Kada kiekviena medžių rūšis pasiekia savo brandą?
Miškininkai dažnai kartoja frazę „medis, pasiekęs brandą“. Tačiau kada tam tikros rūšies medį jau galima laikyti brandžiu? Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto direktorius dr. Marius Aleinikovas aiškina, kad, pirmiausia, miškininkystėje yra išskiriamos 5 medžių brandumo grupės: jaunuolynai, pusamžiai medynai, pribręstantys medynai, brandūs medynai ir perbrendę medynai. Kiekviena medžių rūšis būna skirtinguose amžiaus perioduose.
Miškų instituto direktorius dalijasi tikslia informacija, kuria išvardija paprastai miške augančias medžių rūšis, ir kada jos pasiekia savo brandą. Pušys, uosiai ir klevai laikomi jaunuolynais tarp 1 – 40 metų, pusamžiais – 41 – 80 metų, pribręstantys – 81 – 100 metų, brandūs – 101 – 140 metų, perbrendę, kai pasiekia 141 metus.
Eglės laikomos jaunuolynais tarp 1 – 40 metų, pusamžėmis – 41 – 50 metų , pribręstančiomis – 51 – 70 metų, brandžiomis – 71 – 110 metų, perbrendusiomis – nuo 111 metų.
Ąžuolai yra jaunuolynai, kai jau yra tarp 1 – 40 metų, pusamžiai – 41 – 100 metų, pribręstantys – 101 – 120 metų, brandūs – 121 – 160 metų, perbrendę – nuo 161 metų.
Beržai, juodalksniai ir liepos laikomi jaunuolynais tarp 1 – 20 metų, pusamžiais – 21 – 30 metų, pribręstančiais – 31 – 40 metų, brandžiais – 41 – 60 metų, perbrendę – nuo 61 metų.
Drebulės laikomos jaunuolynais tarp 1 – 20 metų, pusamžėmis – 21 – 30 metų, pribręstančiomis – 31 – 40 metų, brandžiomis – 41 – 60 metų, perbrendusiomis – nuo 61 metų.
Baltaksniai, blindės laikomi jaunuolynais tarp 1 – 10 metų, pusamžiais – 11 – 20 metų, pribręstančiais – 21 – 30 metų, brandžiais – 31 – 50 metų, perbrendusiais – nuo 51 metų.
Kada jau galima kirsti?
Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas tęsia, kad Lietuvoje kiekvienai medžių rūšiai yra nustatomas tam tikras minimalus medžių kirtimo ir gamtinės brandos amžius metais, kuris yra nustatytas „Miško kirtimo taisyklėse“. Pušis, maumedis, uosis, klevas, bukas, guobiniai, priskirti IVA miškų grupei, yra kertami sulaukę 101 metų. Esantys III miškų grupėje – sulaukę 111 metų, II miškų grupėje atrankinio kirtimo būdu (kai miškas kertamas pamažu, neskubant) – 111 metų, II miškų grupėje atvejiniu kirtimo būdu (kai miškas kertamas keliais etapais ir dažniausiai visiškai iškertamas per 10–20 metų laikotarpį), sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 171 metų.
Eglės, priskirtos IVA miškų grupei, kertamos sulaukus 71 metų amžiaus. Esančios III miškų grupėje – sulaukusios 81 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 81 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 121 metų.
Ąžuolai, priskirti IVA miškų grupei, yra kertami sulaukę 121 metų. Esantys III miškų grupėje – sulaukę 141 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 141 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 201metų.
Beržai ir juodalksniai, priskirti IVA miškų grupei, kertami sulaukus 61 metų amžiaus. Esantys III miškų grupėje – sulaukę 61 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 61 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 91 metų.
Liepos ir skroblai, priskirti IVA miškų grupei, kertami sulaukus 61 metų amžiaus. Esantys III miškų grupėje – sulaukę 71 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 71 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 91 metų.
Drebulės, priskirtos IVA miškų grupei, kertamos sulaukus 41 metų amžiaus. Esančios III miškų grupėje – sulaukus 41 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 61 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 81 metų.
Baltaksniai, blindės, gluosniai, priskirti IVA miškų grupei, kertami sulaukus 31 metų amžiaus. Esantys III miškų grupėje – sulaukę 31 metų. II miškų grupėje (atrankiniu būdu) – 31 metų, II miškų grupėje atvejiniu būdu, sulaukus gamtinės brandos amžiaus – 51 metų.
Tačiau kalbant apie brandos sulaukusių medžių kirtimą, būtina paminėti kelias išimtis, kurias akcentuoja ir dr. M. Aleinikovas.
Anot jo, privačiuose III-IVA miškų grupių miškuose inventorizuotų grynųjų baltalksnynų, drebulynų, gluosnynų ir blindynų ar mišriuose medynuose, kuriuose baltalksniai, drebulės, gluosniai ir (ar) blindės sudaro 76 procentus ir daugiau pirmojo ardo medynų tūrio, kirtimo amžius neribojamas. Nevietinių (išskyrus maumedį ir buką), svetimžemių, invazinių medžių rūšių, kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas“, – pabrėžia miškų instituto direktorius.
Be to, anot pašnekovo, galima pažymėti, kad mūsų minimalių pagrindinių miško kirtimų amžių reikšmės yra aukštesnės nei daugumoje aplinkinių šalių.
Kirtimą galima ir atidėti
M. Aleinikovas sako, kad pastaruoju metu daugėja atvejų, kai kertami daug vyresni nei leidžiama medynai.
„Paskutiniu metu dėl daugelio priežasčių (dauguma jų mums sunkiai suprantamos) pagrindiniais miško kirtimais realiai kertame ženkliai vyresnius nei leidžiama medynus. Pavyzdžiui, IV miškų grupės beržynų, juodalksnynų realus vidutinis kirtimo jau artėja prie 80 metų, nors leidžiama kirsti nuo 61 metų. Todėl miškuose kaupiasi perbrendę medynai, mažėja jų medienos kokybė, kartu mažėja ir miškų produktyvumas“, – tikina pašnekovas.
Jis tęsia, kad kai kurių medžių rūšių, kaip pušies ar ąžuolo, sulaukusių pagrindinių kirtimų meto, galima atidėti kirtimą 10-20 metų, dėl to, anot M. Aleinikovo, medienos kokybė nepablogės, tik galima susidurti su problema, kad dar labiau padidės medžių skersmenys ir pati vertingiausia stiebo dalis nebus tinkama gamybai. Medienos apdirbimo įmonės stambių gabaritų medžių neapdoroja.
„Tačiau eglės, beržo ir visų minkštųjų lapuočių medžių rūšių kirtimo atidėlioti negalima, nes paprasčiausiai jie supus. Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad didžioji dauguma šių medžių jau yra pažeisti puvinio, tai nekertant jų, tik padidinat puvinio pažeistų medžių kiekį medyne, jie praras savo vertę, medynai taps silpnesni, taps neatsparūs smarkesniam vėjui, sniegui ir miško kenkėjams. Jau šiuo metu Lietuvoje turime daug perbrendusių medynų, ypač drebulynų, ir ši problema sunkiai sprendžiama“, – aiškina Miškų instituto direktorius.
Išimtys, kada galima kirsti ir anksčiau
Tačiau ne visada rekomenduojama kirsti medį tik tada, kai jis pasiekia savo brandą. Kaip pasakoja dr. M. Aleinikovas, yra ir kitų aplinkybių, kai medį geriau nukirsti anksčiau.
„Jei vertintume visus miško kirtimus, tai atskiri medžiai kertami ir žymiai jaunesni. Pavyzdžiui, vykdant ugdomuosius kirtimus kertami vertingesniems medžiams trukdantys augti medžiai, vykdant sanitarinius kirtimus – abiotinių (vėjas, sniegas) ar biotinių (kenkėjai, ligos) veiksnių pažeisti, džiūstantys medžiai“, – pažymi pašnekovas.
Čia pat dr. M. Aleinikovas pažymi, kad, nepaisant jau minėtų išimčių, Lietuvoje pagrindiniais miško kirtimais galima kirsti tik brandžius – minimalų pagrindinių miško kirtimų amžių pasiekusius medynus arba medžius.
„Daugelyje šalių medžių amžius nėra vieninteliu kriterijumi šių kirtimų vykdymui. Medžių ar medynų amžius dažnai keičiamas medžių stiebo skersmeniu ar vidutiniu medyno medžių stiebų skersmeniu. Šie rodikliai leidžia geriau atsižvelgti į augimo sąlygų (ypač augaviečių) įtaką. Kartais naudojami abu rodikliai – ir amžius, ir stiebų skersmuo. O kai naudojamas tik amžius, jis neretai diferencijuojamas pagal medynų našumą: derlingose augavietėse augančius“, – paaiškina specialistas.
I grupės miškuose (užima 1,1 proc. visų miškų ploto) jokie kirtimai negalimi ir nevykdomi (valstybiniai rezervatai, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatai, rezervatinės apyrubės). Šiai grupei priskirti miškai paliekami augti natūraliai, be žmogaus įsikišimo.
II grupės miškai (11,9 proc. visų miškų ploto) – tai specialios paskirties miškai. Jie skirstomi į du pogrupius: a) ekosistemų apsaugos miškai (kraštovaizdžio, botaniniai, pedologiniai (dirvožemio), botaniniai-zoologiniai draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai, priešeroziniai miškai, genetinės vertės medynai, vertingi ir etaloniniai medynai). Ūkininkavimo juose tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas; b) rekreaciniai miškai (miško parkai, miestų miškai, kurortiniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir kiti rekreacinės-estetinės vertės miškai), juose kirtimai jau galimi, tačiau jų tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką.
III grupei (14,6 proc.) priskirti apsauginiai miškai (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, laukų apsauginiai miškai, vandens telkinių apsaugos zonų miškai, kiti apsauginiai miškai). Juos galima kirsti norint formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandenų, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas.
Ir IV grupė (72,3 proc.) - ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Jiems priskiriami ir valstybinių parkų ūkinių zonų miškai. Juos galima kirsti laikantis aplinkosaugos reikalavimų, norint formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną.