Andai ilgokai žiūrėjau į vieną Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą. Ten nejaunas žmogus sugniaužęs rankoj kepurę stovi prieš plynai iškirstą girią ir prieš vakaro žaras... Prieš akis - kelmai, kelmai - ligi horizonto ir kraujo spalvos dangus. Baugi tuštuma, beviltiška nykuma sieloj to žmogaus, kuris štai pardavė mišką, jo tėvų ir senelių, prosenelių turėtą gal šimtus metų, o nupirkę jį tuoj išguldė... To stipraus paveikslo aura lyg spinduliuoja to vyro kaltės ir apmaudo jausmą, atsitiko tai, kas nepataisoma... Dabar ir tas žmogus jau kitoks, ir tas kraštas lyg išduotas, ir...
„Bevertis” ąžuolas Stelmužėje?
Neliko per tremtis, per sovietmetį tų miško savininkų, kurie karta iš kartos paveldėdavo mišką. Dabar atgavusių ar pirkusių miškus savininkų Lietuvoje apie 240 tūkst. Tikriausiai daugumai jų panašių jausmų minėtas paveikslas nesukeltų, nes vaikaičiai nuo senelių turėtų miškų buvo nutolę. O kiti savininkai - kaip kiti... Štai savimi patenkintas verslininkėlis pasakoja, už kokius pinigus pasistatė mažąją hidroelektrinę: prie sodybos augęs šimtmetis ąžuolynas dar senelių ir prosenelių puoselėtas, jo paveldėtas. Tai išpjovęs žmogus tuos ąžuolus, pardavęs ir pasistatęs hidroelektrinę... Esą tie ąžuolai jau buvo kaip reikiant subrendę ir vėliau būtų tapę beverčiai...
Nepaliko nė keliolikos šimtamečių gražuolių, nė vieno. Nepagalvojo, kad dar po šimto ar daugiau metų kažkuris iš būsimų tolimų provaikaičių gal nepavadintų seno ir galingo ąžuolo beverčiu. Gal net vardą tas ąžuolas pagal giminės pavardę gautų... Bet pagal tą žmogų išeitų, kad ir Stelmužės ąžuolas, kuriam jau daugiau nei pusantro tūkstančio metų, yra bevertis. Tiesiog kriošena, didelė šiukšlė. Bet kodėl tą „bevertį“ ąžuolą Stelmužėje kasmet tūkstančiai turistų iš viso pasaulio lanko? Ne, nelinkę mūsų verslininkai ir politikai žiūrėti toliau, negu sieks jų gyvenimas.
Lietuvoje miškai saugomi geriausiai
Ir ne girios, o mediena ir pinigai šiandien spindi bent pusės miško savininkų godžiose akyse. Ir staiga - dviprasmiškas netikėtumas: Jeilio universiteto (JAV) ekspertai, išanalizavę 132 valstybių miškininkystės duomenis, nustatė, jog Lietuvoj miškai saugomi geriausiai. Pirma vieta pasaulyje!.. Lyg ir džiugu miškininkams ir kitiems visuomenės nariams. Teritorijos miškingumas per 10 metų išaugo nuo 30,9 iki 33,2 proc. Iškertama esą tik 50 proc. to, kas priauga... Bet po džiugesio tuoj ateina liūdesys ir neviltis. Kaip negailestingai naikinami miškai kitose šalyse, jeigu Lietuva, kurioje sengirių beveik ir nelikę, o miškai jau veik be sienmedžių, pasirodo, miškus saugo ir atkuria geriausiai?.. Rusija su savo Sibiro taigomis liko 50 vietoj. Mūsų broliai latviai - 32. Švedai, negailestingai naikinantys savo miškus ir nesaugantys biologinės įvairovės, nusirito į 64 vietą.
Jei ne ekspertai, nebūčiau pagalvojęs
O mes miškus saugom geriausiai... Jeigu ne Jeilio universiteto ekspertai, nebūčiau pagalvojęs. Juk per dvidešimt pastarųjų metų man pažįstamuos Dzūkijos miškuos neliko tų tvirčiausių ir aukščiausių pušų, kuriose suko lizdus juodvarniai, varnai. Gerokai sumažėjo tų oriai kranksinčių paukščių. Žuvo nuo ligų ar buvo iškirstos ir pačios didžiausios eglės, sumažėjo senų ąžuolų. Valstybiniai miškai tvarkomi lyg ir gerai, bet privačiuose visaip būna... Vienur vietoj iškirstų plynių atsodinti želdynai, kitur kirtavietės paliekamos savaiminiam atžėlimui ir tampa brūzgynais. Dar kitur išdžiūvę ar audrų išvartyti medžiai guli, guli - daug metų - kol supus... Tuo pat metu žinia, kad pas mus miškai saugomi geriausiai, jau pakurstė savininkų ir verslininkų godulį: pjauti daugiau, daugiau.
O verslininkas iš Švedijos, kur miškų vis mažiau, ketina nemažai jų nusipirkti Lietuvoje. Iš to rezervo, kurį Vyriausybė andai buvo palikusi privačiai nuosavybei atkurti... Generalinė miškų urėdija siekė, kad tie miškai būtų perduoti jai ir taptų valstybiniai. Bet valdžiai irgi reikia pinigų, pinigų, pinigų... Ir tie miškai tikriausiai greit atiteks švedui ir guls po pjūklais.
Bet kokybė tų miškų, kokybė...
Kaip keitėsi Lietuvos miškingumas per amžius? Klimatologo Arūno Bukančio knygoje „Neįprasti reiškiniai Lietuvos žemėse“ pateikiami duomenys: XIII amžiuje miškai užima 51 proc. dabartinės teritorijos, laukai - 30 proc., ežerai, pelkės ir upės - 19 proc. XIV amžiuje miškai - 45 proc., laukai - 37 proc., vandenys - 18 proc. Labiausiai miškų plotai buvo sumažėję Lietuvą okupavus carinei Rusijai. XVIII amžiuje miškai užima dar 37 proc., o XIX amžiuje - jau tik 24 proc.
Pasak generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, dabartinis 32 proc. miškingumas yra optimalus. Ir tai, atrodo, nemažai. Bet kokybė tų miškų, kokybė… O ir tų procentų, jeigu išbrauktume iš to skaičiaus plynes vidur miškų ir jaunuolynus, dar nepraaugusius nė žmogaus, gal liktų trečdaliu mažiau… Ką ir kalbėti apie sengires. Siaubingas skirtumas tarp to, ką eiliniuose miškuose pamatai savo akimis ir ką visuomenei parodo žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, išleistas 2011 metais.
Kariuomenei - degalų ir šaudmenų
Tie lobiai, aišku, svarbūs visoms Lietuvos partijoms, bet už tai, kas išsaugota, ne politikams ačiū, o urėdams, girininkams, miškininkams, eiguliams - buvusiems ir esamiems. O politikai... Štai jau nueinanti krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė - gal pati simpatiškiausia krašto apsaugos ministrė per visą pasaulio istoriją - pernai kalbėjo: pardavus buvusius kolūkių ir tarybinių ūkių miškus, už gautus pinigus Lietuvos kariuomenei bus nupirkta degalų ir šaudmenų... Koks vienadienis sprendimas. Gerbiama ministrė, aišku, nepasakė, kad tie parduoti miškai galbūt tuoj bus iškirsti... O jeigu mąstytų ne vienadieniškai, o strategiškai, tai ministrė kaip tik turėjo pasisakyti priešingai ir kovoti, kad tie miškai būtų ne parduoti, o taptų valstybiniai. Idant Lietuvos partizanai - kas žino, ar taika truks dar pusę amžiaus, - ateityje turėtų kur slėptis.
Naujas koziris ar kirvis
Apskritai kraštovaizdžiai kaime tapo gerokai skurdesni. Dar mano vaikystėj ant didesnių kalniukų ariamuose laukuose riogsojo stambių ir smulkesnių akmenų „krosnys“, augo medžių ir krūmokšnių gojeliai, tuose gojeliuose tarp arimų dauginosi paukščiai bei reti augalai. Tų gojelių sumažėjo, kai, sovietmečiui baigiantis, kolūkiams buvo primestos vadinamosios intensyvios technologijos - Michailo Gorbačiovo laikų kvailystės, tik padidiną savikainą... Per pastarąjį dešimtmetį, kai Europos Sąjungos (ES) išmokas ūkininkai ėmė gauti ne už patį derlių, o už deklaruotų pasėlių plotą, tų gojelių ariamuos laukuos beveik ir neliko... O dirvožemio erozija - dulkių debesys pūstelėjus vėjui sausmetyje - tai lyg nesvarbu, kol tokia „saliamoniška“ ES žemės ūkio politika... Ir andai artose žemėse savaime išdygusių miškelių staigiai sumažėjo.
Žvyringame ir kalnuotame lauke augo jau nemažas pušynas su beržais... Atrodytų, tik pakeisk to ploto naudojimo statusą ir vietoj apleistos žemės turėsi miško jaunuolyną, paretinsi ir... Bet biurokratų beribė nauda valstybei - reiktų krūvas popierių sutvarkyti ir dideles sumas pakloti... Taigi, atsiradus išmokoms už deklaruotus pasėlių plotus, tas miškelis galingu traktoriumi buvo išartas, į žvyringą žemę kažkas pasėta, nors ūkininkas ir nesitikėjo, kad labai užaugs, užderės... Svarbu deklaruoti plotą ir pasiimti išmokas. Paskui nė nekūlė, nes neapsimokėjo. Ir tokių atvejų, kai išariami savaime išdygę neblogi jaunuolynai, daugybė. O faktas, kad Lietuvai pasaulyje, netenkančiame gamtos, pripažinta pirma vieta pagal miškų išsaugojimą, - tai ir naujas koziris ar kirvis rankose tų, kurie nori kirsti daugiau, daugiau, daugiau.