Nuomonė. Šakalų naikinimas – nedovanotina klaida

Iš karto po to, kai Lietuvoje, Šakiuose, vasarį buvo sumedžiotas pirmasis šalyje paprastasis šakalas (lot. Canis aureus, angl. Golden Jackal), žiniasklaidos priemonėse pasipylė beveik vien neigiamos reakcijos. Buvo akcentuojama, kad ši rūšis - invazinė ir kad jos atėjimas ateityje atneš ekologines nelaimes. Viešumoje pateikiama informacija beveik visur buvo vienodo pobūdžio – šakalai įvardyti kaip problema, o jų atėjimas nelaukiamas.

Svarbu suprasti, kas yra invazinė rūšis

Šią poziciją parėmė ir akademikai bei valstybinių institucijų atstovai. Jie pabrėžė galimas problemas, kurias sukels šakalai ir vedė šios rūšies pareleles su kita invazine mangutų rūšimi. Beveik tuo pačiu metu Aplinkos ministerija įrašė paprastąjį šakalą į medžiojamų rūšių sąrašą (be jokių kvotų ir be sezoniškumo) ir gegužės 21 dieną paskelbė įsakymo projektą priskirti paprastąjį šakalą prie invazinių rūšių. Žiniasklaidos ir oficialių valdžios atstovų pasiųsta žinutė buvo aiški – paprastasis šakalas šalyje yra nepageidaujamas.

Taigi, ar tai yra naujai ateinančios į Lietuvą ir daug problemų keliančios rūšies aiškus pavyzdys? Ne, ne visiškai taip. Dirbdamas Gamtos tyrimų centre, Vilniuje, parašiau mokslinę publikaciją, kuri artimiausiu metu turėtų būti išspausdinta, apie šakalo statusą Lietuvoje ir jo įtaką aplinkai. Mano nuomone, jeigu Aplinkos ministerija paprastąjį šakalą įtrauks į invazinių rūšių sąrašą, tai bus padaryta ne tik be mokslinio įvertinimo, bet ir pažeis Europos Sąjungos (ES) teisės aktus.

Ar Lietuvai reikia bijoti paprastųjų šakalų atėjimo? Ar rūšis turėtų būti pripažinta invazine? Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, svarbu suprasti, kas yra invazinė rūšis. Neseniai patvirtintose ES nuostatose, invazinė rūšis aiškiai apibrėžiama kaip ta, kuri buvo atvežta žmogaus ir kelia grėsmę tai aplinkai, į kurią ji pateko. Tie patys ES teisės aktai apibrėžia, kad jeigu rūšis migruoja pati dėl aplinkos pokyčių, tarkime, klimato kaitos, ji negali būti traktuojama kaip invazinė. Panašūs invazinės rūšies apibrėžimai yra naudojami pagrindinių aplinkosauginių organizacijų ir šalių vyriausybių pasauliniu mastu.

Patikimi įrodymai, kad šakalai išplito natūraliai

Išsamiai peržiūrėjus visus prieinamus duomenis iš Baltijos ir kitų Europos šalių, nėra jokių patikimų įrodymų, kad paprastieji šakalai buvo introdukuoti žmogaus, atvirkščiai – yra patikimos informacijos, kad jų atėjimą lėmė natūralus jų populiacijos išplitimas iš pietryčių Europos ir Kaukazo. Panašiai kaip ir kitos žinduolių bei paukščių rūšys, paprastųjų šakalų rūšis per pastaruosius 30 metų išplito tiek į šiaurę, tiek į vakarus, sėkmingai savo populiaciją įtvirtindama didesnėje dalyje centrinės Europos, įskaitant Ukrainą, Vengriją ir Slovėniją. Tiesą sakant, 2012 metų pabaigoje, neįskaitant Baltijos šalių, šakalai buvo pastebėti 20 Europos šalių ir 11-oje iš jų buvo patvirtinti veisimosi atvejai. Vėliau ši rūšis aptikta Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, taip pat ir Lietuvoje.

Dar prieš pirmiesiems šakalams pasirodant Baltijos šalyse, mokslininkai iš visos Europos darė prielaidas, kad rūšis turi potencialą išplisti į rytinę ir centrinę Europos dalį. Nors pirmieji įrašai apie pasirodžiusius šakalus šiaurinėje Estijos dalyje skelbė, kad šios rūšies populiacija labai izoliuota nuo pietinės šakalų populiacijos ir tai paskatino prielaidą, kad rūšis buvo introdukuota žmogaus, vėliau ši prielaida nepasitvirtino. Pasipylė šios rūšies stebėjimai ir kitose teritorijose tarp šiaurinės Estijos ir pietrytinės Europos dalies, įskaitant visas tris Baltijos šalis, Lenkiją ir Baltarusiją.

Šis argumentas gerokai plačiau yra pristatytas mano mokslinėje publikacijoje, bet kadangi nėra absoliučiai jokių įrodymų apie paprastojo šakalo introdukavimą, pagrįstai galima pripažinti, kad paprastasis šakalas į Baltijos šalis atkeliavo dėl natūralaus šios rūšies populiacijos paplitimo, o tai reiškia, kad ši rūšis nėra invazinė.

Gali sumažėti lapių

Taip pat yra labai mažai įrodymų, plačiai paskleistam susirūpinimui patvirtinti, kad šakalai turės neigiamos įtakos Lietuvos bioįvairovei. Nors paprastieji šakalai savo išvaizda panašūs į vilkus, savo mityba ir elgsena labiau primena rudąsias lapes (lot. Vulpes vulpes, angl. Red Fox). Paprastųjų šakalų tyrimai iš įvairių jų buveinių ir paplitimo vietovių parodė, kad 60-80 proc. jų mitybos sudaro pelės ir kiti smulkūs žinduoliai, o likusią dalį – kiškiai ir kiti nugaišę gyvūnai. Didesni gyvūnai tokie, kaip elniai ar šernai, yra retas paprastųjų šakalų grobis. 

Moksliniai tyrimai iš kitų Europos šalių, kuriose gyvena šakalai, rodo, kad šios rūšies mityba yra beveik identiška kaip rudųjų lapių. Mažai tikėtina, kad bus kitaip šakalams gyvenant Lietuvoje.

Taip pat nėra įrodymų, kad paprastieji šakalai turės žymią įtaką kitoms Lietuvoje gyvenančioms rūšims. Vienintelė išimtis – rudosios lapės. Vilkai išstumia šakalus, šakalai dažnai išstumia rudąsias lapes. Taigi lokaliu mastu rudųjų lapių sumažėjimas yra tikėtinas. Kadangi abi šios rūšys minta panašiu maistu, paprastojo šakalo kaip plėšrūno išplitimas Lietuvoje nulemtų rudųjų lapių skaičiaus sumažėjimą.

Ar paprastasis šakalas tikrai yra tas gyvūnas, dėl kurio turėtume jaudintis, kad nukentės mūsų gamta? Asmeniškai, tikrai taip nemanau. Vietos žiniasklaidoje Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų atstovai paprastojo šakalo pasirodymą lygino su kitomis invazinėmis rūšimis – kanadine audine (lot. Neovison vison), mangutu (lot. Nyctereutes procyonoides) ir paprastuoju meškėnu (lot. Procyon lotor). Tai nėra tinkami palyginimai, nes visos trys išvardytos rūšys, kaip parodė istorija, buvo introdukuotos žmogaus, jie nebuvo kilę iš Europos ir istoriškai niekada neturėjo kontakto su vietinėmis Europos rūšimis. Paprastasis šakalas yra vietinė, Europoje gyvenanti rūšis, turinti kontaktą su dauguma rūšių, kurios gyvena ir Baltijos valstybėse.

Mano nuomone, iki šiol diskusijos paprastųjų šakalų tema vyko remiantis ne faktais ir įrodymais. Taigi, kai Aplinkos ministerijai buvo pristatyti argumentai, kodėl paprastasis šakalas neturėtų būti įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, reakcija buvo teigiama ir, mano nuomone, atsakinga. Šiuo metu yra atidėtas sprendimas įtraukti šakalą į invazinių rūšių sąrašą ir Aplinkos ministerija konsultuojasi siekdama užtikrinti teisingą sprendimą dėl rūšies statuso, kuris turėtų būti priimtas artimiausioje ateityje. Taip pat diskutuojama ir kitu klausimu, ar neribojama paprastųjų šakalų medžioklė neprieštarauja ES teisės aktams. Kai tinkamas šakalo statusas bus patvirtintas, reikėtų peržvelgti ir šį klausimą. Visi sprendimai dėl šakalų Lietuvoje turėtų būti priimami remiantis moksliniais duomenimis ir pagrįsti faktais bei įrodymais. Kartu su platinama mano moksline publikacija ir netrukus planuojamomis paskelbti svarbiomis naujausiomis studijomis dėl rūšies teisinio statuso Europoje, aš tikiuosi labiau subalansuotos diskusijos šiuo klausimu artimiausioje ateityje.

O kol kas GRYNAS.lt skaitytojų norėčiau paprašyti pamąstyti apie šakalus – jie nėra pavojingi, jie tikrai neatneš nelaimės vietinei aplinkai, taigi kodėl ši rūšis negalėtų būti Baltijos valstybių regiono ekosistemos dalis?