Nuomonė. Privačių miškų savininkų galvose - tik pelnas

„Puoselėk, augink, padėk, brandink, rūpinkis - pagrindiniai miškininko specialybės principai, išskiriantys juos iš kitų profesijų tuo, kad savo darbo vaisius, puoselėtą, sodintą ir prižiūrėtą mišką palieka kitai kartai.“ Ar tokie žodžiai, išsakyti miškininko dienos išvakarėse, gali būti pritaikyti ir privačių miškų savininkams?

Kol žiniasklaidos priemonės, verslininkai ir Laisvosios rinkos instituto ekspertai išsijuosę kritikuoja urėdijų veiklą, ieškodami kelių kaip galutinai privatizuoti likusius valstybinius miškus, savivalė privačiuose miškuose įgauna vis didesnį pagreitį.

Nieko jau nebestebina išdygstančios tvoros su užrašu „Privati valda“, plynai iškirsti dideli miškų plotai ar slapta dingstantys medžiai, kuriuose buvo užfiksuoti juodųjų gandrų lizdai. Apeinant teisinius barjerus ir gavus, veikiausiai, aplaidžiai išduotus leidimus, miškai šaltakraujiškai kertami net saugomose teritorijose.

Sustabdė neleistiną kirtimą

3 hektarų privataus miško sklypo kirtimą Druskininkų savivaldybės vadinamajame Kermušijos miške pavyko sustabdyti tik išsikvietus Valstybinės miškų tarnybos Druskininkų skyriaus specialistus.

Sklypas, kurio dalį užima status šlaitas yra vandens apsaugos zonai priskirtoje saugomoje vietovėje. Nors šios kategorijos miškuose plynus kirtimus 10º nuolydžio šlaituose draudžia miško kirtimo taisyklės, savininkai ir kirtimus vykdžiausi įmonė turėjo leidimą iškirsti visą plotą plynai.

Todėl technikai priartėjus prie eroduojančio šlaito, kirtimų stabdyti teigė neketinantys. Tačiau į vietą atvykęs Valstybinės miškų tarnybos inspektorius šlaito kirtimą teigė sustabdęs bei sužymėjęs palikti būtinus medžius.Tačiau miško kirtimus vykdanti įmonė ir savininkai, nepatenkinti tokia baigtimi, užtikrintai įrodinėjo esantys teisūs, motyvuodami oficialiai išduotu leidimu, kuriame, esą, jokių apribojimų nenurodyta. Esą sklypas įvardytas tik kerpiniu pušynu, nenurodant jame jokio šlaito. Negana to, pagrasino sieksiantys teismo keliu išsireikalauti iš kirtimo stabdymą inicijavusiųjų žaliųjų padengti negautą pelną už paliktus šlaite 100 medžių.

Valstybinės miškų tarnybos Alytaus teritoriniam poskyriui atsiuntus ekspertų komisiją, pakartotiniai šlaito statumo matavimai parodė, kad žaliųjų nerimas pagrįstas. Reaguodamas į tai projekto autorius pripažino savo klaidą, pasiteisindamas medžių tankmės kliūtimi. Esą, dabar, iškirtus dalį miško, atsivėrė kelias tiksliems matavimams. Suprantama, jog klaidų gali pasitaikyti kiekvienam, tik ar nevertėjo dirbti atidžiau, žinant miško grupės jautrumą? Juo labiau, kad tai veikiausiai jau nebe pirmas ir ne vienintelis panašus atvejis minėtame miške.

 Veikla privačiuose miškuose kontroliuojama aplaidžiai

Panašių atvejų veikiausiai būta ir anksčiau. Vien apžiūrėjus kitą to paties kalno kraštą, atsiveria anksčiau plynai nukirstas daug statesnis jo šlaitas. O ilgiau pasivaikščiojus Kermušijos mišku, pamatysime ir daugiau analogiškų vaizdų. Nors ūkiniuose miškuose plyni kirtimai neleistini statesniuose, nei 45 º nuolydžio šlaituose, įdomu būtų išsiaiškinti jų teisėtumą. Juo labiau, kad kai kuriuose jų matyti vandens erozijos padariniai su byrančio smėlio griovomis.Nekalbant jau apie galimus vėtrų padarinius gyvenvietei.

Įtarimų kyla dėl aplaidaus požiūrio į privačiuose miškuose vykdomas veiklas ir nepakankamos jų kontrolės. Jaudina ir nuolatinė už privačių miškų kontrolę atsakingų institucijų kaita.

Na, o Generalinės miškų urėdijos, urėdijų ir girininkijų darbuotojai, neturėdami jokių juridinių galių kištis į privačių miškų sektoriaus veiklą, apie jame vyraujančias problemas vengia kalbėti.

Privatūs miškininkai suinteresuoti pelnu

Mišką tik pasipelnymo šaltiniu laikantiems savininkams gamtos išsaugojimo idėja absoliučiai nesuvokiama. Žaliųjų sustabdytas šlaito kirtimas traktuojamas tik kaip pavydo jų gaunamoms pajamoms išraiška. Godumas nesiliauja stebinti. Siekiant išspausti iš miško maksimalią naudą, ryžtamasi net perbraižyti miškotvarkos projektus, pakeičiant vos kelių arų ploto neleistiną plyną kirtimą atvejiniu, veikiausiai, siekiant iškirsti bent keletą jautrioje vietoje paliktų medžių.

Tuo metu stambius miškų savininkus atstovaujantys Miško savininkų asociacijos, kuriai priklauso ir aprašytus kirtimus vykdžiusi bendrovė, atstovai, skundžiasi nepakeliamais apribojimais ir miškų savininkų teisių suvaržymu. Gali būti, kad ne be jiems atstovaujančių lobistų pagalbos Seime gimsta iniciatyvos, liberalizuojančios miškų naudojimą ir naikinančios gamtai išsaugoti būtinus barjerus.Nepraleidžiama progos viešai paverkšlenti, pasiskundžiant per didelėmis pareigomis ir per daug suvaržytomis privačių savininkų teisėmis, neleidžiant jiems uždrausti žmonėms lankytis privačiose miško valdose ir nemokamai kvėpuoti gaiviu oru, nekalbant apie grybavimą ir uogavimą.

Pamiršdami turintys išskirtinę teisę praktiškai neribotai pasipelnyti iš gamtos turtų, jie reikalauja dar didesnės laisvės disponuoti savo nuosavybe. Pageidaujama net atskiros, privačių miškininkų lėšomis išlaikomos, kontrolės ir valdymo institucijos. Įvertinus esamą situaciją, pastaroji idėja jaudina labiausiai. Juo labiau, kad jau dabar sudėtinga užkirsti kelią gamtos išteklių niokojimui.

Ar sustabdys gamtos niokojimą didesni mokesčiai ir griežta kontrolė?

Akivaizdu, kad miškų išsaugojimo aspektu privati nuosavybė – visiškai netinkamas kelias, nors šiandieninėje situacijoje naivu tikėtis šios sistemos pokyčių. Visgi būtina surasti racionalius ir veiksmingus sprendimus grubių privatizavimo klaidų taisymui. Vienas iš jų – mokestinės prievolės už gamtos išteklių intensyvų naudojimą padidinimas.

Urėdijos jau ir šiandien moka daug didesnius mokesčius į  biudžetą, nei privatininkai: net po 43 proc. visų savo pajamų. Tuo tarpu privačių miškų savininkams, naudojantiems tuos pačius gamtos išteklius asmeninio pasipelnymo tikslais, daromos išimtys. Nežiūrint to, kad valstybinės įmonės, šalia miškų kirtimo veiklos, kartu vykdo aktyvią gamtos, bioįvairovės, retų paukščių išsaugojimo ir rekreacijos tvarkymo programą.

Tuo metu privačių miškų savininkai nuolat ieško būdų apeiti gamtos išsaugojimui būtinus apribojimus nors kažkiek sumažinančius jų pelną. Reikėtų rimtai pasvarstyti ir dėl miškų, supančių kiekvieną gyvenvietę priskyrimo rekreacinei zonai. Juk apie moralinę žalą žmonėms, iškirtus mišką ir sudarkius vaizdą po jų langais apskritai nekalbama.

Privačios nuosavybės kritika tapusi tabu

Privati nuosavybė Lietuvoje šiandien išlieka aukštumoje, it šventa karvė. Patys privatininkai puikiai išnaudoja skriaudžiamų kankinių kaukes ir, esant dar gyvam visuomenės jautrumui nesenos istorijos palikimui, netrunka susilaukti užuojautos bei betarpiško palaikymo.

Vos išsakius kritiką privačios miškotvarkos tradicijoms ir pareikalavus bent minimalių barjerų, būtinų gamtos išsaugojimui, pasipila riebių epitetų lavina, klijuojant kritikams raudonos spalvos etiketes ar kaltinant juos grįžimo į sovietinius laikus ilgesiu.

Todėl mūsų politikai, užuot paieškoję kelių betvarkei pažaboti, mieliau renkasi lengvesnį ir sau patiems palankesnį kelią, pataikaudami ir lengvai nusileisdami privatininkų kaprizams.

Taigi, klausimas, kas sustabdys savivalę privačiuose miškuose - vis dar išlieka atviras. Nesinori tikėti, kad gamtos išsaugojimo idėja ir elementarus žmogiškumas pralaimės kovą įsivyravusiam godumui.