Miestiečiai traukia ilsėtis į gamtą, bet retas kuris gryną orą ir ramybę pasirenka visam laikui – urbanizuotai gyventi patogiau ir įdomiau. Tik aplinka mums rodo signalus, kad miestais turime rūpintis labiau, jei norime jų privalumais mėgautis nekenkdami sveikatai.

Prognozuojama, kad 2020 metais pasaulio miestuose gyvens net du trečdaliai Žemės gyventojų. Dėl šios priežasties vėžiniai susirgimai, alergijos ir ankstyvos mirtys gali tapti dar didesne rykšte žmonijai.

Šios ligos vystosi veikiamos oro taršos, kuri didėja sulig augančiu miestu. Kuo gausiau gyventojų jame, tuo daugiau transporto, statybų, intensyvesnis vandens, šilumos, elektros tiekimas, didesnis prekių ir paslaugų vartojimas. Visi šie procesai sąlygoja intensyvesnę energetikos ir pramonės sektoriaus veiklą, tad, kartu, kenksmingų medžiagų išskyrimą į atmosferą.

„Nuo 2008 m. taršos lyderiu tapo transportas – nuolatos augantis ekonomikos sektorius, kuriame sunkiausia pritaikyti aplinkos taršą mažinančias priemones. Mieste apie 70-80 procentų oro taršos sudaro automobiliai“,- sako nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus, -„ Tenka pripažinti, kad visuomenės vertybės ir orientacijos neskatina daugiau teisių ir erdvės suteikti visuomeniniam transportui ir pėstiesiems“.
L. Stoškus
Nuo 2008 m. taršos lyderiu tapo transportas – nuolatos augantis ekonomikos sektorius, kuriame sunkiausia pritaikyti aplinkos taršą mažinančias priemones. Mieste apie 70-80 procentų oro taršos sudaro automobiliai.

Pasak jo, būtent privataus transporto srautai ir nulemia, kad didžiausios teršalų koncentracijos fiksuojamos prie intensyvesnio eismo gatvių didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.

Neramina tai, kad 2009–2010 m. pastebima kietųjų dalelių koncentracijos aplinkos ore didėjimo tendencija. Didžiausią įtaką tam turi transporto priemonių išmetimai, nuo nepakankamai kruopščiai valomų gatvių ir jų aplinkos kylančios dulkės, žolės ir atliekų deginimas miestų prieigose, užterštų oro masių pernaša iš kitų regionų.

Problema – ne vien teršalai

Palyginus su tramvajų, metro ir automobilių prigrūstais Europos didmiesčiais, mūsų sostinė net ir piko metu atrodo pakankamai rami. Vis gi, prieš pora metų atlikta „Eurostat“ gyventojų apklausa rodo, kad 19,6 proc. Lietuvos gyventojų kenčia dėl kaimynų ar iš gatvės sklindančio triukšmo.

Dar viena miestų problema – atliekos. Kaip teigia Aplinkos Ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, mes tik pradėjome eiti ilgą kelią link visiško atliekų išrūšiavimo, antrinių žaliavų perdirbimo. „Švedijoje išvis uždrausti sąvartynai, to šalis siekė trisdešimt metų.

Mums prireiks ilgo ir kantraus darbo, kol turėsime tokį rezultatą. Svarbiausia, kad intensyviai šiuo klausimu dirbtų savivaldybės, būtų sukurta stipri atliekų tvarkymo, organizavimo ir valdymo struktūra“, - sako ji. Kol kas Lietuvoje panaudojama apie 11 % surenkamų komunalinių atliekų, o gyventojų sąmoningumas šiukšlių rūšiavimo atžvilgiu labai žemas, lyginant su Europos Sąjungos šalimis.

Gali būti geriau

Žinoma, galime džiaugtis, kad Lietuvos miestai nėra pergrūsti žmonių, labai prišiukšlinti, o užterštumas juose pakankamai mažas – tokio smogo kaip Londone ar Niujorke turbūt niekada neturėsime. Tačiau harmoningos aplinkos miestuose dar nesame sukūrę.

Pavyzdžiui, išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų nepavyksta sumažinti dėl nepakankamai išvystytos viešojo transporto sistemos. Ir jei šiandien kieme automobilį palikęs gyventojas į darbą rieda dviračiu ar troleibusu, dažniau tai daro ne patogumo ir aplinkosaugos tikslu, o, tiesiog, taupydamas pinigus, kadangi benzinas brangus.

„Ateityje miestų plėtros neišvengsime, tad reikia dėti visas pastangas, kad jie būtų kompaktiški ir patogūs, kad ekonominės naudos siekimas neužgožtų žmonių poreikio gyventi švarioje, sveikatai nekenkiančioje aplinkoje“,- sako Lietuvos Savivaldybių asocijacijos direktorė Roma Žakaitienė.

Pasak jos, kiek švarūs ir tinkami gyventi bus Lietuvos miestai, priklausys nuo valstybės politikos, savivaldai suteiktų teisių, nuo miesto planuotojų, verslo atstovų ir pačių gyventojų požiūrio į aplinką.