Nevertinsiu straipsnio „Miškininkams teks gelbėti nuostolingai dirbančius urėdus” autoriaus minčių apie valstybinį miškų ūkį, nes ir be manęs atsiras tai darančių, bet va, kelias korekcijas su pastabomis apie privataus miškų ūkio situaciją visgi derėtų pateikti. Nes autoriaus pateikiami postulatai plačiajai visuomenei be jokio atsako palengva gali tapti neginčijama tiesa, o tai, sutikite, negalima leisti.
Taigi, N. Kupstaitis straipsnyje teigia, kad privatūs miško savininkai nemoka mokesčių, gyvena nelegalaus verslo šešėliuose ir visas paslaugas gauna už dyką. Todėl dera juos prigriebti ir toliau jau bando straipsnio autorius pateisinti naujų papildomų mokesčių įvedimą. Toks pionieriškai socialistiškas vertinimas.
Nėra paslaptis, kad šios kadencijos LR Seime priimtos Miškų įstatymo pataisos dėl papildomo (be privalomai mokamų 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio) 5 proc. mokesčio už pagamintą ir parduotą apvaliąją medieną privačiame miške užgimė dar praėjusios Vyriausybės, kuri pasižymėjo ypatingu aplaidumu ir idėjų stoka miškų ūkyje, bei Aplinkos ministerijos Miškų departamento vyrų galvose.
Teiginys, jog tik iš miškų urėdijų mokamų atskaitymų į Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą iki šiol buvo tvarkomi miško keliai, yra atvirai melagingi. Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjui dera žinoti, kad miškų urėdijos valstybinę miško žemę valdo patikėjimo teise, t. y. ją pradėdamos valdyti, nepatyrė jokių išlaidų.
Mūsų šalyje visus kelius, įskaitant ir miško, nepriklausomai nuo nuosavybės, prižiūri ir tvarko valstybė, o už tai moka ne miškų urėdijos, bet valstybės piliečiai. Valstybė, kaip valstybinių miškų savininkė, nustatydama privalomus atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, iš esmės tik perskirto jos pačios valdomus, kontroliuojamus ir reguliuojamus viešuosius finansus.
Valstybės įmonės miškų urėdijos veikia kaip kelių tvarkymo ir priežiūros operatoriai ir nereikia aiškinti, kaip kad madinga sakyti, kad urėdijos kelius taiso iš savo lėšų ir niekas joms nepadeda. Galima dar kartą pakartoti, kad miškų urėdijos neturi savo lėšų, jos turi valstybės piliečių lėšas. Dar daugiau, be šių lėšų, jos ir tik jos dar papildomai gauna lėšų ir biudžeto nekam kitam, o kelių priežiūrai kaip kasmetines dotacijas iš Kelių priežiūros ir plėtros (2,3 mln. Eur), Bendrųjų miškų ūkio reikmių programų (4 mln. Eur.), o nuo šiol lėšas keliams gali gauti ir iš Kaimo plėtros programos (200 tūkst. Eur kiekvienai urėdijai).
Sumos įspūdingos, o ar keliai miškuose nuo to geresni? Jei iki šiol nėra nei elementaraus sąrašo ar miško kelių registro, nei tinkamos miško keliams taisyti technikos.
Sutikite, kad miško kelių infrastruktūra nėra pavienių miško savininkų reikalas. Tas pats miško kelias, naudojamas medienai išvežti ir kitai miškų ūkio veiklai, taip pat atviras miško lankytojams, žemės ūkininkams, medžiotojams. Dažnai jis eina per keletą tiek privačių, tiek ir valstybinių miško valdų. Tad kodėl toks padidintas valstybės tarnautojų dėmesys tik privačių miškų savininkams?
Kadangi valstybiniame miškų ūkyje ne tiek dėl kritusių medienos kainų, o bendro neūkiškumo situacija prasta ir vis prastėjanti, keli milijonai eurų, paimtų iš miško savininkų ir tiesiogine to žodžio prasme, atiduotų miškų urėdijoms keliams taisyti, yra rimta paspirtis konkurencinėje aplinkoje dirbančiam ekonominiam vienetui. Priminsiu, kad valstybės įmonės miškų urėdijos be jau minėtų milijonų papildomai gauna kelių priežiūrai ir tvarkymui.
Sakau, gal verta būtų N. Kupstaičio straipsnį pakoreguoti ir pavadinti „Miškų savininkams tenka gelbėti nuostolingai dirbančius urėdus” arba pradėti vadinti miškų urėdijas ne miško įmonėmis, bet kelių priežiūros bendrovėmis?
Nes jei jau taip norima neva suvienodinti mokamus mokesčius miškų sektoriaus dalyviams, tai gal tuomet valstybės įmonės miškų urėdijos lai pradeda mokėti rinkos kainą už statų mišką ir tik tuomet ūkininkauti? Lengva ranka galima suskaičiuoti, kad tokiu atveju valstybė kasmet galėtų gauti apie 120 mln. Eur pajamų. Nepatogi tiesa? Žinoma, kur čia patogumas, kuomet visaip bandoma išsisukti iš aiškinimo, kad valstybė savo turtą miško pavidalu naudoja be jokios grąžos, o ir moka už jį labai jau simbolinį mokestį. Žinote kiek? Šiais metais valstybė patvirtino kelminį mokestį už miško naudojimą, kuris yra dešimt kartų mažesnis nei rinkos kaina (apie 2,4 Eur už kubinį metrą).
Blogai, kai reikia tokius elementarius dalykus aiškinti valstybės tarnautojams, atsakingiems už miškų politikos formavimą, ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę, kuri beje ir kelia susirūpinimą dėl socialiai neteisingų, diskriminacinio pobūdžio, neproporcingų ir apskritai nepagrįstos mokestinės prievolės įvedimo miškų savininkams.
Ar ne tas jausmas, kad „kažkas čia ne taip” ir paskatino LR Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką A. Salamakiną kartu su LR Vyriausybės vadovu A.Butkevičiumi kurti darbo grupę, kuri turi pateikti aiškų taikomų 5 proc. apyvartos mokesčių miškų ūkyje analizę? Tik kodėl pirmiau priimami sprendimai, o tik paskui atliekama analizė?
Kodėl esame vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje taikomi aukščiau aprašyti mokesčiai? Štai tema Miškų ūkio plėtros skyriui!
O kol kas žiema.