“Pasaulis taptų geresne vieta, jei imtumėmes vertikalaus ūkininkavimo” – teigia entuziastingai nusiteikęs Kolumbijos universiteto mikrobiologijos ir aplinkosaugos mokslų profesorius Dicksonas Despommieris, 11 metų kartu su savo studentais audęs, anot jo, pasaulį turėsiančią pakeisti viziją.
Praėjusiais metais ši pasirodė knygos “Vertikalus ūkis” (angl. Vertical Farm) pavidalu, o pasaulyje po truputį ima dygti eksperimentiniai dariniai, profesoriaus sukurto ateities ūkio modelio prototipai, leidžiantys manyti, jog tai neliks tik fantazija.
Vertikalus ūkis, kas tai? Įsivaizduokite vienas ant kito sustatytus šiltnamius, tarsi bokštą iš kaladėlių arba prisiminkite kabančiuosius Babilono sodus, legendinį architektūros stebuklą, kuriame gausi augmenija vešėjo nesiekdama žemės.
Įvilkime šį vaizdą į modernų rūbą ir gausime dangoraižį, kurio aukštuose įkurti ne biurai ar apartamentai, bet vaismedžiai, daržovių “laukai” ar net viščiukų ferma. Visa tai ne kur toli už miesto, bet šio centre, jums po nosimi arba prekybos centro pašonėje.
Augalai tokiame ūkyje auginami nenaudojant dirvožemio, kad sėkmingai augtų ir duotų derliaus šiems pakanka vandens ir jame ištirpusių mineralinių medžiagų (taikoma hidroponika, metodas plačiai naudojamas šiltnamių ūkiuose), į pagalbą pasitelkiamas dirbtinis apšvietimas, kitos modernios technologijos. Nors toks būdas natūralumu nevilioja, tačiau profesorius D. Despomje vardija kitokius vertikalaus ūkio privalumus.
Čia nenaudojami herbicidai, pesticidai ar trąšos. Mėlynasis planetos auksas tausojamas ne tik įdarbinant lietaus vandenį, bet ir šį panaudojant kelis kartus. Vertikalaus ūkio gerbėjai nebūgštauja dėl didesnio nei įprasta maistingųjų medžiagų kiekio duodamo augalams, jiems aktualiau didėjančios gamybinės apimtys ir tai, kad 30-ties aukštų pastate butų galima išauginti maisto 50 tūkst. žmonių.
“Visam Niujorkui pamaitinti užtektų 160 tokių pastatų” – teigia D. Despomje. Siekis pagaminti maisto kuo didesniam kiekiui valgytojų išnaudojant kuo mažiau teritorijos yra viena pagrindinių vertikalaus ūkio modelio gimimo priežasčių.
Prognozuojama, jog iki 2050 m. žmonių skaičius planetoje išaugs iki 9 milijardų, o miestuose gyvens apie 80 proc. pasaulio gyventojų. Jei ir toliau bus ūkininkaujama tradiciniu būdu, 50 proc. padidėjusiam gyventojų skaičiui išmaitinti prireiks 10 milijardų hektarų naujos žemės.
Miestuose išdygsiančios daugiaaukštės fermos ne tik leistų atsigauti žemės plotams, biologinei įvairovei, naudotų atsinaujinančius energijos šaltinius, bet svarbiausia užtikrintų produkcijos lokalumą, taip sumažindamos su maisto pervežimu susijusias problemas ir kaštus.
Vertikalūs ūkiai suteiktų miestams daugiau savarankiškumo, anot profesoriaus, jo išradimas ypač turėtų būti reikalingas tokioms šalims kaip Islandija, kur gamtinės sąlygos pakankamai atšiaurios, šie atneštų akivaizdžios naudos ir Kinijos, Indijos, Japonijos metropoliams, kuriuose žemė aukso vertės, o norinčių valgyti milijonai.
Kad vertikalūs ūkiai nėra tik futuristinės vizijos įrodo Japonijoje, Korėjoje, Olandijoje ir Anglijoje išdygę pirmieji pavyzdžiai, eksperimentiniai naujo ūkininkavimo miestuose prototipai. Seule šių metų kovą buvo atidarytas trijų aukštų vertikalus ūkis, kuriame naudojant aukštųjų technologijų LED apšvietimą daugiausia auginamos lapinės daržovės. Korėjiečiai čia pat siekia pradėti auginti ir žuvis. Šalia ūkio pastato įkurtas sėklų bankas, kuriame saugomos įvairių vietinių rūšių sėklos.
Kijote įsikūręs keturių aukštų angaro tipo ūkis, kuriame bandomos įvairiausios automatinio auginimo technologijos. PlantLab Olandijoje statybos dar nebaigtos, tačiau daržovės čia jau auginamos. Šiame ūkyje eksperimentuojama tik su dirbtiniu LED apšvietimu, teigiama, kad olandams pavyko net tris kartus padidinti derlingumą taikant tiksliai nustatytą šviesos dažnį matomame raudoname ir mėlyname spektre.
Mančesteryje netrukus duris atversiančioje penkiaaukštėje vertikalioje fermoje, įkurtoje apleistame sandėlyje šalia vaismedžių ir daržovių bus auginami viščiukai.
Ar vertikalūs ūkiai, labiau primenantys sterilias laboratorijas išties taps miestų ir pasaulio gelbėtojais pamatysime netolimoje ateityje. Aišku tik viena, jog norintys valgyti tai, ką gamta, o ne žmogus išaugino, vis tik turės surasti kitokį būdą.