Suprantama, norint užtikrinti ekologinę pusiausvyrą, miško gyvūnija turi būti stebima, o medžiojamųjų žvėrių skaičius - neišvengiamai reguliuojamas. Kartu tai turi būti daroma nesuardant darnos gamtoje, neturi būti leidžiama pasipelnyti paskiriems vertelgoms ar brakonieriams iš visai visuomenei priklausančio turto, todėl aistros dėl miškų valdymo, o ypač - dėl medžioklės reglamentavimo nerimsta. Ypač nuskriausti jaučiasi miško ar žemės savininkai, neturintys teisės sumedžioti net jiems nuolat žalos pridarantį vilką. Tuo tarpu jų valdose, ginami įstatymo, ramiai šeimininkauja iš svetur atvykę medžiotojų būreliai, o kartais net iššaukiančiai.
Pirmiausia, apie kanopinius žvėris, kurie yra ir bene geidžiamiausias medžiotojų laimikis iš vienos pusės, ir miško puošmena iš kitos pusės. Tačiau pernelyg didelės nereguliuojamos jų bandos pridaro gausybę eibių miškams, ypač jaunuolynams: ką tik sudygusių medelių viršūnes nugraužia kiškiai, paaugusių stirnos, dar didesnių - briedžiai. Taip atsiranda nemaži jaunuolynų nugraužtomis viršūnėmis plotai. Tiesa, miškininkai taiko tam tikras prevencijos priemones, tačiau, atsižvelgiant į vietos sąlygas, būtina reguliuoti ir bandos dydį.
Tiesa, niekad nepateisinsiu „medžioklės“ gyvulių šėrimo vietose. Tai – tiesiog įteisintas brakonieriavimas, todėl manau, kad vadinamąją medžioklę gyvulių šėrimo vietose reikėtų prilyginti brakonieriavimui už tai atitinkamai baudžiant.
Savaip reikėtų pažvelgti ir į kiškių medžioklę. Dar ne taip senai liuoksinčių ilgakojų buvo pilni miškai ir palaukės – net gyvenvietėse, prie pat gyvenamųjų namų, obelaites apgrauždavo. Dabar, sunku pasakyti dėl kokių priežasčių, jų gerokai sumažėjo. Vienas patyręs medžiotojas iš Marijampolės daugiau stebėjosi nei guodėsi, kad jų būrelio dienos laimikis tebuvo penki ilgaausiai.
Gal būt tam tikram laikui ar kai kuriose Lietuvos vietose reikėtų iš viso kiškių medžioklę uždrausti? – svarstė jis.
Visai kitaip reikėtų žiūrėti į vilkus, kurių šiuo metu mūsų šalyje yra gerokai per du šimtus, o nuomonė apie juos gana prieštaringa. Žvelgiant į praeitį, baltų mitologijoje vilkas laikytas teigiamu gyvūnu. Tik pradėjus masiškai plisti gyvulininkystei, vilkas tapo naikintinu kenkėju. Medžiotojai vilkus kaltino ir dėl kanopinių gyvūnų populiacijų mažėjimo, nors iš tiesų didžiąja dalimi dėl to buvo kalti jie patys. Neigiamą vilko įvaizdį viduramžiais iš dalies sustiprino ir religiniai įsitikinimai. Šiame kilniame žvėryje buvo „įkūnytos“ visos blogiausios žmogaus savybės - vilkai net buvo laikomi „velnio šunimis“, saugančiais pragaro vartus.
Nepaisant plataus masto naikinimo ir neapykantos, vilkai sugebėjo išlikti, o daugelyje Europos valstybių vilkus imta saugoti. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie pakeitė iki absurdo klaidingas dogmas apie šių žvėrių elgseną ir biologiją. Vilkai paprastai sugeba sugauti tik ligotus ar nusilpusius žvėris ir, tarsi miško sanitarai, apsaugo sveikas bandas nuo ligų. Tačiau kartu negalima paneigti ir vilkų padaromų nuostolių mūsų ūkininkams. Ypač jie „pasižymi“ Kupiškio krašte. Kaip pasakojo vietos ūkininkas, ir šiais metais Varnelių kaime, jie tris avis sužeidė, dešimt papjovė, iš kurių vieną suėdė. Pernai netoli Troškūnų vilkai papjovė dvi telyčias. Panašių atvejų yra buvę ir anksčiau, deja, ūkininkai, jau nekalbant apie negaunamas kompensacijas už patirtą žalą, neturi teisės net apsiginti.
Dabar gi priimtas, vetuotas ir vėl priimtas (tiksliau nesusirinkus pakankamai seimūnų, liko galioti) Medžioklės įstatymas vieniems atrodo, kad pernelyg daug dėmesio skiriantis medžioklės plotų vienetų sudarymui ar jų ribų keitimui, kiti įžiūri medžiotojų teisių suvaržymą ar pan. Tačiau 13 straipsnio 1 dalies naujoji redakcija labai reikšminga žemės ir miško savininkams, ypač ūkininkams, turintiems žemės pamiškėse.
Naujoje šio straipsnio redakcijoje nurodyta, kad privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas būrelio įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas dabar privalės priimti jį į medžiotojų kolektyvą per 30 dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Tokia šio straipsnio redakcija ne tik pagelbės savininkams, bet ir padės pakeisti visuomenės požiūrį ir į žvėris, ir į medžiotojus, ir į ūkininkus.