožinę ar net ir rusvą spalvą. Auga vasarą ir rudenį.
3. Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus)
Grybas, kurio vaisiakūniai – nedideli, o kepurėlė oranžinė – ruda, rausvai ruda, plaušuota ar žvynuota, lakšteliai – stori raudonai rudi arba tik rudi. J. Kasparavičius akcentuoja, kad nuodingojo nuosėdžio kotas gelsvai rusvas, plaušuotas, minkštimas gelsvas, švelnaus skonio, nemalonaus kvapo.
Su kuo juos galima supainioti? J. Kasparavičius pasakoja, kad greičiausiai juos galima supainioti su kitais nuosėdžiais, bet dažniausiai jų pas mus niekas nerenka. Auga vasarą ir rudenį.
4. Eglinė kūgiabudė (Galerina marginata)
Kaip atrodo šie grybai? Eglinių kūgiabudžių vaisiakūniai nedideli, kepurėlės paviršius geltonai rudas, lygus, lakšteliai geltoni, gelsvai rausvai rudi, kotas su odišku sijonėliu, rusvas ar rausvai rudas, kiek plaušingas, virš sijonėlio pilkšvas, minkštimas geltonas, nemalonaus kvapo ir skonio. Auga šie grybai ant supuvusių spygliuočių kelmų, išvartų, stuobrių, žemėje „palaidotų“ šakų.
„Daugiausiai, kaip sako jos pavadinimas, ant spygliuočių medienos. Auga vasarą ir rudenį. Labai panaši į ją yra kislioji kelmiukė (Kuehneromyces mutabilis). Nuo eglinės kūgiabudės ji skiriasi miltų kvapo ir skonio nebuvimu, rudai žvynuotu kotu žemiau sijonėlio ir augimo vieta, nes auga ant lapuočių medienos”, – pasakoja mikologas J. Kasparavičius.
5. Rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens)
J. Kasparavičius pasakoja, kaip atrodo rausvėjančioji plaušabudė: „Šio grybo vaisiakūniai vidutinio dydžio, kepurėlė balsva, vėliau gelsva, gelsvai oranžinė, raudonai dėmėta, lakšteliai balti, vėliau pilkai rudi, kotas baltas, į apačią storėja, be sijonėlio, minkštimas baltas, nemalonaus kvapo ir skonio.”
Mikologas tęsia, kad, paspaudus grybą, perpjovus ar perlaužus jį pažeistos vietos raudonuoja – tai yra bene pagrindinis jo skiriamasis požymis. Auga jis parkuose, lapuočių miškuose pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje.
Kokie grybai panašūs? Panašūs yra dirvinis (Agaricus arvensis) ir valgomasis (Agaricus campestris) pievagrybiai, bet jie pažeisti neraudonuoja, jų lakšteliai yra šokoladinės spalvos, o kotai – su žiedais. Panaši yra ir pavasarinė balteklė, bet ji pažeista neraudonuoja.
„Dar gali būti kiek panašus raukšlėtasis gudukas, jis irgi neraudonuoja”, – priduria mikologas.
Kokie simptomai, apsinuodijus grybais?
Vis dėlto, jei į grybautojo pintinę netyčia pakliuvo nuodingas grybas, labai svarbu atskirti apsinuodijimo simptomus.
Apsinuodijimo grybais simptomai skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Ankstyvieji – tie, kurie pasireiškia po 30–60 min. suvalgius nuodingą grybą (vėmimas, pilvo spazmai, traukuliai ir kt.). Vėlyvieji – atsirandantys po 6–72 val. (pykinimas, vėmimas, viduriavimas, galvos skausmai, traukuliai, haliucinacijos ir kt.). Kuo vėliau atsiranda simptomai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas) tuo sunkesnis gali būti apsinuodijimas. Kadangi dažniausiai apsinuodijus grybais simptomai atsiranda ne iš karto, todėl dažnai neskubama kreiptis į gydytoją, o tai gali būti lemtinga klaida.
Apsinuodijus grybais svarbu laiku suteikti pagalbą. Per pirmąją valandą, suvalgius nuodingų grybų, galima plauti skrandį, gerti aktyvintą anglį (1g – kilogramui kūno svorio) ir nedelsiant kreiptis į medikus.
GRYNAS.lt primena, kad grybauti reikia atsakingai. Dar prieš keletą metų Lietuvoje galiojo taisyklė, kad rinkti galima tik tam tikro dydžio grybus. Dabar nei grybų dydis, nei kiekis nėra ribojami, tačiau negalima rinkti grybų, kurie įtraukti į saugomų rūšių sąrašą. Ten jų yra apie 100 rūšių. Taip pat reikėtų atidžiai grybauti, kad į pintinę nepatektų nuodingi grybai. Be to, prieš ruošiantis į mišką, reikia pasidomėti, ar jame galima grybauti. Ką reikia žinoti, prieš einant grybauti, rasite ČIA.