Nuomonė. Kai bekelės varžybos rengiamos regioniniame parke, nugalėtojų nėra ir nebus

Nebepravažiuojami miško keliukai, išdraskyta augalų paklotė, purvo klampynėmis paverstos paupių pievos, sudarkytos ledynmečio prieš tūkstantmečius sustumtos kalvų kalvelių keteros. Sąmoningumo stoka galvose tų, kurie mėgsta važinėti bekele. Vienas iš naujausių pavyzdžių – Vilniaus visureigių klubo šį šeštadienį organizuotas „ne pats lengviausias sezono atidarymas“.

Gruodžio 8 dieną, sekmadienį, viename interneto portale pasirodė gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo „išvyką“ bekele tarp Vilniaus Pilaitės mikrorajono ir Grigiškių.

Išsamiu fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties „bekelės monstrų“ galią ką tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį. Tačiau straipsnis susilaukė kiek kitokio atsako.

Nė vienos detalės nepraleidusio fotografo dėka vairuotojai sulauks baudos

Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją – Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus. Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas, žinoma, nei su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie šeštadienio „išbandymus“, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį. 

Nustačius gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė atsakomybė. 

Kasmet toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atsatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus. 

Užsukus į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios „išvykos“ – reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat – vaikai. Koks pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems? 

Tokie pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai veda ne tik į šalia sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas Lietuvos saugomas teritorijas – Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais: „Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo prigimtinį grožį“. 

Galingais ratais - ir per draustinius, ir per baltų kapavietes

Būtent šioje vietoje norėtųsi stabtelėti – tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus visureigiu, keturračiu ar kitu „bekelės monstru“, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri nei pats, nei bepalieki jo kitiems. 

Labai dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos – pelkės, draustiniai, neretai – net rezervatai. Juk čia – didesnis azartas, gilesnės klampynės bei mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos „trikdžiais“.

Neretai taip pat suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų džipų ar keturračių išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau – pilkapių. O juk tai – senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant „ekstremalius pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis“ yra suvokiama, kad džipo ratai kas žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai – nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems. O tai jau savaime reikalauja šios problemos permąstymo visai kitokioje plotmėje.

Noras parodyti savo pranašumą prieš gamtą veda prie katastrofų

„Neries pakrančių nugalėtojai“ – tokiu epitetu apibūdinami visureigių vairuotojai minėtame straipsnyje. Taip norėtųsi pasakyti, jog šioje situacijoje nugalėtojų nėra ir niekada nebus, o toks apibūdinimas – tik dar vienos iliuzijos kūrimas. Egocentriškas gyvenimo būdas, noras parodyti savo pranašumą prieš gamtą, jos kliūtis ir stichijas veda tik prie katastrofų. Didesnių ir mažesnių: sudarkyto gamtos veido, vietiniams gyventojams nebepravažiuojamų kelių, nuliūdusių gražiausių Lietuvos vietų lankytojų, beprasmiais tampančių gamtosaugininkų darbų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, bei svarbiausio – nuskurdusios žmogaus dvasios.

XXI a. pasaulyje, kuriame formuojama masinė, lengvai manipuliuojama ir „paviršinėmis“ pramogomis penima žmogaus sąmonė, „bekelių vagotojų“ vertybių sistema yra aiški, mums suvokiama, bet dėl to ne mažiau iškreipta.

Gamtos žalojimas galingomis technikos priemonėmis toli gražu nėra „tikrojo, visuomenės užslopinto vyriškumo įrodymas“, kaip deklaruojama Vilniaus visureigių klubo internetinėje svetainėje. O stebint savo tėvus, vairuotojų atžaloms taip pat neteisingai skiepiamas suvokimas, jog gamta turi būti nugalėta ir įveikta. 

Galvojant apie ateitį, tampa sunku naiviai tikėtis, jog užaugę tokie vaikai suvoks gamtos trapumą ir pažeidžiamumą bei, svarbiausia, būtinybę ją išsaugoti. Tad kreipiuosi į visus – auginkime savo sąmoningumą, ir aukime drauge su mus supančia gamta.