Paslaptingasis skaičius 9
Vizijos esmė – dabartinių 42 urėdijų pertvarka į 9 stambius ūkinius vienetus. Kodėl 9? Aptakiai aiškinama, kad tai neva atitinka teorinius pavaldžių institucijų valdymo reikalavimus. Kieno ši teorija sukurta, kur pritaikyta? Pagaliau, gal šie principai ir tiktų bendrojo pobūdžio valdymo grandyse. Tačiau ar tai taikytina sistemose, kur itin reikšmingi yra biologinės įvairovės, ekologinis, socialinis ir daugelis kitų veiksnių?
Dar vienu iš kertinių vizijos argumentų yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nare siekiama tapti, prašymas pagrįsti, kodėl valstybiniai miškai tvarkomi 42 miškų urėdijų. Pirma, yra daugybė argumentų dabartiniam miškų valdymo modeliui pagrįsti. Tai ir miškotvarkinės veiklos kompleksiškumas, kone pavyzdinis medynų atkūrimas, pelningas ir efektyvus miškų urėdijų darbas, nemenkas indėlis į valstybės iždą ir kt.
Pagaliau svarus argumentas yra ir pozityvūs šio sektoriaus vertinimai tarptautiniu mastu. Antai, prieš keletą metų užsienio ekspertai, vertindami įvairių miško išteklių vertės bei miško naudojimo racionalumo rodiklių pokyčius per pastarąjį dešimtmetį, Lietuvos miškininkų veiklą pripažino kaip vieną geriausių pasaulyje. Ar tai nėra dėmesio vertas faktas? Antra vertus, EBPO prašymas, tai jokiu būdu dar ne reikalavimas.
Latvija nėra sektinas pavyzdys
Apmaudu, kai vizijoje sektinu yra pateikiamas kaimyninės Latvijos pavyzdys. Ši valstybė užsienio kapitalo spaudžiama valstybinių miškų valdymą pertvarkė dar 1999 metais ir tuo nesidžiaugia. Dabar Latvijos valstybinius miškus valdo viena įmonė – AB „Lavijas valst mieži“, kurios darbuotojai patys miške nesilanko ir jokių darbų neatlieka. Ši įmonė tik rengia konkursus įvairiems darbams pirkti: miško ruošai, sodinimui, biržių matavimui ir pan.
Tuo tarpu medienos perdirbėjai nesiskundžia, diktuoja žaliavinės medienos kainas ir kirtimų apimtis. Dėl to susitarti su viena įmone kur kas lengviau nei su 42. Tiesa, vienas kitas latvių medienos pirklys dalyvauja ir mūsų miškų urėdijų rengiamuose aukcionuose, tačiau tai daugiausia smulkiųjų perdirbėjų atstovai. Medienos rinką Latvijoje užvaldė stambieji jos vartotojai.
Todėl neatsitiktinai prieš keletą metų šiai valstybei buvo kuriam laikui sustabdytas tarptautinio FSC sertifikato galiojimas. Oficialus šios nuobaudos pretekstas buvo nepagrįstai padidinta metinė kirtimo biržė, biologinės įvairovės nepaisymas, prastas miškų atkūrimas ir kt. pažeidimai. Taigi, ar būtų išmintinga sekti kaimynų pėdomis?
Išvien su medienos rykliais?
Stambiųjų medienos vartotojų pastangos reformuoti miškų sektoriaus valdymą Latvijos pavyzdžiu ar kokiu nors kitu pavidalu iki šiol pritarimo nesulaukdavo. Nei Generalinės miškų urėdijos, nei Aplinkos ministerijos. Ypač agresyviai buvo elgiamasi, kai koją į medienos perdirbimo pramonę įkėlė švediškasis kapitalas. Neprošal prisiminti švedų konsultantų stumtą „Visuomio“ variantą, kurio esmė buvo valstybinių įmonių, tarp jų ir miškų urėdijų, valdymo reorganizavimas, įsteigiant vieną holdingo tipo bendrovę. Šiam valdymo modeliui net pritarė tuometinė Vyriausybė.
Valstybinių miškų pertvarkai, tiksliau jų išdraskymui, tarnavo ir Laisvosios rinkos instituto „teorinė“ studija, kurioje buvo mėginama įrodyti esamos tvarkos neefektyvumą ir siūloma privatizuoti III ir IV grupės ūkinius miškus.
Perspektyva skendi miglose
Pagrindinis vizijos motyvas – miškų valdymo efektyvumo didinimas. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad akcentuojamas ne veiklos, o būtent valdymo efektyvumas. Tačiau neatskleidžiama dėka ko šis efektyvumas turėtų didėti. Apsiribojama tik darbuotojų skaičiaus ir disponuojamo turto mažėjimo efektu.
Antai minima, kad iki reorganizacijos valstybiniuose miškuose pluša 618 darbuotojų, o po jos liktų 202. 9 sustambintųjų urėdijų darbuotojų skaičius kiek padidėtų – nuo 1388 iki 1452. Taigi lauk išstumiama 352 specialistai. Piniginė šios skausmingos operacijos išraiška – 5,2 mln. eurų. Dar būtų sutaupyta 2,6 mln. eurų, atsikračius pastatų, automobilių ir kitokio turto. Štai ir visas vizijos ekonominis efektas, kurį turėtų užtikrinti urėdijų veiklos kai kurių funkcijų centralizavimas.
Deja, vizijoje nė žodžiu neužsimenama apie būsimųjų padalinių funkcijos. Kita vertus, lieka neaiškios ir tų 9 stambiųjų urėdijų teisės ir pareigos, jų teritorinė dislokacija. Kaip galima apskaičiuoti reformos ekonominį efektą, kai yra tiek nežinomųjų? Beje, grėsmingai skamba viena vizijos tezė. Tai tolesnis girininkijų skaičiaus mažinimas. Tai tolygu miškininkų nuvarymui kuo toliau nuo miško.
Netikėtumas Seime
Seimui atmetus Miškų įstatymo pataisas dėl pirmenybinio apvaliosios medienos įsigijimo, netikėtai buvo priimta to paties įstatymo pataisa, įteisinanti 42 miškų urėdijų, turinčių valstybės įmonių statusą, egzistavimas.
Čia vertėtų tarti pagiriamąjį žodį Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Algimantui Salamakinui, kuris įžvelgė galimo valstybinių miškų sektoriaus reorganizavimo grėsmes ir sugebėjo įtikinti Seimą balsuoti už minėtąją pataisą. Už šią pataisą balsavo net 79 Seimo nariai, keletui buvus prieš ar susilaikius. Beje, A. Salamakinui šiuo atveju reikėjo pademonstruoti ir nemenką politinę drąsą.
Apmaudu, bet šios aplinkybės neįvertino premjeras, suskubęs tvirtinti, kad siūlys Prezidentei vetuoti priimtąją Miškų įstatymo pataisą. Visiškai nestebina tai, kad irgi su prašymu vetuoti minėtąją pataisą jau kreipėsi Pramonininkų konfederacija, kurios nariais yra stambios medienos perdirbimo įmonės.
Todėl Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir jos patarėjams iškilo nelengvas uždavinys – neapsiriboti vien formaliu urėdijų skaičiaus Miškų įstatyme įvertinimu, bet įžvelgti gilesnes rėvas, grasinančias sklandžiai valstybinių miškų sektoriaus veiklai. Atrodytų, kad Prezidentei pakaks įžvalgos žengti teisingą žingsnį ir pasirašyti Seimo priimtąją Miškų įstatymo pataisą.
Kodėl kliūna 42 urėdijos?
Deja, tokio požiūrio besilaikantys yra ne visiškai teisūs. Reformos gali būti įvairios: drastiškos ir neapgalvotos, skubotos ir nežinia ko siekiančios. Tačiau tobulinti veiklą įmanoma ir neskausmingais būdais, apmąstant būsimųjų pertvarkymų galimas pasekmes. Juk neretai reformų niežulio pagauti aukšti pareigūnai jas tik imituoja, jų būtinumas dangstomas politiniais sumetimais.
Ar maža atvejų, kai įvairūs pertvarkymai yra vadovų elementarios nekompetencijos išdava. Todėl neprošal prisiminti pragaištingą žemės santykių reformą, pradėtą nepriklausomybės apyaušryje ir nesibaigiančią iki šios dienos. Skubotas ir neapgalvotas buvo valstybės turto privatizavimo scenarijus, kuris iš esmės pakirto šalies industrinį potencialą ir sukėlė kriminalizuotą daugelio įmonių užvaldymo bangą.
Valstybinių miškų sektorius bene vienintelis, išvengęs skubotos pertvarkos suirutės. Urėdijų veikla tobulėjo, darėsi efektyvesnė natūraliu evoliuciniu keliu. Štai keli tai įrodantys skaičiai. Miškų urėdijų pajamos 2014 m., palyginus su 2001 m., išaugo arti 2 kartų, o palyginus su dar ankstesniu laikotarpiu – daugiau nei 4 kartus. Veiklos ir pelno mokesčių miškų urėdijos 2014 m. sumokėjo net 6 kartus daugiau, nei 2001 m. Ar tai ne jų veiklos efektyvumo įrodymas?
Palengva tobulėjo ir vidinė urėdijų struktūra, įvairių priemonių dėka mažėjo darbuotojų skaičius. Kodėl nenorima matyti to, kad miškų urėdijos iš techniniu požiūriu atsilikusių ūkinių organizacijų tapo moderniomis miško įmonėmis? Dauguma urėdijų įsteigė pajėgius medelynus, aprūpintus modernia šaldymo įranga, sugebėjo suburti našius medienos kirtimo, ištraukimo ir jos gabenimo vartotojams padalinius, galinčius konkuruoti su rangovinėmis organizacijomis ir nepriklausyti nuo jų užgaidų.
Sklandžiai ir skaidriai veikia elektroninė apvaliosios medienos pardavimo sistema, gerai prižiūrimi ir tiesiami miško keliai, gerėja priešgaisrinė miškų apsauga. Ar tai ne argumentai, bylojantys esamos valstybinių miškų valdymo sistemos naudai?
Tobulinti yra ką
Tačiau tiesa ir tai, kad per pastaruosius dešimtmečius gerokai išaugus privačių miškų, o tuo pačiu sumažėjus valstybinių miškų plotams, kelių miškų urėdijų administruojamos valdos labai susitraukė. Todėl, užuot kūrus drastiškos miškų valdymo pertvarkos scenarijus, vertėtų pagalvoti apie teritoriniu požiūriu susmulkėjusių urėdijų apjungimą. Vienas toks stambinimas buvo įgyvendintas, apjungiant Telšių ir Plungės miškų urėdijas.
Vertėtų tobulinti ir miškų urėdijų valdymą, mažinti jų administracinę ir biurokratinę globą, didinti savarankiškumą. Priimant menkiausius investicinius sprendimus, miškų urėdai turi gauti Generalinės miškų urėdijos pareigūnų sutikimą. Privalo tobulėti ir urėdijų veiklos vertinimo sistema, atsižvelgiant į ūkininkavimo sąlygų ypatumus ir medienos išteklių kokybę. Ydingas reiškinys yra pelno normos nustatymas. Šią beprasmybę, neretai įvarančią urėdijas į kampą ir varžančią jų ūkinę iniciatyvą, prieš keletą metų sugalvojo Valdymo koordinavimo centras.
Manyčiau, kad ši aplinkybė gerokai trukdo urėdijoms aktyviau dalyvauti biokuro biržos veikloje. Labiau pamatuotas turėtų būti ir privalomųjų miško darbų normatyvo nustatymas. Kas daugiau, jei ne patys urėdijų specialistai gali nuspręsti, kiek lėšų būtina nukreipti į mišką vienais ar kitais metais. Kur kas daugiau prasmės turėtų rekomendacinio privalomųjų miškų darbų normatyvo nustatymas tam tikram laikotarpiui atskiroms ūkininkavimo sąlygų zonoms. Tam galėtų pasitarnauti ir urėdijų miškotvarkos projektai.
Papildomas miškų urėdijų pajamų šaltinis galėtų būti jų veiklos įvairinimas. Vargu ar ekonominiu požiūriu prasminga riboti urėdijų ūkinę veiklą tik medienos ruoša ir medienos išvežimo paslaugomis. Antai, vienas miškininkas prasitarė, kad nemenkų pajamų gautų organizavęs sulos gavybą ir pardavimą. Tik bijąs, kad į tokią iniciatyvą būtų žvelgiama skersai. Miškas suteiktų ir daugybę kitų veiklos nišų. Tereikia iniciatyvą skatinti, o ne slopinti.