Želvos girininkijos miškus jis pasirinko ne tik todėl, kad jie labai tinka pelėdoms gyventi, bet dar ir todėl, kad juos prižiūri jo bendramintis, miškininkas Kęstutis Jarmalavičius.
Inkilai - pusės metro aukščio
Be to, Dariaus inkilai pagaminti iš vientisos, storos drebulinės lentos. „Plonos, viena su kita sudurtos lentelės inkilams netinka“,- sako jis. Veikiamos temperatūrų svyravimų jos išsiskečia, o paukščiai nemėgsta, kai pro plyšius košia vėjas.
Nors drebulė drėgmei atsparesnė nei eglė ar pušis, Darius lentas iš jos ištepė įvairiais tirpalais, apskardino inkilo stogą, įstatė dureles su tikrais vyriais.
Pelėdų, kaip zylių ar musinukių, inkilų valyti kasmet nereikia - jos į jį nieko neprineša. Bet, sako Darius, kartais pelėdų namus užkariauja popierinės vapsvos. Susilipdo lizdus, kaip maišus - ir užkemša inkilą.
Inkilo dugną meistras įleido iš vidaus - kad jo kraštų nemerktų lietus. Ant jo pabėrė porą saujų medžio drožlių.
D. Musteikio teigimu, priberti į inkilą medžio drožlių ar senos medienos būtina, nes pelėdos sau lizdo neneša, o ant plikos lentos kiaušinių taip pat nedės. Joms reikia tokio pat pagrindo, kaip uokse.
Pagaminti tokį inkilą reikia laiko ir pinigų, bet Dariui jų negaila. Pagalba paukščiams – jo pomėgis ir laisvalaikis.
Parinko tinkamus miškus
Želvos girininkijos miškuose, girininko pavaduotojo Kęstučio Jarmalavičiaus pastebėjimu, gyvena trijų rūšių pelėdos: naminė pelėda, mažasis apuokas, o Laumėnų miške – ir gana reta, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta žvirblinė pelėda.
Nedideli, ant kalnelių ir jų įlomėlėse žaliuojantys Želvos miškai labai tinka pelėdoms, beveik visuose jų tuoktuvių metu jas galima išgirsti. GRYNAS.lt žurnalistai šiuose miškuose yra lankęsi ir įrašę ūbaujančias pelėdas.
Kęstutis Darių veda į Adomiškio miškus. Juose yra senų ąžuolų ir drebulių, skarotų eglių, ant kurių šakų šildosi pelėdų jaunikliai, dienoja pasislėpę jų tėvai.
Svarbiausia, jog šiame miške yra vietų, kur nėra nei trako nei pomiškio – pelėdos nemėgsta šabakštynų, joms reikia erdvės, lapų paklotės, kad gerai matytų po ja krebždantį grobį.
Pelėdos minta pelėmis ir kitais smulkiais graužikais, tad joms nereikia gilių miškų. „Netoli nuo čia, prasideda laukai“,- rodo Kęstutis. O medį, į kurį kels inkilą, jis leidžia išsirinkti pačiam Dariui.
Palieka senus medžius
Adomiškio miške tikrai gyvena naminės pelėdos. Asta su Kęstučiu ne kartą girdėjo jas čia ūbaujant. D. Musteikis sustoja prie ąžuolo. Stukteli kelis kartus į kamieną – kels ant jo inkilą.
Darius iš priekabos išsitraukia kopėčias, nors inkilų pelėdoms nereikia kelti labai aukštai – pakanka penkių ar šešių metrų nuo žemės, bet vis tiek teks palypėti.
Vieną inkilą jis iškelia ąžuole, kitą – drebulėje. Ąžuolus ir drebules Darius apdairiai renkasi ne tik todėl, kad jie mažiau šakoti, ir paukštis galės lengviau į inkilą įskristi, bet ir todėl, kad šių medžių niekas nekirs. Ąžuolus Ukmergės miškininkai, kirsdami mišką būtinai palieka. O drebulės - neilgaamžės, bet ant jų kamienų šiuose miškuose auga nemažai saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų samanų ir kerpių. Taigi drebulė šiame miške stovės tol, kol nugrius pati.
Ir Dariaus inkilai - ne vienadieniai. Laikys mažiausiai dešimt metų.
Kol juos jis kala, Kęstutis miške kardu kapoja krūmų atžalas. Bet šermukšnį palieka – tegu saugo pelėdų namus nuo blogos akies.
Keturis inkilus naminėms pelėdoms jų mylėtojai iškėlė Adomiškio, tris Laumėnų, du Felinkos miške ir vieną – prie Lyduokių miestelio kapinių. Viso - dešimt inkilų.
Visose šiose vietovėse Kęstutis su Asta girdėjo pelėdas, tad tikėtina, jog jos bent viename iš šių inkilų tikrai apsigyvens.
Pavasarį pelėdas žieduos
Pelėdos, kaip ir kiti paukščiai žieduojamos, siekiant sužinoti jų migracijos kelius bei kitus jų gyvensenos bei biologijos faktus.
Štai šįmet netoli Rizgonių (Veprių seniūnija) D.Musteikio sužieduotas pelėdos jauniklis buvo rastas Kauno mieste. „Šiaip pelėdos yra sėslūs paukščiai, bet štai pasirodo, kartais jos gali nuskristi daugiau nei 60 kilometrų“,- įsitikino paukščių gyvensenos tyrėjas.
Tačiau žieduoti paukščius, anot jų, gali tik patyrę ir šiam darbui gerai pasiruošę profesionalai. Mėgėjams lįsti prie lizdų nepatartina ne tik todėl, kad jie gali sukelti paukščiui stresą, bet ir todėl, kad jiems patiems tai pavojinga. Pelėdos gina savo vaikus ir gali žmogų sužaloti.
Ne vienerius metus paukščius žieduojantis Darius pelėdų žieduoti lipa visada vilkėdamas liemenę bei užsidėjęs specialius akinius. Pelėdos nagai labai aštrūs, gindama lizdą jais ji gali iki kraujo perrėžti nugarą, iškabinti akis.
Žieduojant pelėdas Dariui yra tekę patirti ir linksmų nutikimų. Pavyzdžiui, kartą pelėda gindama lizdą ir jauniklius nagais įsikabino į jo kepurę ir nunešė ją į mišką. Bet ir po to ji neatlėgo – neleido Dariui žieduoti jos vaikų. Jam teko juos nusikelti iš lizdo ir baigti žieduoti užsidarius automobilyje.
Iš viso D. Musteikis sako, yra jau sužiedavęs 60 pelėdų.
Dauguma plėšriųjų paukščių gina savo lizdus, be to, jų lizdai būna gana aukštai. „Šįmet prie vieno juodojo gandro lizdo teko kopti 17 metrų. Lipau tris valandas“,- prisimena aukštalipys.
Pamilo nuo vaikystės
Vilniuje gyvenantis ir ekonomisto išsilavinimą turtintis D.Musteikis paukščiais susidomėjo dar mokykloje. Tuomet, pasak jo, į biologijos pamoką atėjo Vilniaus universiteto studentas Liutauras Raudonikis ir moksleivius pakvietė į ornitologų būrelį.
Šiandien Liutauras Raudonikis - Lietuvos ornitologų draugijos direktorius, o D. Musteikis - aktyvus jos narys.
Kęstutis Jarmalavičius gyvąją gamtą taip pat pamilo nuo vaiko dienų. Gimęs miškų apsuptame Laumėnų kaime, didžiąją dalį laisvalaikio jis praleisdavo gamtoje. „Ieškodavau paukštelių lizdų, stebėdavau juos. Viską rašydavau į „gamtininko dienoraštį“, - prisimena jis. Kai tėvas padovanojo fotoaparatą, Kęstutis paukščius bei gamtos vaizdus pradėjo fotografuoti.
Dabar K.Jarmalavičiaus nuotraukos džiugina gamtos mylėtojus bei gamtos fotografijų parodų lankytojus. Kęstutis laimėjo ne vieną gamtos fotografijų konkursą, jo nuotraukos puošia ne vieną leidinį apie Lietuvos miškus ir gamtą. GRYNAS.lt primena, jog K. Jarmalavičius su stirniuku įsiamžino ir pelnė pirmąją vietą miškininkų skelbtame fotografijų konkurse.