Džiugu, kad vis daugiau žmonių supranta globalią miško naudą ir vertę. Kad jiems ne vis vien kaip bus naudojamas ir atkuriamas mūsų visų turtas. Pabrėžiu, kad miškai yra mūsų visų, ne vien Valstybinių miškų urėdijos, ne vien Seimo ar Aplinkos ministerijos.
Kaip ilgametis girininkas noriu paaiškinti, kaip kertame Lietuvos miškus. Jeigu pažvelgtumėte į bet kurios girininkijos medynų planą, tai pamatytumėte, kad jame vyrauja įvairių spalvų stačiakampiai kontūrai. Tai buvusios plyno kirtimo biržės, kirstos prieš metus, prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Spalvos rodo medyno rūšį (pušyną, beržyną, ąžuolyną), o spalvos intensyvumas amžių. Todėl plynai iškirstų brandžių medynų (ne miškų) nereikėtų pateikti kaip šių dienų blogybių. Tai senas ūkininkavimo miškuose būdas, aiškiau tariant, tai kasmetinis medienos derliaus nuėmimas. Žinoma, dabar pjaunamą brandų mišką sodino dirbančiųjų proseneliai arba seneliai.
Pamėginsiu paneigti seną mitą, susijusį su žvėreliais ir paukšteliais. Kaip jie toliau gyvens, kai iškirsti keli hektarai miško? Kai kalbame apie tikrai seną ir tankų mišką, tai žinokite, kad tiems žvėreliams ten nebuvo ką valgyti. Nei senos pušies, nei seno beržo, nei senos eglės, drebulės ar beržo žievės niekas negraužia, o jauni ūgliai esantys kelių dešimčių metrų aukštyje nei stirnoms, nei elniams, nei briedžiams, nei danieliams, nei kiškučiams… nepasiekiami.
Viskas kardinaliai pasikeičia iškirtus seną ir pasodinus naują mišką. Atgyja kadaise išbirusios sėklos. Saulės atokaitoje tuoj pat suveši žolinė augmenija, pasipila skanios medelių ir įvairių krūmų atžalos, viliojančios ne tik minėtus kanopinius žinduolius, bet ir kitus gyvūnus. Įvairiuose žieduose sudūzgia bitės, kamanės, žiedmusės… Ženkliai pagausėjęs ir paįvairėjęs vabzdžių ir augalų pasaulis išmaitina žymiai daugiau žinduolių, sparnuočių, varliagyvių, o kartu ir jais mintančių plėšrūnų. Taigi, kelių metų bėgyje miško kirtavietės miško gyventojams tampa idealiomis vietomis ir pavalgyti, ir pasislėpti, ir lizdą ar guolį susisukti.
Ilgą laiką Jūrinis erelis perėjo Vainagių girininkijos 38 kvartale. Lizdas buvo sukrautas aukštoje drebulėje prie pat plynos kirtavietės. 2013 metais drebulės viršūnė su lizdu lūžo. Dar prieš tą įvykį gretimame kvartale šiems paukščiams jau buvo įkeltas dirbtinis lizdas, juo erelių šeima domėjosi, bet kiaušinių ten nedėjo. Padėtis pasikeitė kai 2017 metų žiemą šalia dirbtinio lizdo iškirtome 1,9 ha plynę. Jau tą patį sezoną jie ten ir perėjo. Pasirodo jūriniam ereliui, kurio sparnų mostas gali siekti net 2,5 metrus tetrūko patogaus nusileidimo į lizdą.
Nepamirškite, kad senas miškas auga vangiai, vadinasi ir fotosintezė vyksta lėtai – tad deguonies į atmosferą išskiriama santykinai mažai. O prasidėję medienos puvimo procesai duoda atvirkštinį rezultatą: anglies dioksido didėjimą.
Plynus miško kirtimus projektuoja miškotvarkos specialistai. Jie įvertina konkrečios girininkijos miškų būklę, nustato, kiek joje yra brandžių medynų, kuriuos galima ir tikslinga kirsti plynai, ir pagal tai paskaičiuoja kiekvienos girininkijos kirtimų apimtis penkeriems metams į priekį. Nustatomas ne tik kirstinas tūris pagal atskiras medžių rūšis, bet ir plynų biržių dydis, jų išsidėstymas ir kirtimo metai. Neleidžiama kirsti plynai jeigu šalia esančios miško plynės nepavyko atkurti arba ji savaime neatsikūrė. Niekas neišduos leidimo kirsti brandžius medynus jeigu nėra parengto miško kirtimo projekto. Ta pati tvarka galioja ir didesnių miško valdų savininkui ir valstybinių miškų valdytojams.
Kirtimų planas visoms girininkijoms buvo ir tebėra privaloma užduotis. Kodėl dabar Lietuvoje tiek kertama? Todėl, kad jau tiek pribrendo medynų. Kitas klausimas: ar šiuolaikinę visuomenę tenkina tokios taisyklės, ar jos atitinka besikeičiančius piliečių poreikius? Juk žymiai maloniau gėrėtis sengire, nei braidyti po tankius jaunuolynus.
Kada medynas laikomas pribrendusiu? Yra paskaičiuota, kad po 120 metų ženkliai mažėja ąžuolyno prieaugis, po 100 metų – pušyno, po 70 metų – eglyno, po 60 – beržyno ir po 30 – baltalksnyno. Tai ir yra pagrindinis kriterijus nustatant įvairių medynų kirtimo amžių.
Aišku, toks medžių kirtimo amžius gali neatsverti esamą gamtinę, rekreacinę, pažintinę ar apsauginę medyno vertę. Todėl jis yra keičiamas suskirstant miškus į skirtingas grupes. I grupės miškai – rezervatiniai, jie sudaro 1,1proc.. II grupės miškai – ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, sudarantys 8,2 proc. ir 3,8 proc.. III grupės miškai – apsauginiai, sudarantys 15,2 proc. Likę miškai vadinami ūkiniais arba IV grupės. Miško priskyrimas II, III ar IV miško grupei lemia skirtingą brandžių medžių ar medynų kirtimo amžių ir maksimalų plyno kirtimo plotą.
Miško priskyrimas vienai ar kitai miško grupei yra labai svarbus. Nuo to priklausys didesnis ar mažesnis ūkinės veiklos apribojimas ar net visiškas jos uždraudimas. Nei girininkijų, nei regioninių padalinių personalas šiuose strateginiuose sprendimuose nedalyvauja, o tai per daug atsakinga, kad nežinotume, kas ir kodėl priėmė tokius, o ne kitokius sprendimus.
Kiek pastebėjau miškų paskirstymas į grupes yra tapęs „šventa karve“. Pvz., patikslinus girininkijos kvartalinių linijų tinklą miškų grupių kontūrai plane tvarkingai ėję kvartalų ribomis atsirado kito kvartalo pakraštyje. Natūroje tai aiškus nonsensas, nes miške tokių ribų nėra. Pvz., tą patį brandų pušyną turėjome padalinti į dvi skirtingai tvarkomas dalis.
Pastarąjį dešimtmetį galioja nurodymai mažinti plynų kirtimų procentą eksploatuojant brandžius medynus. Mano, kaip šios srities veterano, nuomone, tokia tendencija jau peržengia sveiko proto ribas. Be to, Lietuvoje yra dideli plotai antros grupės miškų. Juose iš vis neleidžiama kirsti plynai. Atrodo, kad taip saugome ir tausojame savo miškus. Bet miškas yra gyvas organizmas, jis turi ir savo jaunystę, ir senatvę. Kitaip tariant, ir pradžią, ir pabaigą. Anksčiau ar vėliau brandūs medynai praranda tiek ūkinę, tiek rekreacinę, tiek gamtosauginę vertę. O svarbiausia, kad nekirsdami plynai mes negalime atkurti šviesinių rūšių medynų: ąžuolynų, pušynų, klevynų, beržynų. Net ir eglei sunku prasimušti pro lazdynų, šaltekšnių, šermukšnių ar sausmedžių traką.
Dėl šios problemos jau ne kartą virė karštos diskusijos, tačiau racionalūs sprendimai nebuvo priimti. O nieko nesprendžiant nuostoliai gaunami nemaži: padarinė mediena virsta malkine, produkcija pagaminama ir parduodama nedidelėmis porcijomis per labai ilgą laiką (20-40 ir daugiau metų). Antra, nėra gerų jaunuolynų – nėra ir normalaus medienos prieaugio. Trečia, vėl grįžtame prie taip vadinamų polajinių želdinių. Nes dirbtinai didindami neplynų kirtimų apimtis kai kuriuose medynuose, tiesiog prasilenkiame su miškininkystės logika.
Kad Lietuvos miškai kertami labai saikingai, tausojančiu režimu, rodo didėjantis mūsų krašto miškingumas ir besikaupiantis medienos prieaugis. Nuo pokario medienos ištekliai Lietuvos miškuose padidėjo 4 kartus – iki 500 mln. m3! Lietuvoje kasmet kertama mažiau negu 1,5 proc. medienos išteklių. Panašiai kerta lenkai ir vokiečiai. Latvių jis artėja prie 2 proc. Kadangi per metus Lietuvoje iškertame beveik dvigubai mažiau negu kasmet užauga, tai medienos ištekliai sparčiai didėja ir šiandien jau perkopė 500 mln. m3 ribą. Pagal miškų našumą pasaulyje mes įsitvirtinome 14 -oje, o Europoje net 10 – oje vietoje!
Todėl miško kirtimo apimčių padidinimas 6 proc. visiškai logiškas žingsnis. Tik būtina įsitikinti ar sugebėsime papildomai pagamintą produkciją pelningai parduoti, o gal panaudosime savo reikmėms?
Lietuvos žiniose š. m. rugpjūčio mėn. 22 d. rasite Kazio Kazakevičiaus straipsnį „Saugomoms teritorijoms norima daugiau apsaugos“. Jame rašoma, kad „parlamentaro Lino Balsio aiškinimu, dabartinė situacija neužtikrina saugomų teritorijų ir jose esančios biologinės įvairovės apsaugos, o aktyvi ūkinė veikla daro žalą biologiniam Lietuvos paveldui. Todėl jis siūlo visose III grupės apsauginiuose miškuose apriboti plynus pagrindinius ir atvejinius miško kirtimus, šios grupės miškuose leidžiant tik biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus bei plynus kirtimus apsauginių miškų pelkiniuose ir užmirkusių augaviečių medynuose. (…) O ūkiniuose miškuose, kurie yra saugomose teritorijose, plynus bei atvejinius miškų kirtimus visiškai uždrausti. Šiose teritorijose siūloma leisti tik biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus bei kirtimus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynuose.“
Gerbiu kitokią nuomonę, tačiau turiu konstatuoti, jog seimo narys Linas Balsys, kurio profesija yra radijo ir televizijos žurnalistas; kaip ir dauguma žmonių, nežino tikrosios padėties. Pavyzdžiui, mano girininkija yra Kurtuvėnų regioniniame parke. Kiekvienam miško sklypui (pažymėtame specialiame plane), kuriame saugoma biologinė įvairovė (dažniausiai kertinėje miško buveinėje), yra nustatytas atskiras ūkinis rėžimas. Jame ne tik plyni, bet dažnai ir sanitariniai kirtimai neleidžiami – todėl biologiniam Lietuvos paveldui žala nedaroma. Jeigu tokia žala būtų daroma, Lietuvos miškų urėdijos nebūtų gavusios tarptautinius FSC sertifikatus. Ir tai nėra vienadienė akcija. Kasmet tenka įrodinėti, jog bet kurioje girininkijoje vykdoma ūkinė veikla atitinka visus, taip pat ir gamtosauginius, standartus.
Krašto biologiniu paveldu rūpinasi aplinkosaugininkai. Nė karto neteko sulaukti jų priekaištų dėl Kurtuvėnų regioniniame parke vykdomų plynų kirtimų. Belieka pridurti, kad visus kirtimus stebi parko ekologai. Su jais deriname miško kirtimo projektus ir atsižvelgiame į jų reikalavimus, netgi atsisakome miškotvarkos numatytų kirtimų. O biologinės įvairovės palaikymo kirtimai dažniausiai vykdome pelkiniuose ir užmirkusiuose miškuose, kuriuos Linas Balsys siūlo kirsti plynai. Beje, tokių miškų eksploatavimas dažnai būna nuostolingas.
Miškuose, kuriuose nevykdomi kirtimai, miškininkystės požiūriu vyksta neigiami procesai. Šią išvadą padariau maždaug prieš septyniolika metų. Tada su Šiaulių universiteto studentų grupe turėjau galimybę visą savaitę pažinti garsiąją Belovežo girią. Giria turi draustinio statusą, joje nuo seno gyvena gausi stumbrų populiacija. Belovežo girioje randama daug retų augalų ir gyvūnų. Tačiau kaip miškininkas ją įvertinau šabakštynu ir jau po kelių dienų ilgėjausi savo girininkijos miškų. Žinoma, Belovežo girioje yra įspūdingo dydžio šimtamečių pavienių medžių, bet joje nėra perspektyvių medynų, nerasite net didesnių šviesinių rūšių (pvz., pušynų ar ąžuolynų) grupių. Mačiau šimtamečius pušynus virtusius lazdynais su pavienėmis ligotomis pušimis, jų stuobriais ir išvartomis.
Užpernai vėl turėjau galimybę trumpam pamatyti šį lenkų reklamos perlą. Belovežo girią siaubė kinivarpų populiacija, stūksojo tūkstančiai kubų sausos eglės. Jeigu šviežiai užpulti medžiai būtų laiku pradėti kirsti ir greitai išgabenti iš miško, masinę eglės džiūtį būtų buvę galima sustabdyti. Tačiau ten žmogaus veikla jau daug metų kategoriškai uždrausta… Lenkų aplinkos apsaugos agentūra ignoravo miškininkų perspėjimus ir delsė pradėti sanitarinius kirtimus. Matėme ir nukirstų eglių, tačiau jų ištraukimas buvo sustabdytas aukščiausiame Lenkijos valdžios lygyje – todėl likusioms gyvoms eglėm iš to nebuvo jokios naudos. Dar viena kinivarpų karta, didinanti jų populiaciją geometrine progresija, galėjo sėkmingai išsiperėti.
Pasakojimu apie Belovežo girią noriu pasakyti, kad Lietuvos miškininkų k a r t o s ne tik įdarbina daug kaimo žmonių, kiekvieną dieną pildo valstybės iždą, bet ir kuria tvarkingus, tvarius bei produktyvius miškus. Šiandieniniai Lietuvos miškai yra ne tik gamtos, bet ir miškininkų darbo rezultatas.
Pernai miškininkų adresu buvo išsakyta daug neteisingų žodžių. Kai kurie Seimo nariai korupciją matė „už kiekvieno medžio“. Todėl ką pasėjome, tą ir pjauname… Žmonės miškuose išvydę kertamus plotus skambina visais varpais ir puola po verčiamais medžiais.
Pagal Lietuvos miškuose atliekamų darbų apimtis, atsakomybę ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Gaila, bet miškininkai savęs vertą poziciją prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų (pradžioje Žemės ūkio, vėliau Aplinkos) ministerijų „šeimose“. Nežiūrint to reikėtų, kad valdžia nepriimtų populistinių sprendimų nepasitarusi su miškininkais profesionalais, turinčiais ilgametę šio specifinio darbo patirtį. Nereikia pulti į kraštutinumus ir didelėse teritorijose uždrausti atskirų rūšių kirtimus. Remkimės objektyviais faktais, o ne vienadienėmis emocijomis.
Tuo pačiu metu reikia atsižvelgti ir į visuomenės opiniją. Kodėl neleidus išpirkti vieno ar kito kirtimui pasmerkto medyno? Ypač jeigu tie medynai puikios fizinės būklės ir dar ilgai galės džiuginti mūsų širdis. Mes, paprasti girininkijų darbuotojai, abejomis rankomis už tai. Kiekvienais metais pasitaiko medynų, kurių tikrai nesinori kirsti plynai.